Kiek ir kaip galima bausti akademiniame Aušvice?

Pirmiausia trumpai, kas ir kaip pateko į Aušvicą Antrojo pasaulinio karo metais. Įkalinimo tikslas pradžioje buvo iš atskirų okupuotos Europos regionų iškelti gyventojus ir atverti vartus tų kraštų suvokietinimui. Tiesiog gyvenamoji vieta buvo svarbus įkalinimo atrankos kriterijus. Vėliau juo tapo tautybė. Visos Europos žydai buvo vežami ten ir naikinami. Dar viena Aušvico kalinių grupė atsirado dėl to, kad šie pagal išsilavinimą, veiklą ir visuomeninę padėtį turėjo nemenką reputaciją visuomenėje. Juos irgi reikėjo sunaikinti. Ar kuri nors šių grupių kaip nors buvo nusikaltę? Ne, nebuvo. Jie tebuvo aukos be kaltės.

Grįžkime į dabartį ir akademinę bendruomenę. Kenetas Vesthoizas (Kenneth Westhues), Vaterlo ir kitų Kanados universitetų profesorius, ilgai tyrinėjęs mobingo ir patyčių reiškinius akademinėse bendruomenėse, rašė, kad „maži holokaustai vyksta kiekvieną dieną mūsų labiausiai civilizuotų visuomenių darbo vietose".

Persekiojimas ir mobingas

Mobingas apskritai yra gana netikėtas reiškinys Lietuvoje. Prieš kokius tris dešimtmečius net tokio žodžio beveik niekas nebuvo girdėjęs. Dabar apie jį kartas nuo karto prabylama. Dažniausiai, kai mobingo pasekmės yra tragiškos, kai ta ar kita istorija kaip rezonansinė trumpai aptariama žiniasklaidoje. Pergyvenamos jautrumo, užuojautos ir nusistebėjimo fazės. Garsiai keliamas klausimas: kaip taip galėjo atsitikti? Mobingas veikia socialiniuose santykiuose, organizacijose, valstybėje. Visa persmelkiantis, tokia epidemijos, o gal net pandemijos, versija. Jis yra ir lietuviškos akademinės bendruomenės gyvenimo dalis.

Persekiojimą ir mobingą patyrė ir prof. A.Krupavičius. Jo atvejis, daugelio manymu, yra ne tik teisingumo griuvėsių pavyzdys, bet ir mobingo akademinėje bendruomenėje archetipinis atvejis. Toje tariamai šviesiausioje visuomenės dalyje. Toje, kuri turėtų būti siekiniu kitiems. Nes sveiku protu yra sunkiai suvokiama, kaip gali nutikti, kad, sufalsifikavus pseudokaltinimus, galima pritaikyti daugybines sankcijas ir bausmes už tai, kas nėra padaryta. Tai lietuviškasis akademinis Aušvicas, kai kaltas yra be kaltės.

Pasak A.Krupavičiaus, pasaulyje yra žinomas ne vienas atvejis, kai garsūs asmenys ir mokslininkai yra apkaltinami plagiatu. Tačiau svetur jau labiau išmokta atskirti grūdus nuo pelų. 2015 m. Ursula fon der Lejen (Ursula von der Leyen), dabartinė Europos Komisijos pirmininkė, buvo apkaltinta nusirašiusi 43,5 proc. disertacijos, buvo siūlyta net atimti iš jos daktaro laipsnį, bet ji buvo apginta universitete. Norbertas Lemertas (Norbert Lammert), buvęs Vokietijos Bundestago pirmininkas, taip pat apkaltintas disertacijos nusirašymu 2013 metais, galėjo apsiginti. Be teismų. Alenka Bratušek, pirmoji moteris ministrė pirmininkė Slovėnijoje, irgi 2013 m. neišvengė kaltinimų nusirašymais, bet viskas baigėsi niekuo.

