Robotai neatstos pedagogų ir medikų

„Sodros" statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja Kristina Zikytė sako, jog šiuo metu Lietuvoje vidutinis dirbančiųjų amžius - 44 metai. Tačiau tas santykinis jaunimas pasiskirstęs įvairiuose darbo rinkos sektoriuose netolygiai. „Jauniausias" sektorius - informacija ir ryšiai. Čia vidutinis darbuotojų amžius - 36 metai. Kituose darbo rinkos sektoriuose jau dominuoja vyresni asmenys.

Tačiau ypač neramina tendencija, jog šalies darbo rinkoje jaunų žmonių mažėja. Pavyzdžiui, 2023 m. IV ketvirtį, palyginus su 2022 m. IV ketvirčiu, darbuotojų iki 30 m. amžiaus sumažėjo 5,5 tūkst. Per tą patį laikotarpį darbuotojų, vyresnių nei 60 m., skaičius padidėjo 10-čia tūkst. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, tokie solidūs darbuotojai darbo rinkoje jau sudaro 14 proc. Dirba net 4 proc. pensininkų, vyresnių nei 65 metų. Tiesa, skaitlingiausia dirbančiųjų grupė yra 30-39 metų asmenys. Jie užima ketvirtį visos darbo rinkos.

Žmones keis automatai

Ką darysime toliau? Ar užteks dirbančiųjų? Tiesa, viešoji įstaiga „Vyriausybės strateginės analizės centras" (STRATA) prognozuoja, jog šalyje užimtų gyventojų skaičius vis mažės. Nes kai kurie darbo rinkos sektoriai vis aktyviau bus automatizuojami, optimizuojami, modernizuojami ir t.t. Tai jau pastebime prekybos centrų savitarnos kasose, paštomatuose ir pan. Anot STRATA analitikų, 2024 m. Lietuvoje bus 1,4177 mln. užimtų gyventojų, o 2025 m. - jau mažiau, tik 1,4168 mln.

Dirbančiųjų daug mažiau reikės didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje ir apdirbimo gamyboje. Išliks darbo rinkos paklausa transporte, švietime ir sveikatos priežiūroje. Tačiau užpernai tik 227 abiturientai rinkosi studijuoti pedagogikos mokslus. Sveikatos priežiūrą rinkosi 2 430 abiturientų, tačiau noras studijuoti mediciną jau mažėja. Ypač per dabartinės vyriausybės kadenciją. Tad gali būti, jog prie nenoro studijuoti mediciną prisidėjo ir pandemija, ir nevykusi sveikatos reforma, sumenkinusios mediko prestižą.

Dar viena mūsų darbo rinkos savybė - per daug aukštųjų mokyklų absolventų ir per mažai baigusių profesinį mokymą. Prognozuojama, jog 2032 m. Lietuvos darbo rinkoje aukštojo mokslo atstovai sudarys 66,5 proc. Nors rinkos paklausos santykis yra apylygis - 44,6 proc. ir 44,1 proc. Tad kai kuriems „pertekliniams" aukštųjų mokyklų absolventams jau ir dabar tenka dirbti žemesnės kvalifikacijos darbus.

Į mediciną abiturientai nesiveržia

Tačiau švietime ir medicinoje nėra jokio aukštųjų mokyklų absolventų pertekliaus. Ypač toliau nuo didžiųjų miestų. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) pateikia nuo 2015 m. fiksuojamus duomenis apie abiturientų prioritetus. Tie duomenys rodo, kad pedagogikos mokslų populiarumas vis dar yra mažas. 2015 m. švietimo studijas rinkosi 4,2 proc. abiturientų, 2017-2019 m. noro tapti mokytoju jau nerodė nė 3 proc.

Ir tik nuo 2020 m. poreikis studijuoti pedagogiką ėmė augti. Gal dėl stipendijų, gal dėl aukštųjų mokyklų reformos, bet pernai pedagogiką rinkosi jau 6,7 proc. abiturientų. Tai reiškia, kad pernai penkiose aukštosiose mokyklose pradėjo studijuoti 1 434 pirmakursiai, pageidaujantys tapti mokytojais. Kiek jų studijas baigs ir ateis į mokyklas - neaišku. Nors, STRATA duomenimis, kai dalis dabartinių vyresnių švietimiečių ir medikų ims masiškai išeidinėti į pensiją, pedagogikoje naujų darbuotojų metinė paklausa sieks 3 178 vietų. O sveikatos ir socialinėje apsaugoje - 2 207.

