respublika.lt

Teatro režisierius Saulius VARNAS: Gyvename keistame karnavale be vertybių

2022 lapkričio 07 13:25:00
Danutė ŠEPETYTĖ

Pamirškite kadaise apkalbėtą sielų giminystę. Šiandien esate kviečiami išgyventi „kūnų bendrystę". Nuogalių spektaklis Kaune yra tik atspindys šios visuotinės ir Lietuvos neaplenkiančios Vakarų tendencijos.

×
nuotr. 2 nuotr.
Saulius Varnas. Valentino Pečinino nuotr.

 

Lyčių tapatybės paieškai, „kitoniškumui", „atvirumui" šiandien be užuolankų kviečia teatras, teigiantis esąs nepriklausomas ir nuo politikos, ir nuo mados, tačiau tikrumoje laižantis jį maitinančią valdžios ranką ir bylojantis jos propaguojamomis ideologinėmis klišėmis. Teatro režisierius Saulius VARNAS, ką tik grįžęs iš Kazachstano, sako, kad scenoje turėtų vyrauti kita kalba.

- Šį mėnesį Kaune pristatomas spektaklis, kuriame, anot anonso, ketinama pašmaikštauti aborto tema, matyt, nuteikiant, kad tai toks niekis, dėl kurio išgyventi neverta. Galėtume vardinti ir vardinti spektaklius, kurie gvildena grynai politines, tarp jų ir karo Ukrainoje, realijas. Kuo tai paaiškinti?

- Kodėl taip yra? Todėl kad nėra Kultūros ministerijos. Faktiškai ji yra, tačiau, matyt, joje mažai tarnautojų, kurie išmanytų teatro paskirtį. Į ministrus paprastai skiriami partijai patikimi žmonės, kurie nesupranta giluminių dalykų. O kiekvienas nesuprantantis pasidairo dar mažiau už jį patį suprantančių patarėjų. Kultūros taryba skirsto finansavimą taip pat pagal jai vienai suprantamas taisykles: pavyzdžiui, skiria pinigų aktoriams, pasišovusiems statyti spektaklius, bet apie režisūrą neturintiems jokio supratimo.

Todėl tiek daug spektaklius imituojančių literatūrinių skaitymų; puiku, kad jie vyksta, tačiau jiems labai toli iki teatro. Tai tiesiog literatūriniai vakarai, ir tiek. Dėl profesionalios teatro kritikos irgi bėda - dažniausiai jie ar jos bando išreikšti save, pasirodyti, kokie jie išprusę. Bet nepagauna, iš kur spektaklio šaknys, iš kur tie syvai, maitinantys jo audinį. Jei jie to nesugeba, turėtų bent jau bandyti tiesti tiltą tarp teatro ir žiūrovo, paaiškinti, kodėl verta turėti ryšį su tuo spektakliu...

Mano nuomone, finansuoti reikia tuos kūrėjus, kurie leidžiasi į plaukiojimą, į kelionę, į ten, kur nėra krantų, kur jūra atvira, kur jis daužomas kilusios audros, turės išplaukti...

- Kaip manote, ar tai nėra teatro bejėgystės ženklas?

- Teatre irgi būna nuosmukiai, būna pakilimai, kaip ir žmogaus gyvenime. Dabar mūsų teatras yra pakliuvęs į duobę ir greičiausiai dėl to, kad akivaizdi poetinio talento stoka. Politika turėtų būti palikta žiniasklaidai, forumams, debatams, o spektaklis yra poezija, spektaklis yra muzika.

Mane stebina tai, kad teatras pasirodė neatsparus visuotiniam susmulkėjimui ir intelektualiniam nuosmukiui. O prisimenat, kokių puikių minčių pažerdavo Justinas Marcinkevičius, Arvydas Juozaitis, Arvydas Šliogeris, kunigas Vasiliauskas, Tėvas Stanislovas, kitos iškilios asmenybės? Turbūt ir šiandien esama tokių žmonių, bet jų mintys taip ir neišplukdomos į platesnius vandenis...

- Užtat atominio karo akivaizdoje mažai kam kelia nuostabą kvietimas pajusti „kūnų bendrystę" publikai apsinuoginus ar pasilinksminti kalbomis apie abortus. Galbūt tai savotiška psichoterapija? Juokas juokais, o kokia tema teatre jūsų nuomone neturėtų išeiti iš mados?

