respublika.lt

Nacionalinės J.Basanavičiaus premijos laureatas Jonas VAIŠKŪNAS: Kas mums yra Basanavičius, Vydūnas, Donelaitis?

2022 gruodžio 07 12:47:17
Danutė ŠEPETYTĖ

Turbūt nereikėtų stebėtis, kad skyrus Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją vienam aistringiausių Tautos patriarcho priesakų skleidėjų, muziejininkui, „Alkas.lt" vyr. redaktoriui Jonui VAIŠKŪNUI, Kultūros ministerijos klerkai su vyriausiuoju klerku, einančiu ministro pareigas, liko it musę kandę. Ir nutarė kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl galimo interesų konflikto. O mes, džiaugdamiesi nuo klerkų nepriklausančios premijos skyrimo komisijos sprendimu, kreipiamės į laureatą, norėdami jį pasveikinti ir šio to paklausti.

×
nuotr. 1 nuotr.
Jonas Vaiškūnas. Asmeninio albumo nuotr.

 

- Tądien, kai pasklido žinia, kad tapote 30 - uoju J. Basanavičiaus premijos laureatu, savo feisbuko paskyroje dėkojote komisijos nariams už pasitikėjimą ir už tai, kad jie nepabūgo susitelkusių juodų debesų. Ką turėjote galvoje?

- Ten pat yra ir paaiškinimas, pateiktas poeto Jono Jakšto ketureiliu:

Vis kovoja dvi spalvos, tai juoda ir balta -

Virš visų praeities ir visų ateities.

Mes visi esam aisčiai, visi esam baltai -

Nuo paties užgimimo lig savo mirties...

Buvo netikėta, kai man paskirtą eilėraščio stulpelį kartu su savo knyga poetas, su kuriuo nebuvome pažįstami, atsiuntė man į kaimą. Gilus ketureilis. Išties vyksta nuolatinė kova: diena kovoja su naktimi, žiema su vasara, valstybė su valstybe, žmogus su žmogumi. Ši kova kyla iš mūsų pačios prieštaringos žmogiškosios prigimties gelmių. Ir toms kovojančioms spalvoms atstovaujame mes - žmonės.

Jei klaustumėt, kas čia tarp mūsų yra tamsos, o kas šviesos jėgos, aišku, vardinčiau iš savo sielos gelmių. Save tapatinu su lietuvių tautinėmis ir baltų tautoms bendromis baltiškomis vertybėmis, su balta spalva, su dvasiniu pasauliu, su siekiu ginti Lietuvos dvasinę savastį - kalbą, šeimą, protėvių žemę ir būdą nuo juos apnikusių juodulių. J. Basanavičius rašė: „Jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, - tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis..." Deja, poilsis tik svajonėse - kai net ne išorės priešai, o mūsų pačių tautiečiai kelia ranką prieš tautinės kultūros statramsčius - gimtąją kalbą, šeimą, tikėjimą.

- Džiaugsmo ar kartėlio daugiau sukėlė žinia tapus gal net svarbiausios Lietuvai premijos laureatu?

- Džiaugtis derėtų, ir žinoma nudžiugau sulaukęs šio garbingiausio įvertinimo. Bet pažiūrėkite, trisdešimtmetį švenčiančios garbingiausios etninės kultūros srities premijos laimėtojo paskelbimas, viešumoje turėjęs tapti džiugia žinia ir gražia naujiena, su kokiais Kultūros ministerijos valdininkų prierašais buvo paskelbtas visuomenei? Premija skiriama tokiam ir tokiam veikėjui, kurį teikusieji pristato taip ir taip, bet...

Kultūros ministerija, abejoja, ar ji buvo skirta pagrįstai ir skundžia šį sprendimą kaip galimai neteisėtą... Dievuliau mano, ilgą laiką kartu su garbiuoju Marcelijum Martinaičiu, dr. Dalia Urbanavičiene ir kitais Etninės kultūros globos tarybos nariais kovojome, kad šį garbingiausią etnokultūrinį apdovanojimą išplėštumėme iš ministerijos valdininkų nagų.

