S.Brundza: tik baudos problemų neišspręs

- Valdininkai teigia, kad masiškai keliuose montuojami greičio matuokliai prisideda prie eismo saugumo gerinimo. Sutinkate su tokia pozicija?

- Iš dalies. Priminsiu, kad per visus 2018 m. šalies keliuose buvo sužeista 228 žmonėmis daugiau, negu per 2017 m. Jeigu ankstesniais metais dėl nepasirinkto saugaus arba leistino greičio viršijimo įvykdavo maždaug ketvirtadalis įskaitinių eismo įvykių, tai, Lietuvos kelių policijos duomenimis, nuo 2019 m. sausio iki rugpjūčio mėn. eismo nelaimių, susijusių su saugaus greičio viršijimu, kuriose žuvo žmonės, įvyko 56 proc. daugiau! Tokios tragiškos situacijos priežasčių toli ieškoti nereikia. Jos akivaizdžios ir logiškos. Nuo 2019 m. vasario 11 d. visuose Lietuvos valstybinės reikšmės užmiesčio keliuose buvo išjungti 139 stacionarūs greičio matavimo įrenginiai. Be to, keliuose nebepasirodė ir 11 automobilių su įrengtais greičio matavimo prietaisais, kurie, keisdami savo dislokacijos vietą, užfiksuodavo daug leistino greičio pažeidimų.

Matuokliai stovėjo ir sostinės Geležinio vilko gatvėje bei Minsko plento pradžioje. Pastarojoje vietoje jų nelikus netrukus įvyko ne vienas tragiškas eismo įvykis. Taigi, avaringose vietose sustatyti momentiniai greičio matuokliai tikrai buvo naudingi. O štai dėl sektorinių matuoklių, kurie kartais apima ir iki 30 km ilgio kelio ruožus, naudingumo būčiau linkęs suabejoti. Aišku, leistino greičio niekuomet nereikėtų viršyti, bet kartais kai kurie draudimai ir ribojimai labiau panašūs į valdžios siekį ne didinti eismo saugumą, o ieškoti naujų būdų, kaip apdalinti vairuotojus baudomis. Tas pats pastebima ir kitose srityse.

- Prakalbote apie baudas. Dažnas vairuotojas, nepaisant jų, vairuodamas dar ir „sėdi telefone", todėl gali nepastebėti ne tik kitos transporto priemonės, bet ir per gatvę einančių pėsčiųjų. Kaip įveikti šią blogybę?

- Vokietijoje dar 2001 m. buvo uždrausta laikyti rankose mobilųjį telefoną, jeigu dirba automobilio variklis. Tiesa, bauda už šį nusižengimą numatyta tik 40 eurų, kai Lietuvoje ji varijuoja nuo 60 iki 90 eurų. Visgi, manau, šalia bausmių būtina taikyti ir prevencines priemones bei įkalti žmonėms į galvas, jog vairuojant pavojinga kalbėti net turint laisvų rankų įrangą, nekalbant apie žinučių rašymą ar skaitymą. Į telefoną įsižiūrėję žmonės gali nepastebėti ne tik kitų automobilių, bet ir pėsčiųjų, o tokie susidūrimai būna ypač skausmingi. Kol visi eismo dalyviai nesijaus atsakingi vieni už kitus, net ir didinamos baudos padėties, spėju, nepakeis.

- Gali būti, kad dėl eismo įvykių perėjose kalti ir telefonų nepaleidžiantys pėstieji?

- Tikėtina, tas irgi prisideda, bet įtakos čia turi tiek pėsčiųjų įsitikinimas, kad visi automobiliai juos praleis, tiek ne visai taisyklingas kai kurių perėjų žymėjimas. Pagal Vienos konvenciją visos perėjos turi būti pažymėtos „zebru", tačiau Lietuvoje taip jos žymimos tik ne sankryžose, kur apsiribojama dvejomis linijomis. Dabar greičiau temsta, kartais dar lynoja, o miesto gyventojai nelinkę nešioti atšvaitų. Jeigu jie dar vilki tamsiais drabužiais, tai einančių per neapšviestą perėją be „zebro" vairuotojai gali jų ir nepastebėti. O rankose laikomi telefonai, nors Kelių eismo taisyklės ir draudžia kalbėtis einant per gatvę, situaciją tik pablogina.

