Pamiršti Lietuvos patriotai

- Pažinojote minėtus visuomenininkus asmeniškai? - „Vakaro žinios" paklausė Bronislovo GENZELIO.

- Pirmą kartą su Antanu Terlecku susitikau dar 1966 metais. Pedagoginio instituto dėstytojas, kurio pavardės nebeprisimenu, gynėsi disertaciją apie pokario Lietuvą Vilniaus universitete. Oponuoti jam galėjo tiek oficialūs, tiek ir neoficialūs oponentai.

Dėstytojas disertacijoje tarybinę visuomenę pavaizdavo idealia, o oficialūs oponentai ją tik gyrė. Bet vėliau ekonomiką baigęs banko valdytojo pavaduotojas, papildomai neakivaizdžiai istoriją tuomet studijavęs A.Terleckas išstojo kaip neoficialus oponentas.

A.Terleckas tokį požiūrį ir oficialių oponentų panegirikas negailestingai sukritikavo. Buvau nustebintas jo drąsos ir atvirumo. Tiesa, 1966 metai nebebuvo stalininis laikotarpis, tačiau garsiai ir viešai kalbėti apie tai, jog Lietuva turi būti laisva, nebuvo įprasta.

Vėliau paaiškėjo, kad su A.Terlecku turime bendrų draugų, susipažinome asmeniškai ir bendravome iki pat jo mirties. Jo duktė Vilija buvo mano studentė. Ji organizuodavo mano, Romualdo Ozolo ir Aloyzo Sakalo susitikimus A.Terlecko nurodytoje vietoje. Taip pat perduodavo tėvo siunčiamas žinutes. Susitikimo metu aptardavome bendrą veiklą ir darbus. Kartu su bendraminčiais veikėme dar iki Sąjūdžio bei derinome savo veiksmus jam prasidėjus.

A.Terleckas niekada nevengė kalbėti tiesiai ir griežtai, todėl saugumo dėmesys dažnai nukrypdavo į jį ir Laisvės lygą, o mes, sąjūdiečiai, galėjome veikti laisviau.

V.Skuodis ir G.Iešmantas pogrindyje leido laikraštį „Perspektyvos". Pirmieji pogrindinės spaudos žingsniai buvo „Katalikų Bažnyčios kronika". Kadangi šio žurnalo leidimas buvo sėkmingas, vėliau pasirodė „Perspektyvos". Man situacija labiausiai priminė XIX a. pabaigos Lietuvą ir jos tuometinę, slapta leidžiamą, lietuvišką spaudą, o „Perspektyvas", manau, galima lyginti su Jono Basanavičiaus „Aušra", kadangi abu leidiniai nuolat akcentavo laisvės idėją.

Šiuo atveju ypač įdomu, kad A.Terleckas ir V.Skuodis, veikdami atskirai, siekė to paties tikslo - kad laisvas žodis pasiektų skaitytoją.

Su G.Iešmantu susipažinome Lietuvoje, o bendravimas su V.Skuodžiu prasidėjo Amerikoje.

- Kaip tai nutiko?

- Gal kažkas įskundė, gal saugumas geriau pasidarbavo, bet V.Skuodis ir G.Iešmantas buvo suimti. Beje, kai juos teisė, teisėjas Mykolas Ignotas skyrė net didesnes bausmes, negu prašė prokuroras. Kai po posėdžio teisėjo apie tai paklausiau, jis atsakė, jog sulaukė skambučio iš saugumo ir tiesiog vykdo nurodymus.

Atkūrus Nepriklausomybę minėtas teisėjas buvo pasiūlytas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojus. M.Ignotas yra užsiminęs, kad tarnaus tai valdžiai, kuri jį paskirs.

Neabejoju, kad tokių ignotų, garsiai kalbančių iš tribūnų ir ištikimai tarnaujančių esamai valdžiai, apsčiai turime ir dabar.

G.Iešmantui teismas skyrė 6 metus lagerio ir 5 metus tremties. V.Skuodžiui buvo skirta 12 metų lagerio, bet kadangi jis buvo JAV pilietis, po 7 metų jis buvo ištremtas į Ameriką, kur mudu 1988 metais ir susipažinome.

Beje, nepaisant to, kad du pagrindiniai leidėjai buvo įkalinti, „Perspektyvos" ir toliau buvo leidžiamos. Dabar nepasakysiu, kas tuo užsiėmė, bet aš laikraštį gaudavau iš istorikės Ingės Lukšaitės. Ji man vėliau papasakojo, kad gaudavo jį iš Alberto Žilinsko, kuris prasidėjus Sąjūdžiui tapo vienas artimiausių mano pagalbininkų. Vėliau laikraštį atiduodavau Vytauto Bogušio tėvui Vytautui, kuris tuomet buvo universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėjas.