Tik 2018 metais pavyko pasiekti, kad premija įgytų nepriklausomą nacionalinės premijos statusą ir ją skirtų nebe politikai, nebe ministrai, ne ministerijos tarnautojai, bet geriausi įvairių etninės kultūros sričių žinovai. Ir štai 2022-aisiais, kai premiją gauna žmogus, nemielas Kultūros ministerijos klerkams, kultūros ministras ne tik visa jėga puola jo norų nepaisančią nepriklausomą Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos komisiją, bet ir drįsta viešai skelbti, kad siūlys keisti įstatymus, jog galėtų įteisinti neteisėtą savo kišimąsi į nepriklausomos komisijos darbą...

- Man regis, čia akivaizdi globalistų ir lietuvių tautinių interesų kaktomuša...

- Šiuo atveju ir be tokių plačių apibendrinimų akivaizdu, kad ministras akivaizdžiai peržengia savo įgaliojimus ir bando daryti spaudimą nepriklausomos komisijos nariams ir jų laisvam apsisprendimui.

Manau, kad tokio beatodairiško puolimo viena iš priežasčių esu aš kaip asmuo. Tos idėjos, kurias skleidžia mano redaguojamas internetinis dienraštis „Alkas.lt" ir kurios sutampa su J. Basanavičius puoselėtomis, tiesiog sukelia nervinį drebulį lietuviškos ir baltiškos kultūros nekentėjams. Manau, teisus mano bičiulis, sakęs, kad šiuo atveju kovojama su paties J. Basanavičiumi idėjomis.

Aš tik pridurčiau, kad J.Basanavičiaus palikimo, jo įdirbio griovėjai, galiausiai kovoja prieš pačią mūsų valstybę, nes ji gali išlikti tik tiek, kiek išliks pamatinės tautinės vertybės ir viena iš mums svarbiausiųjų - kalba. Ir jeigu lietuvį išrengtum nuogai, atimtum iš jo tautinius drabužius, tautinius raštus, papuošalus, kankles, papročius... ir netgi namus bei žemę, - visa, ką mes vadiname etnine kultūra, - vis tiek liktų tai, kas jį išlaiko lietuviu - kalba.

Būtent gimtąją kalbą J.Basanavičius laikė pačia mūsų tapatybės šerdimi, galinčia padėti susigrąžinti viską, ko netekome ir netgi galią atkurti prarastą valstybę. O šiandien girdžiu, kad valdžioje įsitvirtinę lietuviai skelbia siekį - panaikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją tam, kad Konstitucijos saugoma valstybinė lietuvių kalba būtų palikta savieigai. Ir to ketina imtis ne koks nors Lietuvą okupavusios Putino Rusijos statytinis generalgubernatorius, o Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas.

- Klausantis jūsų norisi pritarti minčiai, kad Lietuvoje nebeliko nieko šventa, tačiau gal vis dėlto tai nėra tiesa?

- Šventumą palaikančios vertybės nedingo. Deja, yra mažai žmonių, pasiryžusių už jas viešai pakovoti. Betgi visais laikais tokių buvo ir tebėra mažuma. Bet visada palankioms aplinkybėms susidarius dvasia kaip želmuo prasiveržia iš sprogusio grūdo. Štai Sąjūdžio žygis: mes dainavome susikabinę už rankų, mes nugalėjome tamsos galias, kai susiklostė tam palankios aplinkybės.

Kitas sako - jeigu taip, tai koks čia Sąjūdžio nuopelnas? Toks ir nuopelnas, buvome ta sėkla, kuri krito į palankią dirvą. Galima nesėti ir niekas neišaugs.... Kad ir kiek būtų mūsų mažai, šventybė išlieka visada. Duok, Dieve, galių tiems, kurie geba dauginti šitą šviesą ir ją įkūnyti vaikuose ir anūkuose.

- ... kurių diduma šiandien nebenori būti lietuviais?

- Atsakysiu Rasos šventės išmintimi. Kai mes šokame šviesos pergalės šokį ant aukščiausio kalno, laisvės persmelktame pasaulyje - tamsa pradeda savo didįjį žygį. Mūsų protėviai švęsdami Rasos šventę, gyvenamų ir ūkinių pastatų sienas, langus, duris apkaišydavo dygliuotais augalais, žymėdavo ženklais, apsaugančiais nuo piktųjų dvasių, nes tuo metu, kai, atrodo, jau pasiekta didžiausia pergalė prieš tamsą, ta jau kyla lemiamam žygiui prieš šviesą ir laisvę (tai rodo ir Sąjūdžio istorija).

