1 nuotr.Daugiau nei savaitę krikščioniškame pasaulyje neslopsta diskusijos, kaip vertinti popiežiaus Pranciškaus kreipimąsi į Peterburge rugpjūčio 25-ąją susirinkusį Rusijos katalikų jaunimą. Popiežius vaizdo skambučiu iš pradžių kalbėjo jauniesiems rusų katalikams ispaniškai, o galiausiai itališkai palinkėjo susirinkusiems „niekada nepamiršti didžiosios Rusijos palikimo" ir pavadino Petrą I ir Jekateriną II didžios kultūros ir didelio žmoniškumo imperijos" valdovais.
Nors Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo imperines ambicijas grindžia būtent Petro I ir Jekaterinos II valdymo ir kitų šalių žiauraus užkariavimo pavyzdžiais ir bando toliau kurti Naująją Rusiją (Novorosiją). Nors Novorosijos terminas pradėtas vartoti 1764 metais valdant Jekaterinai II. Kaip suprasti popiežiaus Pranciškaus žodžius? Ar Romos katalikų vadovas tikrai pritaria Kremliaus imperinėms užmačioms?
Jekaterinos II (1729-1796) laikais buvo užkariauta Pietų Ukraina, įvyko kazokų skerdynės, kai buvo nužudyta 15 tūkst žmonių. Nuo Petro I ir Jekaterinos II imperinių tikslų nukentėjo aplinkinės tautos. Įskaitant ir lietuvius, lenkus, estus, suomius ir kitus.
Lietuvos Respublikos ambasadorė prieš Šventojo sosto ir Maltos ordinui Sigita Maslauskaitė-Mažylienė Pranciškaus pasisakymo nekomentavo, tačiau ambasada rugpjūčio 30-ąją įkėlė į socialinius tinklus Šv.Sosto spaudos salės direktoriaus Matteo Bruni žodžius, pasakytus specialiai dėl popiežiaus kalbos surengtoje spaudos konferencijoje: „Popiežius savo žodžiais, kaip matyti iš konteksto, norėjo padrąsinti jaunimą saugoti tai, kas teigiama Rusijos kultūriniame ir dvasiniame pavelde, ir tikrai ne aukštinti imperialistinę logiką ir valdančiuosius".
Kaip popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasakytus jauniesiems Rusijos katalikams, vertina kunigas, disidentas Robertas GRIGAS?
„Keliais žodžiais galėčiau pasakyti, kad mano nuomonė apie Pranciškaus kalbą yra dviprasmiška, - neslėpė R.Grigas. - Aišku, kas ir katalikams, ir krikščionims, ir visiems geros valios žmonėms priimtina, kad popiežius visais savo pasisakymais akivaizdžiai siekia taikos. Kai mūsų visos karštos galvos ir Lietuvoje, ir pasaulyje šaukia, kad karas iki pergalės, popiežius aiškiai jau daugelyje savo, kaip spauda vadina, „skandalingų" pasisakymų bando kažkokiu būdu prisidėti, kad tas karas greičiau baigtųsi.
Aš pagal savo rezistencinę biografiją tikrai neturiu didelių simpatijų Rusijai ir jos imperializmui, bet irgi dažnai galvoju, kas yra svarbiau ir pačiai Ukrainai geriau? Ar kad bet kokiomis sąlygomis būtų greičiau sudaryta taika bei paliaubos ir nežūtų žmonės, ar kad karas tęstųsi ir vis daugiau ukrainiečių žūtų? Man atrodo, kad, nepaisant visų tų „do peremogi" ir natūralaus noro atsiimti savo teritorijas, kiekvienai tautai yra svarbiau išsaugoti kuo daugiau savo tautos gyvybių. Kad būtų ateityje pratęstas tautos ir valstybės gyvenimas.
Suprantu, kad su savo požiūriu esu mažuma Lietuvoje ir užsienyje. Bet kartais, kai palyginu mintyse dabartį su mūsų partizaniniu karu, kuriuo mes remiame savo istorinę savimonę, suprantu, kad bent mūsų karta, kuri užaugo su partizanų, tremtinių dainomis, norėtų žavėtis ir sveikai heroizuoti tą pasipriešinimą.
