Lyderystės krizė. Kokio valstybės vadovo lauktų Lietuva?

Apie tai, kas galėtų tikėtis sėmės prezidento rinkimuose, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo profesorius, daktaras Gediminas NAVAITIS, filosofai Nida VASILIAUSKAITĖ ir Vytautas RUBAVIČIUS bei politologas Algis KRUPAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Nūdienės gyvenimo realijos, t.y. karas, infliacija, energetikos ir su tuo susijęs visų kitų prekių, tarp jų ir svarbiausių maisto produktų, nuolatinis brangimas aiškiai parodė šios mūsų Vyriausybės bei valdančiosios daugumos nesugebėjimą dirbti ekstremalios padėties sąlygomis. Akivaizdu, jog mūsų tautiečiai, tikėdamiesi greitų bei protingų sprendimų, ėmė nusivilti prezidentu G.Nausėda, kuris, jų manymu, turėtų veikti ryžtingiau, jeigu iš tiesų siekia pakeisti padėtį. Ar ne todėl atsiranda norinčių ateinančiuose prezidento rinkimuose matyti neva „tvirtą ranką" demonstravusią D.Grybauskaitę?

A.KRUPAVIČIUS: Šių laikų pasaulyje yra akivaizdi lyderių ir lyderystės krizė. Politika dažnai apibrėžiama kaip autoritetingas tikslų ir vertybių išdėstymas. Kas tą turi ir privalo padaryti? Tai yra lyderio arba lyderių daugiskaitoje atsakomybė. O lyderiu ar lyderiais yra tas ar tie, kas turi viziją ir žino kelią, kaip ją įgyvendinti.

Lyderis įkvepia savo aistra ir motyvacija aplinkinius. Lyderis sugeba surinkti komandą, turi paramą joje ir įrankius tikslams pasiekti. Lyderis yra autoritetas. Ne grupelei aplink jį neišvengiamai atsirandančių ištikimųjų, bet ženkliai visuomenės daliai, kad į ją atneštų naujas idėjas ir sprendimus.

Mažiausiai jis turi būti pirmas tarp lygių, t.y. primus inter pares. Empiriniai tyrimai rodo, kad šių dienų visuomenėse yra svarbu, kad politiniai lyderiai būtų išmanantys, kompetentingi, įkvepiantys, patikimi, padorūs, žinantys paprastų žmonių mintis ir nuomones. Tokie lūkesčiai.

Apklausose pasitikėjimas prezidentu G.Nausėda yra vis dar aukštas. Bet dabartinėje situacijoje, kai kitų politikų reitingai yra neigiami, tas palankus prezidento vertinimas veikiausiai apgaulingas, nes pagrįstas „mažiausios blogybės" ir valstybės vadovo statuso logika. G. Nausėda yra palankiai vertinamas pirmiausia dėl to, kad kitais yra itin daug nepatenkintųjų.

Galiausiai, pasitikėjimas G.Nausėda labai panašus į V.Adamkaus, kuriuo iki 2002 m. prezidento rinkimų likus maždaug 2 metams pasitikėjo daugiau nei 6 iš 10, o prieš pat balsavimą tuose rinkimuose - net du trečdaliai apklaustųjų. Bet finalas visiems žinomas. Adamkus pralaimėjo Paksui.

N.VASILIAUSKAITĖ: Niekas nemato ir nenori matyti D.Grybauskaitės jokia lydere, kaip nematė ir niekada anksčiau. Pilka, niekam nežinoma Briuselio koridorių biurokratė, kadaise iškelta prezidente tų pačių rankų, kurios pirma pavedžiojo ją tais koridoriais ir šią operaciją dabar tikimasi pakartoti dar kartą. Štai ir viskas. „Tvirta ranka", kurią D.Grybauskaitė viešumoje reprezentuoja - anaiptol ne jos.

Alternatyvūs kandidatai buvo analogiški arba dar ir kuo nors susikrompromitavę - nei vienas iš jų neturėjo, ką pasakyti, ir niekam neimponavo, tad visuomenei teliko sudalyvauti „privalomame pasirinkime" vangiai patvirtinant gausiau išreklamuotą ir kol kas mažiausiai odiozinį.