Abiturientų noras studijuoti sveikatos priežiūrą ir socialinės gerovės mokslus nuolat mažėja. Ypač po pandemijos. Nes nuo 2015 m. iki 2020 m. tapti medikais ar socialiniais darbuotojais pastoviai pageidavo 18,6-19,5 proc. abiturientų. O po pandemijos ir ypač pernai susidomėjimas šiais mokslais nusirito iki 16,7 proc. Ir dar neaišku, kiek tų jaunų žmonių, baigusių medicinos mokslus, liks dirbti ir gyventi Lietuvoje.

Iš pradžių jaunas gydytojas būna euforijoje ir labai stengiasi padėti pacientams. Budi paromis. Važinėja iš vieno miesto į kitą. Paskui pavargsta nuo kasdienės įtampos ir ima galvoti. Ar likti savo Tėvynėje ir važinėti darbuotis iškart trijose medicinos įstaigose, ar užsienyje dirbti tik vienoje ligoninėje ir gauti daug didesnį atlyginimą.

Komentuoja LAMA BPO prezidentas, KTU studijų prorektorius Prof. Pranas ŽILIUKAS:

Tikrai labai sudėtingas klausimas, kodėl jaunimas neskuba rinktis, pavyzdžiui, švietimo studijų. Asmeniškai manau, kad dėl to, jog mokytojo darbas nelengvas, daug psichologinės įtampos, o atlyginimai nebuvo žavūs - štai ir visa istorija! Iš tikrųjų patys mokytojai pasakytų - ir jauni, ir patyrę, kad nelengva dirbti su vaikais - tiek žemesnių klasių, tiek vyresnių. Tai yra viena iš priežasčių.

Bet dabar negali sakyti, kad ta tendencija po truputį nesikeičia. Žiūrėkite, kiek anksčiau buvo blaškymosi švietimo sistemoje, kai tai vienur, tai kitur mokytojų reikėjo, o dabar situacija gerėja. Kasmet po kelias dešimtis stojančių jau yra daugiau.

O kitas dalykas - negali siekti abstrakčiai šalies lygmeniu, kad būtent šiame sektoriuje visur būtų dirbančių. Paprastai didžiuosiuose šalies miestuose yra daugiau mokinių, todėl situacija geresnė, mokytojas čia paprastai turi šansą dėstyti vieną dalyką ir surinkti pilną etato krūvį. O jeigu imtume mažas regionines mokyklas - įsivaizduokite, mokytojui reikia imtis kelių dėstomų dalykų, kad surinktų pilną savo etatą. Tai irgi nėra lengvas uždavinys.

Ir apskritai gyventojų vidinė migracija Lietuvoje tikrai nėra dar pasibaigusi, žmonės toliau koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, o jeigu kalbėtume apie darbuotojų trūkumą kituose sektoriuose, tai lygiai taip pat galima pasakyti, kad regionuose yra ir medikų, ir policininkų, ir t.t. trūkumas. Dažnai toks darbuotojų trūkumo apibendrinimas šalies mastu yra klaidingas.

Tiesiog reikia žiūrėti situaciją. Štai jeigu didžiuosiuose miestuose būtų visiškas pedagogų ar kitų visuomenei labai svarbių profesijų trūkumas, tada jau būtų tragedija. Dabar didžiuosiuose miestuose nėra jau taip blogai. Sakau, jog daugėja, tikrai daugėja jaunų žmonių, kurie renkasi ir pedagogo kelią. Sparčiai didėja skaičius pedagogų, turinčių bakalaurų, magistrų laipsnius ir kelių metų darbo stažą.

Situacija nėra blogėjanti, bet, žinote, tokios didžiulės sistemos turi įsivažiuoti, o per vienerius metus jos neįsivažiuoja. Aišku, yra ir kitos problemos, būdingos visų profesijų sektoriams. Tiesiog yra daug garbaus amžiaus žmonių dirbančių, kurie įsikibę į savo pozicijas. Nėra taip, kad nėra mokytojų. Jų yra, bet toli gražu ne visi mokytojai atitinka laikmečio reikalavimus. Neretai mokinių kompiuterinis raštingumas yra didesnis už mokytojo, o mokytojui, kad tą kompiuterinį raštingumą pasivytų, reikia labai daug darbo įdėti.

Jei dar pridėsime dėstomų dalykų įvairovę, nes iš vieno dėstomo dalyko negali išgyventi, tai dar sunkiau. Gal čia yra ir švietimo organizatorių kaltės? Metodinę medžiagą kiekvienam mokytojui ne taip paprasta sau pasidaryti, turėtų būti daugiau bendrosios pagalbos, kad metodinių priemonių būtų daugiau. Bet pastangos dedamos. Ir Nacionalinė švietimo agentūra skubina, kad greičiau viskas vyktų. Negali sakyti, kad procesai eina nuo kalno žemyn. Jie eina aukštyn, bet tas kalnas labai didelis!