Lietuviai ir dabar tikrai gintų savo valstybę

O tada, 1991-iaisiais, kai Lietuvos kariuomenė tik kūrėsi, kariuomene tapo visi. Beginkliai vyrai ir moterys, budėję prie TV bokšto Vilniuje, prie Seimo rūmų, transliavę pasauliui žinias apie Lietuvą iš Kauno TV ir radijo redakcijos bei iš Kauno rajono. Tada nebuvo „Himars'ų". Tada dažnai nebuvo nei medžioklinio šautuvo. Tik didžiulis noras nepasiduoti. Apginti savo valstybę. Ar toks fenomenas pasikartotų dabar?

Signataras Egidijus Klumbys tuo neabejoja:

„Aš manau, kad kaip ir praeityje, 1991-aisiais metais, jei valstybei iškiltų pavojus, mūsų visuomenė pademonstruotų vienybę. Žiūrėkite, kaip vieningai mūsų piliečiai reaguoja į įvykius Ukrainoje, kaip stengiasi aukoti ar kitaip padėti. Manau, kad jei pas mus kas nors panašaus pasitaikytų, vėl susivienytume. Vieningai gintumėmės, jei pavojus grėstų Lietuvai."

- Buvote perspektyvus neurochirurgas, garsaus neurochirurgo, profesoriaus Leono Klumbio (1921-2010) sūnus. Dirbote Kauno klinikose. Tačiau Kaune steigėte Sąjūdžio grupę, tapote SSRS liaudies deputatu, LTSR Aukščiausiosios Tarybos nariu, o galiausiai - signataru. Ar supratote, kiek asmeniškai rizikavote, pavyzdžiui, karjera?

- Na, žinote, atvirai pasakius, apie tai negalvojau. Jei būčiau galvojęs, gal nieko nebūčiau daręs (juokiasi - aut. past.). Nebuvo jokios baimės. Mano tėvas viduje gal nesijautė visiškai ramus, suprato, kad mano sėkminga karjera kaip neurochirurgo nutrūksta, tačiau nieko nesakė. Žinojo, kad mano apsisprendimo nepakeis.

- O TSRS liaudies deputato karjerą irgi pats susižlugdėte. 1989 m., kai TSRS pirmasis TV kanalas tiesiogiai transliavo liaudies deputatų posėdį deputatas iš Lietuvos E.Klumbys, protestuodamas, kad sovietiniai desantininkai balandį Tbilisyje kastuvėliais uždaužė 30 protestuotojų, siekusių Gruzijos (Sakartvelo) nepriklausomybės, įteikė savo deputato bilietą pirmajam komunistų partijos sekretoriui Michailui Gorbačiovui ir demonstratyviai paliko posėdžių salę. Negi ir tada nebijojote?

- Tada išvis nebuvo absoliučiai jokios baimės!

- Bet gi vos išėjus iš salės, jus galėjo sulaikyti saugumiečiai ir išsivežti nežinoma kryptimi!

- Jie ten sukiojosi aplinkui, net ir aš pastebėjau, kad ten jų buvo ne vienas ir prie mano kambario viešbutyje...

O tą didžiulę įtampą aš pajutau, žinote kada? Per Maskvos rugpjūčio pučą, kai buvo paskelbta, kad Maskvoje perimama valdžia. Tada realiai pajutome grėsmę. Jau tada tikrai galvojome apie atsitraukimo kelius. Tą lemiamą naktį aš nakvojau Kaune, o paskui viskas labai greitai išsisprendė.

Sausio 13-ąją Seime nejutau jokios baimės, nė vienas negalvojome, kaip iš Seimo pastato pasitraukti. Daugiau buvo neramu jau po sausio 13-osios.

Prisimenu, mes gyvenome „Draugystės" viešbutyje ir į Aukščiausiąją Tarybą eidavome palei Neries upę, o kitoje gatvės pusėje buvo cerkvė, o ten snaiperiai sovietinės armijos įsitvirtinę. Pro šalį eidamas galvodavai - šaus, nešaus, bet eidavai. Nieko nepadarysi. Reikėjo eiti. Pasirinkimo kito nebuvo.

Sausio 13-ąją man buvo 39-eri metai. Buvo šeima, trys mažamečiai vaikai, buvo mano tam tikra padėtis visuomenėje, supratau, jog daug kuo rizikuoju.

- Kauno sąjūdiečiai, palyginus su Vilniaus sąjūdiečiais, pasižymėjo didesniu karingumu, jaunatviškumu, nekantrumu. Pirmieji ėmė viešai kalbėti, kad tikslas - atkurti nepriklausomą Lietuvą. Kas lėmė didesnį laikinosios sostinės „radikalumą"?

- Pas mus Kauno sąjūdyje komunistų praktiškai nebuvo!