Nei D.Grybauskaitė, nei G.Nausėda, nei V.Adamkus neatstovauja niekam, išskyrus jau esamos faktinės valdžios frakcijoms ir tėra jų įgaliotiniai, pavardės viešumai. Realūs pasitikėjimo, pagarbos, reprezentavimo procesai visuomenėje ir autoritetai - visai kiti.

V.RUBAVIČIUS: Nepaliaujamai daugėjančių ir vis labiau karinių konfliktų pavidalą įgaunančių iššūkių aplinkoje visuomenės laukia ir tikisi greito ir pagrįsto reagavimo, tad ir aiškaus bei „stipraus" valdymo, kurio politiniai elitai jau nebegali laiduoti visuotino nepasitikėjimo sąlygomis.

Didėjančios rusiškosios karinės grėsmės akivaizdoje ir Lietuvos visuomenės dauguma norėtų prezidente Gitane Nausėdoje matyti ne tik nuo konservatorių Vyriausybės nesibaigiančių išpuolių besiginantį politiką, tačiau ir vyriausiąjį kariuomenės vadą.

Būtina pažymėti vieną dalyką - Lietuvai taip ir neteko pasidžiaugti gero ir atsakingo politinio elito valdymo džiaugsmais. Išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos, politinis elitas greitai tapo savanaudiškas ir godus ne tik politinės valdžios bei visavaldystės, bet ir naujųjų gėrybių. Greit buvo suvokta, kad valdyti galima be jokios atsakomybės visuomenei, nesitariant su ja.

Suvokiant, kad Seimo rinkimais ne ką pakeisi - politinis elitas jau senokai vykdo tam tikrą bendrą europinę neoliberaliąją ekonominę ir kairuoliškąją genderistinę darbotvarkę, - vis dar tikimasi jėgos ir atsakomybės iš prezidento institucijos. Tačiau veiksmingu visuomenei rodytis gali tik stipriausių politinio elito atstovų palaikomas prezidentas, o jau tokio palaikymo stokojančiam nėra lengva.

Prisiminkime, kaip prezidentę D.Grybauskaitę laimino Vytautas Landsbergis, ir palyginkime su konservatorių bei kitų politinio elito grupių požiūriais į prezidentą G.Nausėdą. Pastarasis visaip „vaizduojamas" silpnu prezidentu, nepaliaujamai stengiantis įvairiais būdais „atsiriekti" dalį prezidentinės valdžios. Atrodo, kad valdančiųjų esminis tikslas ir yra ne valstybės valdymas, o kova su prezidentu už Prezidentūrą.

D.Grybauskaitei būdingi tam tikri svarbūs institucijų valdymo įgūdžiai - ji sugebėjo suimti į savo rankas net specialiąsias tarnybas, o G.Nausėda ir jo komanda tokių gebėjimų stokoja. Tačiau kodėl - D.Grybauskaitė? Konservatoriai nujaučia, kad premjerė Ingrida Šimonytė publikai parodė jau visas savo politines grožybes, kurios didžiumą vadinamojo elektorato gerokai nuvylė, tad būsimuose rinkimuose jai nelabai kas šviečia - ji niekaip nepritrauks jokios naujos rinkėjų dalies, nes nuo jos daugelis nusisuka.

Tad į ringą gali būti sugrąžinta D.Grybauskaitė, kuri įsiminė kieta vyriška ranka, atitinkančia naujosios genderistinės politikos įvaizdį. Bet jei pradėtume kedenti realius jos nuopelnus, tai pro tą įvaizdį tuoj prasimuštų nelabai gražių darbų pasekmės.

Nesiimsiu jų vardyti, tačiau keli dalykai akivaizdūs - politika prorusiškam ir progazpromiškam Angelos Merkel farvatery, veikla uždarant Ignalinos AE ir apleidžiant savos energijos gamybos sektorių.

G.JAKAVONIS: Bandau suvokti, kodėl artėjant Lietuvos prezidento rinkimams, viešoje erdvėje sistemą aptarnaujanti žiniasklaida visą būsimą kovą dėl šalies vadovo posto bando modeliuoti tik į G.Nausėdos ir D.Grybauskaitės dvikovą, kuri pasibaigtų pastarosios naudai. Kodėl nekalbama apie trečiąjį ar kitus galimus kandidatus minėtuose rinkimuose? Ar todėl, kad nė vienas iš dviejų lyderiais įvardinamų potencialių kandidatų nėra sistemos priešas?