Didžiausias tamsos jėgų iššūkis ir apgaulė - tariama laisvė. Kai nusimetęs šarvus ir sudėjęs ginklus šventi pergalę geidžiamų prekių ir malonumų gausoje, Lukiškių aikštės paplūdimyje, patikėjęs, kad dabar tavo laisvei negresia jokie pavojai,- tave pasigauna tamsa. Būtent apie tai nuolat perspėja mūsų sakmė apie Paparčio Žiedą. Jei geidi jį surasti, tai trumpiausią ir šviesiausią vasaros naktį turi miške susirasti tamsiausią vietą, kurioje nesigirdi nei gaidžio giedojimo, nei šuns lojimo, nei kitų žmogiškojo pasaulio garsų.

Tuomet, šermukšnio lazda apsibrėžęs aplink save ratą, turi bandyti atsispirti puolančioms pabaisoms ir vaiduokliams, besistengiantiems tave iš to rato išbaidyti. Jei suveikia savisaugos instinktas, žmogus išsigąsta ir pabėga - jį praryja tamsa. Tai dvasinė metafora, tai pavyzdys, kad mūsų etninė kultūra yra filosofija, kurioje slypi Tautos išmintis. O iškentėjus šitą siaubą, šitą tamsą - nušvinta dangus, pateka saulė, pradeda čiulbėti paukščiai, sklaidosi rūkai, - ir jau atrodo, kad į tavo užantį tuoj tuoj stebuklingo paparčio žiedo pavidalu nusileis dangiškoji šviesa, lydėsianti jį visą trumpą gyvenimą...

Bet tik žengus už užsibrėžto rato ribų - tave kaip mat praryja amžinosios tamsos nasrai... Tariama šviesos pergalė, gerovė ir laisvė - yra didžiausias blogio galių išbandymas, kurio nepraėjęs tikrosios aušros ir dieviškosios šviesos įkūnytojo - stebuklingo paparčio žiedo jau niekada neįgysi. Štai kodėl žmonių, kurie radę paparčio žiedą, būtų nušvitę, tiek mažai. Klausimas, kas tie žmonės, kur jie? Kas yra šiandien Basanavičius? Kas yra šiandien Čiurlionis, o kur dabar mūsų Vydūnas ar Donelaitis? Kokiais matais matuojame savo būties vertę ir į ką žiūri mūsų akys jei mes jų nematome šiuolaikinėje visuomenėje?

Tiesiai šviesiai sakau: esu seniai pasaulio vidurį apsibrėžęs šermukšnio lazda, ir manęs neapgaus tariama laisvė, dovanos, premijos. Nežadu trauktis ir bėgti ar išvažiuoti iš šio rato, kad palinksminčiau velnius tapdamas jų maistu.

- Šventumas pagal jus yra jausmas, tai tarytum šviesa viršum ežero paviršiaus. Ar įmanoma šį pojūtį susigrąžinti, ir jei įmanoma, tai kaip?

- Dėmesiu. Svarbiausia - dėmesys gyvenimui, visam tam, kas gali sukelti šviesos pojūtį, teikti galių kūrybai, švietimui - šviesos dauginimui. O, kad šviesa galėtų daugintis ir plisti neužtenka vien atkurti užgesusią ugnį protėvių aukure. Kad galėtume žengti pirmyn, gyventi toliau, privalome perimti išmintį iš prieš tai gyvenusiųjų ir kūrusiųjų. Kai matau, kaip mūsų dabarties Basanavičių, Čiurlionių ir Vydūnų išminties šviesa blėsta šiandienos senelių namuose... iš sielos gelmių kyla Tautos namų vaizdinys.

Ne, ne, tik ne dabar siūlomų stiklo ir betono rūmų ant Vilniaus Tauro kalno - nacionalinės koncertų salės, kuri bus vadinama Tautos namais. Pagalvojau, kad Lietuvoje turime daugybę šviesių valstybei nusipelniusių garbingo amžiaus kūrėjų, kurie gyvenimo pabaigoje paliekami likimo valiai ir miršta vienatvėje bei skurde. O jeigu sukurtume Tautos senolių namus, kuriuos pavadintume Tautos namais, ir į juos sukeltume garbiuosius senolius (kompozitorius, rašytojus, filosofus...), jie taptų savotišku universitetu, akademija, kurioje jie tęstų savo kūrybą, dalintųsi savo žiniomis bei patirtimi su jaunimu.