- Negi nepikta, jog dabar Seime posėdžiauja žmonės, kurių tikrai nebuvo tarp Kauno sąjūdžio pirmeivių. Į paviršių išlindo visai kitokia publika, kuri tuomet tik lūkuriavo, kas laimės, o supratę, kad nepriklausomybė iškovota, žvaliai ėmėsi valstybinio turto bei valstybės politikos „prichvatizacijos"!

- Tokie dėsniai bendri yra ir nieko čia nepadarysi. Revoliucijas daro idealistai, o valdžią užgrobia, švelniai tariant, realistai. Idealizmas, aukojimasis - visa tai užsimiršta, deja. Žmonės į patriotus ima žiūrėti netgi pašaipiai. Deja, bet taip yra. Draugų faktiškai tik vienetai liko.

- Priešų turbūt padaugėjo, kai su bendraminčiais sukūrėte Tautos pažangos partiją, kuri oponentų buvo apšaukta netgi nacionalistine, blogąja prasme.

- „Tautos pažanga" turėjo savo požiūrį į tai, kas vyksta Lietuvoje. Lygiai tokio paties požiūrio ir dabar laikytųsi, kas fundamentaliai reiškia ne į Rytus, ne į Vakarus, bet čia, dabar ir visados į Lietuvą.

O mes dabar įlindome į Vakarų užpakalį ir tai yra mūsų problemų didžiausioji išraiška.

- Tačiau sunku Lietuvai susidraugauti su Rytais, kai Putino slavai iš Rusijos žudo netgi savo brolius slavus iš Ukrainos!

- Matote, čia yra susidėję daug dalykų ir vėlgi, jeigu tu pradėsi normaliai dėstyti visus įvykius, kas įvyko nuo 2014 metų iki 2022 metų, jei pradėsiu į tai labai gilintis, momentaliai tapsiu Putino „agentu".

- Ar niekada nekilo noras emigruoti iš Lietuvos, kai socialiniuose tinkluose formuojama nuomonė, kad Lietuvoje lieka tik nevykėliai, nemokantys užsienio kalbų, „lūzeriai", „vatnikai"?

- Mano principinė nuostata - esu lietuvis, Lietuva - mano namai ir, kaip bebūtų, aš čia, o ne kitur gyvensiu. Nepritariu tiems, kurie bėga iš Lietuvos ir iš tolo kaip didžiausi patriotai moko, kaip mes turime gyventi. Arba sugrįžę reikalauja labai didelių teisių.

- Negi jūsų niekada neapima žmogiškas nusivylimas? Pvz., ne tokios Lietuvos norėjau.

- Taip, būna nusivylimų. Iš tikrųjų mane labai nuvilia, kaip tauta renka savo išrinktuosius į valdžią, todėl sakau ir sakysiu, kad šitoje vietoje tauta mane nuvilia. Bet aš nieko negaliu padaryti. Tauta yra tokia. Niekada negalvoju, kad lietuviai yra kažkokia už kitas tautas mažiau vertinga tauta. Aš manau, kad gobšuolių, skundikų ar pavyduolių yra visose tautose, nes tai yra žmogiška ir nėra nieko naujo. Niekas pasaulyje neištyrė, kuri tauta pasaulyje yra godžiausia ar turinti daugiausiai kitokių ydų. Kiekvienoje tautoje yra ir „skūpų" ir skundikų.

Ir dabar žmonės susirinktų, jei Lietuvą reikėtų ginti. Jeigu žmonės taip palaiko daug toliau esančią Ukrainą, tai man nekyla abejonių, kad gintų ir Lietuvą. Aš tą vienybę matau, kai žaidžia krepšinio komanda „Žalgiris". Tokia vieninga beprotybė užeina. Tai ir atspindi mūsų tautines nuostatas.

- Ar dalyvausite Sausio 13-osios minėjime Seime?

- Nedalyvauju. Dėl to, kad nenoriu, nejaučiu vidinės harmonijos su tais, kurie ten sėdi. Bendrauju su buvusiais Tautos pažangos partijos nariais. Mūsų, „pažangiečių" bendravimas, tarpusavio santykiai visada malonūs, šilti. Yra būrelis žmonių, su kuriais iki šiol išliko nuoširdus bendravimas. O praeityje buvo sunkių periodų.

- Dėl Lietuvos nepriklausomybės visgi teko galutinai paaukoti neurochirurgo karjera?

- Aš po to pats supratau, kad būti rimtu politiku neįmanoma be teisinio išsilavinimo. Baigiau teisę po darbo Aukščiausioje Taryboje, o po to vėl politiku buvau iki tol, kol tapau politiku-pensininku.

Dabar turime Signatarų klube 12-os signatarų klubelį ir jame diskutuojame.