A.KRUPAVIČIUS: Visuomenės atmintis yra trumpa. Jos informacija apie politiką irgi ribota. O ir svarstyti, bei vėliau pasirinkti, dauguma tiesiog nenori. Antai, racionalaus pasirinkimo teorija sako, kad, apskritai, politikoje dalyvauti yra pernelyg sudėtinga, nes vien informacijos suradimas, analizė, įvertinimas yra daug laiko ir žinių reikalaujantys veiksmai. Tad dalyvavimo sąnaudos yra per didelės, o asmeniška nauda per menka, kad apskritai dalyvauti politikoje būtų racionalu. Kiek atperka tą nedalyvavimo motyvą tik vadinamoji bendra nauda.

Tad trumpas ir aiškus politinis meniu iš kelių kandidatų daugumai visuomenės yra priimtinas sprendinys. Politikoje visuomenė nesistengia galvoti, todėl dažnai pasikliauja tikėjimu. Tad tas, kas plačiai naudojamų viešųjų ryšių pagalba geriau sugeba įtikinti, tas ir daugiau laimi.

Dabartinio laikmečio paradoksas, kad, modeliuojant kandidatų būsimuose rinkimuose rezultatus, „analizuojami" hipotetiniai kandidatai ir net tie, kurie jau pasakė, kad tokiuose rinkimuose jų nebus. Čia - apie D.Grybauskaitę. Bet ir kiti tų apklausų „kandidatai" yra tik spėjami, o kelioms partijoms net po keletą jų tiems rinkimams įrašoma. Nors taip nebūna, kad viena partija kelis pretendentus iškeltų.

Tiesiog nelogiška. Kad čia manipuliacija „kandidatų" sąrašais, tai jokių abejonių nėra. Beje, tarptautinės visuomenės tyrimų organizacijos primygtinai sako, kad apklausos turi būti patikimos, nes balsavimo prognozės gali turėti įtakos realiam žmonių balsavimui. Mūsuose panašūs „tyrimai" neretai virsta niekuo nepridengtais žaidimais rinkėjų lūkesčiais (kokia nors „tvirta ranka") ir (ne)tiesioginiu skatinimu balsuoti „tinkamai". Bet tokia ydinga būsimų prezidento rinkimų nuomonių „tyrimų" kryptis, matyt, bus tęsiama, nes pernelyg daug ja suinteresuotų.

G.NAVAITIS: Ateina net trijų rinkimų - savivaldos, Europarlamento ir prezidento - metai. Pravartu būtų turėti testą pretendentams, kuris leistų protingai išsirinkti. Gal šiuo testu galėtų tapti jų siūlymai, ką daryti su Lietuvos valstybe?

Daug kandidatų į politikus nebežino, kokią valstybę konstruoja ir kaip tai padaryti. Todėl jie džiugina mus vien gražiais pažadais ir įtaigiais šūkiais. Tą patį matome ir daugelio partijų programose. Jas skaito vis mažiau piliečių, nors paprastas klausimas galėtų padėti suvokti išdailintų politinių tekstų esmę.

Tas klausimas: „Ar siūlomos ateities gerovės planas (gerovę siūlo visi politikai) gali būti įgyvendintas ne valstybėje, o teritorijoje, kurią administruos išmintingos viršnacionalinės institucijos?" Politikas, nesugebantis paaiškinti, kiek nepriklausomybės reikia ir kaip ja turėtume naudotis, arba slepia savo pažiūras, arba nepasižymi nuovoka. Todėl ir mes juo neturėtume pasitikėti.

V.RUBAVIČIUS: Rinkimų kampanijoje daug priklausys nuo paties G.Nausėdos ir jo komandos kovinio aktyvumo. Visuomenei rūpi daug egzistencinių klausimų, apie kuriuos viešai niekas nekalba. Sparčiausiai nykstanti tauta, viena sparčiausiai į skurdą besiritančių valstybių, kurią smaugia didžiausia Europos Sąjungoje infliacija ir didžiausios energijos kainos...

