Kitą rytą, po Joninių...

Kai kam atrodo, kad Joninės yra vasaros vidurys, kad po jų patraukiame tiesiai į rudenį. Kalendorius sako, kad tai - netiesa, kad regėjome dar tik nedidelę vasaros dalį. O štai gamta turi ir kitokių ženklų. Kokių?

Prieš Jonines gamtoje tvyro ypatinga nuotaika. Būtent - gamtoje, kuri gyvena klusniai vykdydama gamtos kūnų dėliojamus ciklus. Ilgiausios dienos ir trumpiausios naktys, o saulė - aukščiausiai. Vadinasi, žemei tenka daugiausiai šilumos. Šiemet - dar ir drėgmės. Gamta savo šviesos viršūnės šventę „atrado" seniai, o mums reikėjo prie to prisitaikyti ir atrasti progą švęsti, sveikinti tuos, kam duotas dažniausias, gražiausiai skambantis vardas.

Kuo toliau, tuo dažniau Jonines įsivaizduojame atsietas nuo gamtos, net nuo pačių Jonų. Ir joms švęsti dažnai nereikia nei laužo, nei vainikų pynimo ir paparčio žiedo ieškojimo. Deja, tai - tiesa! Kai kam pavyksta (ar nepavyksta?), kai šventėje yra tradicijas žinantis, išmanantis žmogus. Kaip ilgai jam tenka visus mokyti paprastos dainos žodžių, laužo kūrimo, vainikų pynimo simbolių ir viso kito, kas taip neseniai dar gyveno mumyse.

Taip, šiandien būtų naivu liepti visiems mokėti švytruoti dalgiu - net ir vyresni, žiūrėk, jau nepamena, kada jį rankose laikė. Dar sunkiau paaiškinti, kad prieš gerus tris dešimtmečius šienapjūtė būdavo panaši į visuotinę talką - joje plušėdavo ir jauni, ir seni. Šiandien mums visiems tai - savaip virtualus užsiėmimas, nes jį regime tik iš toli, o šieno (žolės) į rankas neima niekas, nes viską padaro technika. Jei šienapjūtė (kaip ir javapjūtė) nutolo nuo mūsų, gal nežinome visų jos gerų ir blogų reikšmių. Čia bet kas paklaus: o ar gali tokiame dorame ir naudingame darbe būti blogio?

Senoje dainoje apie laukų paukštį griežlę sakoma pačios griežlės „lūpomis": grėblys, grėblys, man lizdą ardys! Ir ardydavo, o dalgis žolę nuskindavo ir jos lizdą atidengdavo... kaip gerai, kad nėra nei to grėblio, nei dalgio. Ar tikrai?

Kažkada Lietuvoje niekas net pagalvoti nedrįso, kad žmonės, kuriems kažkokiu būdu teko prievolė prižiūrėti žemę, ją arti, sėti, šienauti, taps gamtos ir paukščių naikintojais. Pačiais nuožmiausiais, rafinuotais, dažnai - ciniškais. To neįsivaizdavau ir aš, nes priklausau kartai, kuri dar matė artojus, rykšte pažyminčius pempių lizdus ir paliekančius nešienautos pievos lopelį, nes ten perėdavo, sakykim, geltonoji kielė ar slėpdavosi kamanių lizdas. Ar galėjome tada žinoti, kaip pasikeisime tapę savo žemės šeimininkais ir naikinsime visus tuos šventus dalykus be jokio gailesčio.

Še tau... Grėblys, grėblys... Per pačias Jonines kokius reikalus aiškinamės... Tačiau ką daryti, jei kito kelio nėra! Jei pievas triname greitaeigėmis šienapjovėmis viską naikindami, o aplink sodybas kas savaitę malame visą gyvybę, gyvenančią žolėje. Kas gali išsaugoti gamtą? Negi ne mes patys?

Gražių Jums švenčių! Nepamirškite: čia pat šventi Petras ir Povilas.