Žinoma, būties tema. Bet, sakau, negalima dėl teatro ginčytis. Žiūrėkit, žmogus pirmą kartą ateina į teatrą ir scenos gilumoje pamato aktorių, skaitantį knygą. Kaip įdomu, sako jis, kokios šviesos, kokia nuotaika, koks įsijautimas; jam tai yra teatras, kuris jį sužavėjo, galbūt kam nors net įkvėpė. Vienam tai teatras, kitam jau ne teatras, trečiam dar nėra teatras, dar jam reikia subręsti.

- Galima sakyti, kad teatre žmogus laisva valia tiesiog esti apgaunamas.

- Apskritai mes juk ir gyvename tokiame keistame karnavale, kur kiekvienas dedasi kažkuo kitu ir aplink nebėra nieko tikra. Nebėra vertybių. Melas tapo visuotinai suprantamas ir priimtinas dalykas. Aukštuose postuose neatsiranda žmonių, kurių žodžiu galėtum pasitikėti...

- Pakalbėkime apie Kazachiją: kokie vėjai buvo ten nubloškę?

- Aš seniai norėjau nuvykti į šitą šalį, kur buvo ištremta mano giminaičių ir apie kurią daug pasakojo mano tėvas, nuteistas Stalino laikais. Esu dėkingas likimui, kad jis duoda man galimybę „blaškytis" po pasaulį. Man patinka iššūkiai, nes svetur statydamas spektaklį turi būti labai susitelkęs, nes kviestiniam režisieriui klaidos neatleidžiamos.

Man patinka ta kūrybinė įtampa - koncentracija, nes ji skatina improvizuoti... Pradedi girdėti tylos šnabždesį, o atiduodamas gauni su kaupu... Rytiečiai sako „duodančiojo ranka visada pilna". Statyti spektaklį mane pakvietė Pirmojo prezidento fondo rūmų teatro direktorė; su ja keletą kartų buvom susitikę teatro festivaliuose. Man imponavo tai, kad ji, šalies prezidento siuntimu baigusi mokslus Amerikoje, dirbusi valstybinio banko valdytojo pavaduotoja, gavusi didžiulį atlyginimą, kas antrą savaitę skrisdavusi į Paryžių savaitgaliui kavos išgert, staiga nusprendė, jog neverta tik tam gyvenimą eikvot.

Surinkusi aktorių grupę, asmeninėmis lėšomis išleido spektaklį, pelniusį įvairiuose festivaliuose šūsnį apdovanojimų. Dabar ji vadovauja teatrui ir, kaip visi teatralai, gyvena kruopščiai skaičiuodama. Jos pakviestas režisavau Eženo Jonesko pjesės „Alkis ir troškulys" savąją sceninę versiją. Ši pjesė galėtų būti statoma ir statoma ir niekada ji nebus „pasenusi" - neaktuali, nes joje kalbama apie tiesos paieškas - tiesos, kurią galime įvardint prarastojo rojaus ilgesiu...

- Turbūt nuo ryto iki vakaro ten nekalbama apie karą?

- V. Putinui paskelbus mobilizaciją, tūkstančiai rusų, kirtę Kazachijos sieną, sukėlė šiokio tokio nerimo ir padidino butų nuomos kainas. Erdvus butas, kurį teatras man buvo išnuomojęs už 1000 eurų mėnesiui, dabar turbūt nuomojamas už kur kas didesnę sumą. Pastebėjau, kad jauni žmonės Almatoje į naujai atvykusius rusakalbius žvelgia įtariai, nors mieste girdėti rusų kalba ir visur gali ja susikalbėti.

Girdėjau atvejį, kai „Z" raide pasidabinęs automobilį rusas buvo išsiųstas iš šalies, tačiau Kazachstanas yra ta šalis, kuri padeda Rusijai palengvinti sankcijų naštą - pramonei reikalingos medžiagos, kurioms Vakarai uždėjo sankcijas, pasiekia Rusiją per Kazachstaną. Kazachstano vadovai rūpinasi savo valstybe, jos ateitimi, jie kalbasi su savo piliečiais ir neseniai priėmė įstatymą, pagal kurį jaunimui iki šešiolikos metų bus mokama tam tikra procento dalis nuo parduodamų žemės iškasenų, kad jis galėtų susimokėti už studijas ir turėtų valstybės paramą savarankiško gyvenimo pradžiai.