„Ir dar apie kelis autoritetus. XX a. antroje pusėje Hana Arent (Hannah Arendt) yra neabejotinai vienas garsiausių vardų politikos teorijoje. Vieną žinomiausių jos mokslo darbų „Eichmanas Jeruzalėje" (1963 m.) apkaltino nusirašymu Raulis Hilbergas. Bet šie kaltinimai nepaveikė Arent. Martinas Liuteris Kingas (Martin Luther King) disertacijoje teologijos srityje irgi buvo kaltintas plagiatu 1955 m. Niekur tie kaltinimai nenuvedė. Vėliau jis tapo pilietinių teisių judėjimo ne tik Amerikoje, bet ir pasaulyje ikona", - vardino A.Krupavičius. Ir pridūrė: „Tačiau Lietuvoje tikrovė kita. Čia apsiginti nuo iš piršto laužtų kaltinimų gali būti nepasiekiamas ir nepakeliamas tikslas. Mano persekiojimas vyko pagal klasikinį mobingo scenarijų, kai siekiama izoliuoti, įbauginti, pakenkti asmeniui emociškai, psichologiškai ir socialiai. Tikslas - elementarus ir paprastai trejopas: pareigos arba postai, pinigai ir prestižas. Įprastas variklis yra trečia iš septynių didžiųjų, arba mirtinų, nuodėmių - pavydas. O nuodėmė - tai nusižengimas protui, tiesai ir sąžinei."

Būdas pašalinti iš konkurencinio lauko

Kaip jau rašyta, pretekstas A.Krupavičiaus persekiojimui buvo 2018 m. Akademinės etikos kontrolieriaus sprendimas apie „žaliavos teksto rašymui" pseudoplagiatą. Tada sekė ilgi teisinių/ neteisinių instancijų koridoriai. Jų pabaigoje jokios šviesos tunelio gale nepasimatė. Tad pradinė žinia liko galioti. Vien ji akademinėje bendruomenėje yra didžiulis smūgis profesinei reputacijai ir autoritetui. O įvelti produktyvų mokslininką į bylinėjimąsi ir aiškinimąsi yra efektyvus būdas jį pašalinti iš konkurencinio lauko. Bet normaliose organizacijose turi veikti „stabdžių ir atsvarų" sistema. Bet koks išorės organizacijos sprendimas turėtų būti kelis kartus tikrinamas jų viduje. Tam yra universitetų etikos komisijos. Čia jau jų reikalas pirmiausia. Bet kaip tik šioje vietoje prasidėjo „šokiai su kardais".

Pradžioje keli A.Krupavičiaus „kolegos" organizavo „kreipimąsi" į universiteto rektorių, kad tas „demotyvuoja VDU akademinę bendruomenę - dėstytojus ir studentus, kelia grėsmę Universiteto reputacijai nacionaliniu bei tarptautiniu lygmenimis". Tiesa, tai „kolegų grupelei" nepavyko kiek nors daugiau šalininkų surinkti. Bet pirmas žingsnis „grėsmei" izoliuoti buvo žengtas. Vienas iš tos grupelės, pasak A.Krupavičiaus, vėliau jau privačiai atsiprašinėjo, kad buvo suklaidintas....

„Kitas akademinio „pragaro ratas" - universiteto etikos komisija, - savo liūdna patirtimi dalijosi A.Krupavičius. - Nepaisant to, kad jau buvo prasidėjusios oficialios vasaros atostogos, tą komisiją nuspręsta skubiai sukviesti. Komisijai vadovavo toks T.B. Jis buvo kaimyninio universiteto instituto, kurio tyrėjas skundus kurpė, o to universiteto veikėjai per socialines medijas ir kitais būdais specialias ir daugkartines ujimo kampanijas man organizavo, direktorės sutuoktinis. Aišku, kad tas T.B. į privačių ir viešųjų interesų konfliktą pateko, nes galimai šeimoje galėjo pasitarti, kaip tą „velnio neštą Krupavičių nubausti". Bet visa tai pasirodė nė motais. Kokie čia dar interesų konfliktai!? Tad etikos komisija rekomendavo rektoriui „Krupavičių atleisti iš visų pareigų nutraukiant visas darbo sutartis". O kad būtų dar stipriau, pridėjo, jog „Krupavičiaus etinę atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad [...] viešai abejoja sprendimus nagrinėjamoje situacijoje priėmusių institucijų kompetencija ir autoritetu".

Taigi, abejonės buvo tiesiog šventvagystė, nors abejonės yra visų naujų žinių pasaulyje pradžia ir pabaiga. Abejonės yra kiekvieno mokslininko veiklos alfa ir omega. Bet universiteto (būtent universiteto, kur turėtų laisvas mąstymas skleistis) komisijai abejonės buvo aiški nuodėmė ir erezija. Nors nieko naujo po saule. Nacių Vokietijoje ir stalinistinėje SSRS irgi jokiais aukščiau, nei jie patys, esančių sprendimais dauguma neabejojo. Beje, ta komisija viršijo savo „rekomendacijomis" turimus įgaliojimus ir pažeidė proporcingumo principą bei jokio savarankiško tyrimo neatliko."