Mums gyvybiškai reikia tokių Tautos namų, kad be laiko nežūtų kūrėjų išmintis, kad skambėtų mūsų sielą iš laisvės snaudulio žadinantis jų žodis. Tada ir savo vaikus per kalėdines atostogas galėtume nuvesti ne tik pas kokakolos reklaminėmis spalvomis pasidabinusius ir saldainius dalinančius persirengėlius, bet pas dvasinę išminties šviesą skleidžiančius ir pažinimo džiaugsmo dovanas teikiančius Tautos šviesulius, Lietuvos kūrėjus.

Tik taip mes įgysime galią susigrąžinti ir įtvirtinti tautinę tapatybę, tik taip gruodo sukaustytam grūdo želmeniui sukursime prielaidą augti į šviesą. Tuomet Lietuvos dvasia atsikvošės, visas pasaulis galės pasišildyti prie lietuvių išminties ir tapatybės židinio, kuris kitur seniai virtęs plėnimis, užgesęs ir išsisklaidęs, o čia jis dega ir rūpinamės juo mes patys. Kad ir kiek mažai mūsų bebūtų.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
107
F
  • PREKIAUJA: „Vilniaus pergalė“ generalinis direktorius Rolandas Jančeris sureagavo į socialiniuose tinkluose pasirodžiusias „Pergalės“ produkcijos Rusijos parduotuvių lentynose, nuotraukas ir sako norintis pabrėžti, kad iš įmonės pusės veiksmų dėl šios situacijos imtasi dar prieš kelis mėnesius - gavus pirmuosius signalus esą pradėta aiškintis, per kurią šalį ir kokiais būdais produkcija be įmonės žinios patenka į prekybos vietas Rusijoje.
  • KANAPĖS: Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui nesikreipus ekspertinio vertinimo dėl nedidelio kiekio kanapių dekriminalizavimo projektų, pažeistas Seimo statutas, todėl siūloma grįžti į ankstesnę jų svarstymo stadiją - tokį sprendimą priėmė Etikos ir procedūrų komisija.
  • SKVERAS: Viename iš sostinės rajonų, Pilaitėje, prie naujai pastatytos Šv. Juozapo bažnyčios ir tik pernai duris atvėrusios Pilaitės gimnazijos, planuojama įrengti naują viešąją erdvę - 1,4 ha ploto skverą.
  • ALGA: Praėjusiais metais Lietuvoje apie 100 tūkst. žmonių uždirbo mažiau nei minimalią algą, rodo preliminarūs „Sodros“ duomenys.
  • ŽELDINIAI: Vyriausybė nusprendė nepritarti želdinių naikintojų ir žalotojų griežtesniam baudimui - tokia išvada bus teikiama Seimui.
  • AMBASADORIUS: Vyriausybė pritarė ambasadoriaus Korėjos Respublikoje Ričardo Šlepavičiaus skyrimui ambasadoriumi Mongolijai.
  • TEISĖJAI: Prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dekretą dėl keturių teisėjų skyrimo ir priėmė jų priesaikas: Gabrielė Kaktienė paskirta Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų teisėja, Miglė Kiršienė – Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų teisėja, Greta Osinovskienė – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja dvejiems metams, Jūratė Vaidelytė – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja.
  • PAJAMOS: „Sodra“ pernai gavo 6,3 mlrd. pajamų, arba 17 proc. daugiau nei užpernai, o jos išlaidos didėjo 13 proc. iki 5,58 mlrd. eurų, rodo preliminarūs duomenys.
  • TERMINALAS: Klaipėdos konteinerių terminale jau trejus metus veikianti keltų linija – „TT–Line“ didina maršrutų kiekį ir nuo balandžio mėnesio pabaigos atidarys dar vieną kryptį į Karslhamną, Švediją.
  • NEDARBAS: Užimtumo tarnybos duomenimis, registruotas nedarbas šalyje sausį, palyginti su praėjusiu mėnesiu, paaugo 0,3 proc. punkto iki 9,2%, bet yra 1 proc. punkto mažesnis nei prieš metus.
Daugiau

Dienos klausimas

Kas meluoja K.Bartoševičiaus istorijoje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Jei turite šiek tiek laisvo laiko, kas jums labiau patiktų?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-4 +1 C

-4 +4 C

 

-1 +5 C

-2 +2 C

0 +3 C

 

+2 +4 C

0-8 m/s

0-10 m/s

 

0-11 m/s