- Kai kalba pasisuka apie eismo saugumą, dažniausiai linksniuojami automobilių vairuotojai, kartais prisimenami motociklininkai, tačiau pamirštami dviratininkai ir paspirtukininkai. Toks požiūris teisingas?

- Tikrai ne. Automobiliai miestuose kartais važiuoja netgi lėčiau negu dviračiai ir paspirtukai. Be to, absoliuti dauguma vairuojančių turi vairuotojų pažymėjimus ir yra skaitę KET, ko nepasakysi apie didžiąją dalį paspirtukininkų.

Be to, policijos reidai dažniausiai rengiami tikrinant automobilių vairuotojus. Reidai dviratininkų atžvilgiu rengiami kartą per porą metų, o paspirtukininkai, berods, tikrinti tik kartą. Ir, ką jau esu minėjęs, policininkai tikrina girtumą, tačiau vis dar netikrina galimo narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimo.

Atskiras klausimas - paspirtukininkų eismo kultūra. Pats savaime paspirtukas yra patogus dalykas, nes juo į darbą gali važiuoti ir vilkėdamas kostiumą, o atvykęs - susilankstyti ir nusinešti. Visgi reikia suprasti, kad tai nėra žaislas. Tiksliau, žaislas nėra 20 km ir daugiau galintis įsibėgėti elektrinis paspirtukas, tad jeigu tėvai tokius perka savo atžaloms, jiems privalomi turėtų tapti ir paspirtukų vairuotojų kursai bei KET išmanymas. Manau, tokios priemonės, kurių kažkodėl vis neįvedama, situaciją gatvėse pagerintų.

- Apibendrinant, ką realiai būtina daryti, kad eismo saugumas keliuose didėtų?

- Dabar Lietuva, deja, dėl asmenų, kurių užimamos pareigos tikrai gali iš esmės pakeisti situaciją, abejingumo žmonių nelaimėms kaip buvo, taip ir liko atsilikėlė eismo saugumo srityje. Taip pat visai pagrįstai vadinama Europos naudotų automobilių sąvartynu. O plačiai reklamuojama ,,Vizija nulis - 2050 m. nežus nei vienas eismo dalyvis" - gal ir įvyks pati, nes net atsižvelgiant į Lietuvos atsilikimą automobilių amžiumi (15-17 metų), kada nors mus vežios savavaldžiai automobiliai.

Iki to laiko, spėčiau, suksis ta pati „karuselė" - nelaimės įvyksta, po jų kyla sumaištis, tačiau vėliau viskas labai greitai nurimsta. Ir taip iki kito karto. Išimtį sudaro nebent kai kurių pavojingų sankryžų panaikinimas ir atitvarų montavimas, tačiau, įvertinus prastėjančią kelių bei tiltų būklę, ir tai gali nebepadėti.

Netgi kai buvęs kelių policijos vadovas ir generalinis komisaras Saulius Skvernelis, kuris puikiai žinojo, kokia situacija yra keliuose, tapo premjeru, jo požiūris į eismo saugumą pasikeitė. Aš tuomet dalyvaudavau Valstybinės Saugaus eismo komisijos posėdžiuose, tačiau dauguma mano siūlymų buvo atmesti. Pasiūlymus teikiau ir prezidentūrai, ir Susisiekimo ministerijai, tačiau šios institucijos irgi liko kurčios. Sprendimai turi būti tikslingi, kryptingi, kompleksiniai, tačiau to, deja, vis dar nedaroma, o apsiribojama kalbomis.

Mirtis nesirenka, tu ministras ar kiemsargis, tik ministras gali padaryti daugiau, kad tos mirties būtų išvengta. Beje, artėja rinkimai, tad tai yra labai patogus momentas kandidatų į Seimą ar prezidentus paklausti: o kokia yra jūsų eismo saugumo vizija ir ką jūs ruošiatės daryti? Nenustebsiu, jeigu paaiškės, kad dalis jų išvis nėra girdėję apie tokią problemą. Kita vertus, tai aiškiai parodys jų „pasirengimą" dirbti žmonėms.