Tada nežinojau, bet jis galėjo naudotis darbiniu kompiuteriu, todėl laikraštį daugindavo ir dalindavo kitiems. Beje, jis savo šeimai apie tai prasitarė tik po Nepriklausomybės atgavimo. Labai tikėtina, kad tokių žmonių buvo ir daugiau, nes „Perspektyvomis" buvo dalintasi labai plačiai.

- Ir tai išjudino žmones?

- Gal ne tik tai, bet ir 1979 metais A.Terlecko Laisvės lygos, kartu su estais bei latviais, parengtas ir paskelbtas „45 pabaltijiečių memorandumas". Jame buvo pareikšta, jog Lietuva ne pati prisijungė prie TSRS, o buvo įjungta pagal Molotovo-Ribentropo paktą.

TSRS visą tai neigė, bet 1983 minėtą aplinkybę pripažino ir Europos Parlamentas, kas tapo rimta parama kovoje už laisvę. A.Terleckas ir jo bendražygiai po šio memorandumo paskelbimo buvo persekiojami, tačiau jų tai nesustabdė.

Kitas svarbus žingsnis buvo 1987 metais surengtas mitingas Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tuometinė valdiška spauda bandė organizatorius ir susirinkusiuosius apjuodinti (kaip kad su kitaminčiais bandoma elgtis ir dabar), tačiau tai jau buvo anos, ankstesnės santvarkos pabaigos pradžia. Nors mitingas buvo „ne toks", jo dalyviai nebesulaukė represijų.

Tik Nijolė Sadūnaitė pasakojo, kad saugumiečiai ją sulaikė, išvežė iš miesto ir... paleido. Matydami, kad represijos baigėsi, žmonės tapo drąsesni - mitingų ėmė daugėti ir galiausiai gimė „Sąjūdis".

Po to ir Maskva nebeturėjo kur trauktis, todėl 1989 metų gruodį TSRS deputatų suvažiavimas sudarė Aleksandro Jakovlevo vadovaujamą komisiją, kuri pripažino, jog Molotovo-Ribentropo paktas buvo.

Lietuvą toje komisijoje turėjo atstovauti Zita Šličytė, Kazimieras Motieka, Justinas Marcinkevičius ir Vytautas Landsbergis. Vėliau sužinojome, kad V.Landsbergis nedalyvavo nė viename komisijos posėdyje, netgi tame, kuriame buvo pripažinta, kad Lietuva yra okupuota. Šią informaciją paviešino Z.Šličytė, kuri dėl to tapo išpuolių ir užgauliojimų taikiniu.

Beje, ir pačiame Sąjūdyje V.Landsbergis buvo ne nuo pačių pradžių, o pasirodė kiek vėliau. Dar vienas įdomus momentas - kai mes, Sąjūdžio išrinkti deputatai, 1990 m. kovo 10 d. nusprendėme, kad kitą dieną reikia paskelbti apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, V.Landsbergis, pasakęs, kad nėra kur skubėti, šiai idėjai nepritarė. K.Motieka rašė savo prisiminimuose, kad jis paskambino Stasiu Lozoraičiu ir paklausė, ką pastarasis mano apie tai. S.Lozoraitais patikino, kad JAV idėją palaiko.

Tuomet K.Motieka prie telefono pakvietė V.Landsbergį. Telefonu pasikalbėjęs su S.Lozoraičiu jis staiga pakeitė savo nuomonę. Visa tai užfiksuota oficialiuose dokumentuose, bet žmonės to nenori girdėti.

- Ir todėl pamatus Nepriklausomybės paskelbimui padėjusius asmenis bandoma diskredituoti?

- Tas vyko ir anksčiau. Kai V.Skuodis grįžo į Lietuvą iš JAV, buvo skubiai surengta megztų berečių akcija, kurios dalyvės pasitiko jį riksmais ir raginimais grįžti iš kur atvykęs. A.Terleckas tuomet sakė, kad akciją surengė KGB ir jiems talkinę kai kurie Lietuvos veikėjai, kurie norėjo sumenkinti tikrus patriotus. Asmeniškai aš manau, kad beretės yra dviejų grupuočių derinys.

Nepaisant išpuolių, į Lietuvą grįžusio V.Skuodžio iniciatyva buvo perleisti visi „Perspektyvų" numeriai.

Dabar, kai minėtų įvykių dalyvių ir liudininkų nuolat mažėja, istoriją bandoma dar labiau iškreipti, nors ji privalo būti tikra ir nesuklastota. Būtent todėl aš ir kiti kolegos siūlome įamžinti tikrųjų Lietuvos patriotų, atvedusių šalį į Nepriklausomybę, atminimą ir padaryti taip, kad jų vardai nebūtų pamiršti.

Labai tikiuosi, kad sulauksiu tos dienos...