1 nuotr.Pelėdos skraido be garso, todėl gali pasikliauti klausa bei tiksliai nustatyti, kur yra grobis ir tuo pat metu likti nepastebėtos. Ši jų savybė jau seniai domina mokslininkus. Jeigu paslaptį pagaliau pavyks įminti, tai leis informaciją pritaikyti hidroaerodinamikoje - lėktuvai taps tylesni, laivai nebedrums jūros gyvūnų ramybės.
Ankstesnių tyrimų metu buvo nustatytas ryšys tarp pelėdų gebėjimo skraidyti be garso ir jų sparnų užpakalinėje dalyje esančių mikro kutų, kurie gali atlikti svarbų vaidmenį, slopinant oro judėjimo sukuriamą garsą.
Siekdami įminti pelėdų paslaptį, Japonijos Tibo universiteto Aukštųjų gamtos mokslų ir inžinerijos mokyklų specialistai ištyrė, kokį poveikį kutai daro garsui ir pelėdų sparnų aerodinaminėms charakteristikoms.
Specialistų komanda sukūrė du trimačius modelius - vieną su kutais, kitą be. Eksperimentuodami mokslininkai atkūrė paukščio skrydį, sujungdami didelių sūkurių stimuliacijos metodą ir Foukso-Viljamso bei Hokingo analogiją. Palyginimui mokslininkai ištyrė kaip skraido ereliai bei balandžiai, kadangi jų sparnų mostai yra panašūs, tačiau be garso skraido tik pelėdos.
Rezultatai parodė, kad kutai mažina garso lygį ir išsaugo aerodinamines sparnų charakteristikas. Komanda išskyrė du tarpusavyje sąveikaujančius mechanizmus, kuriems veikiant kutai bei grubus sparno paviršius daro poveikį oro srautams. Pirma, jie mažina jų vibracijas, naikindami užpakaliniame krašte kylančius sūkurius. Antra - mažina srautų sąveiką tarp plunksnų sparno galuose ir taip slopina sūkurių susidarymą. Kartu šie mechanizmai gerina aerodinamiką bei slopiną garsą.
