A.Bilotaitės ir R.Pociaus konfliktui iškilus į viešumą, profsąjungos žeria savo kaltinimus

Priekaištai buvusiam vadovui

Viešas ministrės susikirtimas su R.Pociumi, kurį stebėjo visuomenė, pasak profesinių sąjungų atstovų, tik iliustravo, kaip pastarasis vadovas elgdavosi su savo pavaldiniais.

„Jei generolas, nepaisant aplinkybių, leidžia sau arogantiškai ir nepagarbiai kalbėti su tiesioginiu įstaigos, kuriai yra pavaldus, vadovu, koks jis yra vadovas darbe, koks jo bendravimo, vadovavimo stilius? Iš pareigūnų pasakojimų - tai buvo visiškai nedemokratiškas, arogantiškas vadovas, kurio valdymo laikotarpiu VST paliko nemažai darbuotojų, o likusieji kenčia psichologinę įtampą", - teigė Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas Vitalijus Jagminas.

Apie nepakenčiamą mikroklimatą jam antrino ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas Kęstutis Pauliukas.

„Šis generolas turėtų nesiskųsti mobingu. Jei taip jaučiasi - vadinasi lazda turi du galus. Jo elgesys su pavaldiniais, nedemokratiškos sąlygos atsigręžė prieš jį patį. Ir jeigu jis sakosi mobinguojamas, tai būtent taip kaip dabar jis, jo vadovavimo metu, pasakojo, jautęsi dirbantieji VST", - sakė K.Pauliukas.

VRM ministrė A.Bilotaitė tikrino R.Pociaus darbotvarkę, aiškinosi, ar jis darbe, skyrė net abejotiną tarnybinę nuobaudą. Tačiau profsąjungų atstovai sako, kad panašiai elgiasi ir pareigūnai vadai. Neva VST netoleruojama kitokia nuomonė, pareigūnai persekiojami, neįtikusieji spaudžiami tarnybiniais patikrinimais, o bendravimas tarp vadovybės ir pavaldinių vyksta vien raštais.

Anot V.Jagmino, nors generolas R.Pocius pasižymėjo aukšta kvalifikacija, jis negalėjo pasigirti nei demokratiškais vadybos, nei bendražmogiškais, nei etiketą ir etiką atitinkančiais principais.

Ydingas užburtas ratas

Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (NPPSS) vadovas Saulius Džiautas „Vakaro žinioms" teigė, kad mobingo atvejų buvo fiksuojama ir anksčiau, tačiau informacija apie tai nepasiekdavo viešumos.

„Su psichologinio spaudimo darbe atvejais susiduriame nuolat, nes jo pasitaiko visose darbinėse srityse. Tiesiog apie tai, kaip ir apie kitus nuolat egzistavusius dalykus, buvo vengiama kalbėti viešai. Dabar tai tapo madinga, todėl atrodo, kad problema labai didelė, tačiau, kiek pastebiu, mobingo atvejų mažėja. Manau, prie to prisideda ir profesinės sąjungos. Mes stengiamės išsiaiškinti kiekvieną atvejį, susodinti prie vieno stalo nukentėjusįjį bei jo vadovus, ieškoti bendrų sprendimo būdų arba, esant reikalui, traukti nusižengimą padariusį asmenį atsakomybėn. Visgi tenka pripažinti, kad galutinai šio negatyvaus reiškinio išgyvendinti dar nepavyko", - sakė jis.

Tai, S.Džiauto vertinimu, lemia aplinkybių visuma.

„Niekam ne paslaptis, kad statutinių pareigūnų, ir ypač - policininkų - trūksta. Nepaisant to, vadovai, kad pasiektų išsikeltus tikslus, privalo įvykdyti tam tikras užduotis. Tai lemia, kad darbais apkraunami eiliniai pareigūnai. Jeigu jie bando ginčytis, tuomet sulaukia spaudimo ir grasinimų.

Asociatyvi Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Statutinėse tarnybose vis dar gyva tradicija nenešti į viešumą „purvinų baltinių", nes jei tarnybos, kurių pareigūnai turi teisę nešioti ginklą, nesusitvarko savo viduje, tai apie kokią stiprią ir vieningą Lietuvos visuomenę galima kalbėti? Todėl, vengdami viešumos, pareigūnai arba išeina kitur, arba prisiima didelius krūvius ir dirba viršvalandžius. Jie nešasi darbus namo, dėl ko kenčia jų šeimos, auga įtampa, atsiranda psichologinis diskomfortas.

Dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad pareigūnas „perdega" ar net įsivaro ligas, - niūrią realybę įvardino S.Džiautas. - Stengiamės, kad su pareigūnais dirbtų specialiai tam pasamdyti psichologai, tačiau jų irgi trūksta. O į kitus psichologus pareigūnai patys vengia kreiptis nes bijo, kad vėliau tai gali atsiliepti jų karjerai. Pareigūnams visuomet yra pasirengusios pagelbėti profesinės sąjungos, tačiau vis dar ne visi jomis pasitiki arba vadovai draudžia joms priklausyti."

Nereikia ir pakelto tono

Tiesa, dabartinį R.Pociaus ir A.Bilotaitės konfliktą jis buvo linkęs vertinti ne kaip psichologinį spaudimą, o kaip elementarų nesusitarimą ar nesusikalbėjimą.

Pasiteiravus ar mobingui gali būti priskirtas specifinis pareigūnų bendravimo būdas, nes statutinės tarnybos tikrai neužsiima bandelių kepimu ar panašia ramia veikla, S.Džiautas atsakė neigiamai.

„Tarkim kariuomenėje, kur yra griežta subordinacija, riksmai ar komandos yra įprastas dalykas. Tai nėra spaudimas, o sudėtinė karinės disciplinos dalis.

Mobingas yra tuomet, kai tikslingai „užsisėdama" ant vieno žmogaus, o tai gali būti padaroma be jokio balso pakėlimo", - patikslino jis.

Baigdamas pokalbį S.Džiautas išreiškė viltį, kad dabartinis skandalas pajudins psichologinio smurto darbe problemą iš mirties taško.

„Nors, kaip minėjau, mobingo atvejų statutinėse tarnybose mažėja, dėl įvardintų priežasčių vis tiek susidaro užburtas ydingas ratas, kurio niekaip nepavyksta įveikti. Esminis klausimas - ar problemą, kuri apima ne tik mobingą, bet ir priekabiavimą bei kitas psichologinio smurto formas, pripažįsta aukščiausi vadovai ir generolai? Jeigu jie viešai pripažins, kad pareigūnai vis dar susiduria su tokiais dalykais, tai reikš, jog ledai pralaužti ir žengiamas didelis žingsnis problemos sprendimo link", - apibendrino jis.

Reikia atsakingiau skirti VRM vadovus

Visgi, ar ilgametės vadovaujamos patirties jėgos struktūrose turintis žmogus gali ramiai klausyti jam duodamus abejotinus nurodymus? Ką daryti, jei supranti, kad tavo vadovas, akivaizdžiai, per mažai kompetentingas?

Štai Lietuvos regionų frakcijos narys Jonas Pinskus sako, kad generolai gali „pergyventi" net kelis ministrus ir priminė, jog R.Pocius puikiai sutarė su ankstesne VRM vadove Rita Tamašuniene. J.Pinskaus nuomone, tai rodo, kad į tokias pareigas kaip VRM ministro reikia deleguoti vadovaujančio darbo patirties turinčius asmenis.

„Dirbti su aukšto lygio specialistais, su generolais, bandyti jiems komanduoti nesitariant ir įsivaizduojant, kad aš visose srityse viską suprantu, komanduoti jiems kažkokias nesąmones, tai iššaukia priešiškumą", - teigė politikas.

Pabrėžęs, kad visos detalės nėra žinomos, jis buvo linkęs laikytis nuomonės, kad neigiamą reakciją suponavo aukšto lygio specialistui duodami nesąmoningi nurodymai. Be to, politikas priminė, kad tai - ne pirmas kartas, kai A.Bilotaitės vadovaujamoje ministerijoje kyla problemos. J.Pinskus užsiminė apie 4000 pasieniečių, kurių ginklai buvo išvežti į Ukrainą, o jiems patiems palikta tik 200 automatų be šovinių, nors būtent pasieniečiai, invazijos atveju, turėtų tapti pirmąją gynybos linija. Pasak jo, norint perginkluoti pasienio tarnybą, pirma reikėjo atvežti jiems naujus ginklus, o jau tuomet pasiimti senuosius. Beje, klausimas - ar pasieniečiai pagaliau gavo daugiau ginklų ir šovinių - vis dar liko atviras.