Kad maža nepasirodytų, pagal tas rekomendacijas rektorius iš karto paskelbė keletą bausmių: viešas papeikimas, neskirti administracinėms pareigoms universitete, svarstyti tinkamumą užimti profesoriaus pareigas, nušalinti nuo akademinio darbo su studentais bei doktorantais iki tol, kol bus patikrintas tinkamumas eiti profesoriaus pareigas. „Kai tos trys su puse bausmės buvo paskelbtos, tai neilgai laukus buvo pilnai įgyvendinta ir paskutinė sankcija tame sąraše, t.y., svarstyta ir nuspręsta, kad eiti profesoriaus pareigas nesu tinkamas, - pasakojo A.Krupavičius. - Viena aplinkybė čia verta atskiro dėmesio, kad tas sprendimas dėl netinkamumo profesoriaus pareigoms buvo priimtas už akių, nesuteikiant galimybės pasisakyti ir išdėstyti argumentų. Nors pagal universiteto statutą, kai kas nors galimai yra netinkamas eiti pareigas, privalomai rengiama neeilinė to dėstytojo ar mokslo darbuotojo atestacija. Bet kam tos atestacijos „smulkmenos", jei galima nubalsuoti, ir tiek. Tad tokie šių laikų akademinės bendruomenės papročiai ir įpročiai."

A.Krupavičiui de facto ir de jure buvo uždrausta dėstyti tame universitete, jis pašalintas iš doktorantūros komitetų, nors iki tol bent kokiai penkiolika disertacijas apgynusių doktorantų yra vadovavęs. Galiausiai pakeistas kaip mokslinis vadovas paskutinių metų doktorantui, kai vadovai jau nėra keičiami, išskyrus, jei kuris nors iš jų suserga ar miršta.

Atskira kalba, pasak A.Krupavičiaus, turėtų būti apie kaimyninio universiteto vykdytą persekiojimą. „Jie buvo užsakovai ir vykdytojai viename asmenyje. Šiaip normaliame pasaulyje tokie yra vadinami gauja. Itin alkana, pikta, agresyvia, be skrupulų. Melagienų ir pavydo smagračio architektai. Isteriški persekiotojai ir manipuliatoriai viešojoje erdvėje ir per vadinamą sisteminę žiniasklaidą. Šie visą mėsmalę suko", - sakė A.Krupavičius.

Tame bausmių baliuje, pasak A.Krupavičiaus, yra dar vienas lygmuo. Lietuvos mokslo taryba (LMT). Beje, profesorius buvo vienas dabartinio šios organizacijos modelio kūrėjų 2008 metais, sekant Švedijos, Norvegijos ir kitų Europos šalių tyrimų tarybų pavyzdžiais. Ji šiandien yra svarbiausia mokslinius tyrimus finansuojanti institucija Lietuvoje. O dabar A.Krupavičiui Lietuvos mokslo taryboje buvo uždrausta gauti mokslinių tyrimų finansavimą 5 metus, uždrausta vadovauti podoktorantūros studentams ir net nedideliems studentų tyrimams ar gauti paramą vykti į mokslo renginius. Dar 2020 m. jis buvo pašalintas iš LMT ekspertų. Pasak A.Krupavičiaus, vienas tos tarybos valdininkas, norėjęs likti incognito, yra prasitaręs, kad susidorojimas su juo yra užsakytas... ir net iš valdžios. „Kol kas istorija nutyli, kas gi ta valdžia buvusi. Bet yra tokia patarlė, kad yla visuomet iš maišo išlenda", - įsitikinęs A.Krupavičius.

Ir finalinis akordas. „Kad man įteiktas „vilko bilietas", akivaizdu. Kad po daugiau nei 35 metų mokslinio darbo atimta net teisė į mokslininko pensiją, tai čia nėra rimta problema. Tiesiog po tiek mobingo ir persekiojimo galima iki tos pensijos ir neišgyventi. Bet kad šitas lietuviškas atvejis turėtų atsidurti bent jau tarptautiniame „Mobingas akademijoje" [www.kwesthues.com] puslapyje, dėl to verta pasistengti", - sakė prof. A.Krupavičius.