Bet juk finale, atėjus laikui, kada fizinės tautos jėgos buvo išsekusios, vėlesniame pokaryje, jau ir pačių partizanų vadovai svarstė, kaip pereiti nuo to ginkluoto pasipriešinimo į kitokias pasipriešinimo formas. Buvo labiau sutelkiamos jėgos į pogrindžio spaudą, į žmonių dvasinį pasipriešinimą. Tautinės savimonės ugdymą. Ir, ko gero, tai buvo sveikas pasirinkimas. Žinau to meto realijas, todėl manau, kad ir Ukrainai reikėtų labai galvoti ir apie kitokius kelius."
Kunigas, paklaustas, ar būtina kiekvieną popiežiaus žodį vertinti kaip neginčijamą aksiomą, atsakė: „ Mes, katalikai, pripažįstame popiežiaus neklaidingumo dogmą, bet joje yra daugybė išlygų. Laikoma, kad popiežiaus mokymas įpareigoja katalikus moralės ir dvasinio mokymo srityje tada, kai popiežius skelbia savo žodžius, kaip vadina krikščionys, EX CATHEDRA, tai yra, kai kalba ypatingomis aplinkybėmis, kai išreiškia Bažnyčios mokymą, nuomonę. Todėl ne bet koks popiežiaus pasisakymas yra įpareigojantis ir visiems katalikams privalomai sektinas.
O šiuo atveju aš visa tai apmąstydamas, lygindamas skirtingų popiežių pasisakymus, suprantu, kad šventasis tėvas, kaip ir kiekvienas žmogus vis tiek ateina į savo pareigybę iš savo patirties ir savo gyvenamosios aplinkos.
Jonas Paulius II buvo mūsų visam Rytų ir Vidurio Europos regionui artimas savo antikomunizmu, kadangi mūsų patirtis buvo bendra, jis labai gerai mus suprato. O Pranciškus atėjo iš Lotynų Amerikos patirties, kur daugiausiai vyravo ne tos kraštutinės kairiosios, bet dešiniosios diktatūros, kurios vykdė terorą prieš bet kokį socialinio teisingumo judesį ir fiziškai bei visaip kitaip jį naikino kaip komunizmo grėsmę. Daug Lotynų Amerikos katalikų vyskupų ir kunigų yra žuvę dėl vargstančių, socialiai silpniausių gynimo. Tad Pranciškaus patirtis, kaip ir daugelio lotynų amerikiečių, ko gero, yra kitokia nei mūsų."
Gal Rusija traktuojama pernelyg idealistiškai, romantiškai? „Gal yra šiek tiek iliuzijų, kas būdinga trečiojo pasaulio kraštams, - sakė kunigas R.Grigas. - Yra daugiau tokio nesupratimo ar palankumo Rusijai, to tikrovės neatitinkančio romantiško žavėjimosi. Todėl, ko gero, galima suprasti, kodėl taip buvo pasakyta apie didžiąją Rusijos kultūrą, imperinę istoriją. Aišku, mums Jonas Paulius II buvo labai artimas visais atžvilgiais, bet negalima reikalauti, kad visų laikų Bažnyčia ir jos vadovai elgtųsi taip, kaip mūsų patirtis ir istorinis teisingumas liepia.
Vis tiek žmogus ateina iš kito regiono, iš kitokios patirties ir žmogiškai, ko gero, natūraliai reiškia kitokias nuomones. Nenoriu pasakyti, kad jos kiekvienu niuansu teisingos ar visada priimtinos. Ypač kai net daugelis ištikimų katalikų - ir pasauliečių, ir dvasininkų apgailestauja dėl tikrai neapdairiai pasirinktų personažų, kuriuos popiežius paminėjo kaip sektinus pavyzdžius ir pasididžiavimo objektus rusų katalikų jaunimui."