Tenykščiai žmonės man pasirodė geranoriški, paslaugūs, labai rūpestingi tėvai. Praeidamas pro mokyklą, kai kada net sustojęs žiūrėdavau, kaip seneliai, tėvai, broliai, dėdės ir tetos pasitinka mažiukus po pamokų: jie taip džiaugsmingai puola vieni kitiems į glėbį, tarsi būtų nesimatę ilgus metus.

Kita vertus, mane stebino, kai priekyje einanti moteris stabteli ir praleidžia mane pro duris pirmą. Kodėl, klausiau, juk jūs dama. Ji atsakė: bet kuris vyresnis žmogus turi eiti priekyje. Iš pradžių buvo keista matyti, kai kiekvienam vyresniam užleidžiama vieta autobuse. Labai gerą įspūdį man paliko ten sutikti jauni žmonės, atsidėję dvasinėms paieškoms, bandantys išsiaiškinti savo vietą šioje žemėje.

- Lietuvoje turbūt paveikslas yra kiek kitoks.

- Lietuvoje mus stumtelėjo į užliūliavimą, kad reikia materijos, reikia prasigyventi,- tai toks paprastas pasirinkimas be pasirinkimo. Lietuvoje pasigendu dvasinio alkio. Yra daug pagundų, bet tos pagundos yra ne dvasinės. Visose srityse pasigendu ne tik santarvės ilgesio, bet ir ryšio su visata paieškos, suvokimo, kad esame didžiulio pasaulio dalis. Jei mes pradėtume taip galvoti, galbūt kitaip imtume žiūrėti tiek vieni į kitus, tiek į savo valstybę.

Galbūt galėtume iščiustyti savo Lietuvą ir pinigų tam nestokotume, - visko turime, bet tam būtina viena sąlyga. Mes iš tiesų kitaip gyventume, jeigu tik susivoktume, kad turime gyventi ne dėl materialinės gerovės. Ir teatras turėtų padėti mums susivokti, stumtelėti tenlink - link dvasinių paieškų. Juk esame pašaukti ne aukso luitams ir pilims, o kelionei, kuri čia žemėje nesibaigia. Čia žemėje galime tik įgyti naujas patirtis - pakelti savosios energijos vibracijas arba smukti.

- Gal net nustotume rietis tarpusavyje?

- Žinot, ko niekaip negaliu suprasti? Lietuva tokia maža, kiek didesnė nei Almata savo gyventojų skaičiumi, tačiau mes niekaip nesugebame tarpusavyje susikalbėti. Nuolatos ieškome priešų, priekabių, kaip turguje aptarinėjame vieni kitų žodžius, išmetinėdami: tas va taip pasakė, vadinasi, toks ir anoks ir panašiai. Visiškas absurdas. O kaip iš to išbristi, niekas iš valstybės vadovų nepasako, neparodo pavyzdžio, net nekalba apie tai nei prezidentas, nei Seimo pirmininkė, nei premjerė: ar nemato tam reikalo, ar nepastebi, nesupranta ir nesugeba apie tai kalbėti.

Galbūt galėtų pasitelkti tokius patarėjus, kurie galėtų apie tai kalbėti jų vardu, arba rašytų jiems kalbas, o jie išmoktų jas perskaityti? Viena aišku: tik tada, kai didesnėje tautos dalyje kils dvasinių paieškų alkis, atsiras ir poreikis griežtesnės vadovų atrankos. Kol kas savo pasirinkimu mes siunčiame žinutę: „norime gyventi sočiau"...

- Taigi, gyvensime kaip gyvenę: teatras vilios kūniška „bendryste", juodos katės bėgios tarp valdžios atstovų, piliečiai dergs vienas kitą internete ir klausysis kasdienių karo liudijimų?

- Mes tapome kompleksuoti dėl to karo. Žinoma, jis gali paskatinti susimąstyti apie amžina ir laikina, gali paprotinti, kad neverta kaupti aukso luitų ir pilių, nes matome, kaip yra kariaujančioje Ukrainoje: šiandien turi namą, ryt jo jau nebėra. Žinoma, kiekvienam norisi, kad karas greičiau baigtųsi, kad pasaulyje įsivyrautų kūrybinė energija, tačiau, atrodo, kad šiuo metu kitos išeities nėra, kaip tik tęsti karą iki visiško Rusijos demilitarizavimo, kad jai net nekiltų minties užpulti kitą šalį, naikinti ir žudyti.

Vis dėlto sakau, jei nori kalbėti apie karą, kviesk karo ekspertus, profesionalus, kurie išmano tuos reikalus. Karo liudijimas - ne teatro reikalas, - teatro reikalas - sukelti apsisprendimo karą žiūrovo viduje, kad jam paaiškėtų, kas svarbu, svarbiau, svarbiausia ir pirmiausia jo paties gyvenime - jo paties pasirinkimuose. Metaforiškai šnekant, nuspręsti kam suteikti pirmenybę: rožei ar kopūstui. Deja, dauguma šiandien Lietuvoje dar pasirinks kopūstą.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
244
F
  • PREKIAUJA: „Vilniaus pergalė“ generalinis direktorius Rolandas Jančeris sureagavo į socialiniuose tinkluose pasirodžiusias „Pergalės“ produkcijos Rusijos parduotuvių lentynose, nuotraukas ir sako norintis pabrėžti, kad iš įmonės pusės veiksmų dėl šios situacijos imtasi dar prieš kelis mėnesius - gavus pirmuosius signalus esą pradėta aiškintis, per kurią šalį ir kokiais būdais produkcija be įmonės žinios patenka į prekybos vietas Rusijoje.
  • KANAPĖS: Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui nesikreipus ekspertinio vertinimo dėl nedidelio kiekio kanapių dekriminalizavimo projektų, pažeistas Seimo statutas, todėl siūloma grįžti į ankstesnę jų svarstymo stadiją - tokį sprendimą priėmė Etikos ir procedūrų komisija.
  • SKVERAS: Viename iš sostinės rajonų, Pilaitėje, prie naujai pastatytos Šv. Juozapo bažnyčios ir tik pernai duris atvėrusios Pilaitės gimnazijos, planuojama įrengti naują viešąją erdvę - 1,4 ha ploto skverą.
  • ALGA: Praėjusiais metais Lietuvoje apie 100 tūkst. žmonių uždirbo mažiau nei minimalią algą, rodo preliminarūs „Sodros“ duomenys.
  • ŽELDINIAI: Vyriausybė nusprendė nepritarti želdinių naikintojų ir žalotojų griežtesniam baudimui - tokia išvada bus teikiama Seimui.
  • AMBASADORIUS: Vyriausybė pritarė ambasadoriaus Korėjos Respublikoje Ričardo Šlepavičiaus skyrimui ambasadoriumi Mongolijai.
  • TEISĖJAI: Prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dekretą dėl keturių teisėjų skyrimo ir priėmė jų priesaikas: Gabrielė Kaktienė paskirta Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų teisėja, Miglė Kiršienė – Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų teisėja, Greta Osinovskienė – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja dvejiems metams, Jūratė Vaidelytė – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja.
  • PAJAMOS: „Sodra“ pernai gavo 6,3 mlrd. pajamų, arba 17 proc. daugiau nei užpernai, o jos išlaidos didėjo 13 proc. iki 5,58 mlrd. eurų, rodo preliminarūs duomenys.
  • TERMINALAS: Klaipėdos konteinerių terminale jau trejus metus veikianti keltų linija – „TT–Line“ didina maršrutų kiekį ir nuo balandžio mėnesio pabaigos atidarys dar vieną kryptį į Karslhamną, Švediją.
  • NEDARBAS: Užimtumo tarnybos duomenimis, registruotas nedarbas šalyje sausį, palyginti su praėjusiu mėnesiu, paaugo 0,3 proc. punkto iki 9,2%, bet yra 1 proc. punkto mažesnis nei prieš metus.
Daugiau

Dienos klausimas

Kas meluoja K.Bartoševičiaus istorijoje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Jei turite šiek tiek laisvo laiko, kas jums labiau patiktų?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-4 +1 C

-4 +4 C

 

-1 +5 C

-2 +2 C

0 +3 C

 

+2 +4 C

0-8 m/s

0-10 m/s

 

0-11 m/s