Kodėl? Kokios priežastys, kas nedaryta ir nepadaryta. Kur teka stulbinami energetikos valdytojų sluoksnio viršpelniai? Tų klausimų rasis daug. O juk į rinkimus eis ir kiti kandidatai. Drįstu manyti, kad Saulius Skvernelis taip pat kuria Prezidentūros užėmimo strategiją ir taktiką. Jis turi nemenkas galimybes, juolab sudaręs tam tikrą paktą konservatoriais, tad ir tradiciniais liberalais.

Valdantiesiems jis nemenkai nusipelnė jau vien „pažemindamas" Ramūną Karbauskį ir nusivesdamas dalį jo politinės grupės žmonių. Tačiau dar didesni jo „nuopelnai" ne tik konservatoriams, bet ir skandinaviškiesiems bankams ryškėja „Ignitis" akcijų išparceliavimo vyksme, visuomenei gyvybiškai svarbią valstybinę įmonę paverčiant kuo didžiausio pelno siekiančia ir akcininkus bei tam tikrą politinį sluoksnį aptarnaujančia bendrove.

Rinkimuose daug kas priklausys nuo meinstryminės žiniasklaidos palankumo. Palankiausia ji bus konservatorių palaimintajam ar dėl politinės intrigos ir porai palaimintųjų, tad galimas ir S.Skvernelio proveržis, tačiau vargu ar keisis jos „požiūris" į G.Nausėdą - juk jis ne tik drįsta kalbėti apie šeimą, bet ir pasipuikuoja savo žmona moterimi. Kiti kandidatai bus įvairiai marginalizuojami, o tam žiniasklaidoje daug galimybių.

Tik prisiminkime, kaip visose nacionalinio transliuotojo laidose vedėjai „trynė" nepageidaujamus „valstiečius" ar apskritai „karbauskininkus"... Nesvarbu, kokia laida, svarbu prisiminti ir pašiepti. Ar kas gali tikėtis kandidato, kurį remtų Šeimos sąjūdis, pasirodymo „nacionalinėje scenoje"? Vargu bau. Jau dabar nesunku numatyti pajuokų ir insinuacijų scenarijus.

N.VASILIAUSKAITĖ: Nei D.Grybauskaitė, nei G.Nausėda ne tik nėra sistemos priešai, bet net ir, kaip minėjau, jokie tikri lyderiai ir jokie savarankiški veikėjai - tik iškamšos ar marionetės. Tą visi supranta, niekas nieko nepamiršo - anaiptol nepradėjo vėl pasitikėti (beje, „vėl" sakau kabutėse, nes pirmo karto irgi nebuvo).

Tiesiog triukšmai žiniasklaidoje - iš anksto parinkti vis tie patys pašnekovai, temos, epitetai ir atitinkamas tonas - neturi nieko bendra su „visuomenės nuomone", tai „visuomenės" ir „nuomonių įvairovės" simuliacija, užsakomasis medijų produktas, viešieji ryšiai, kurių paskirtis - įtikinti visus po vieną, kad „visi kiti" galvoja kaip televizorius, t.y. kad taip, kaip tu, manai tik tu, kad niekas nesupranta, niekas nepalaiko ir todėl beviltiška spurdėti.

G.JAKAVONIS: Manau, kad šiais visuotinio virsmo laikais atsakomybę prisiimančių lyderių trūksta visame pasaulyje. Komunikacijos specialistų sukurtas asmenybės piaras kritinėse, ekstremaliose situacijose „nusiplauna", o ir asmenybės charizma gelbėja ne visada. Kokį jūs matote mūsų šalies lyderį dabartinėje situacijoje, kai ir visa lietuvių tauta, ir valstybė atsidūrusios besikeičiančio pasaulio kryžkelėje?

N.VASILIAUSKAITĖ: Ne lyderių trūksta. Lyderiai komunikacijos specialistų nepagaminami ir lyderystės kursuose neišugdomi. Viešųjų ryšių tiekiami produktai nėra ir negali būti nei lyderiais, nei savarankiškomis asmenybėmis pagal apibrėžimą: savarankiškų negamina, o pagaminti nėra savarankiški, nes savarankiški atsiranda patys, ne pagal užsakymą ir be leidimo; lyderis - ne produktas, jei jis išties lyderis.

Realūs lyderiai tiesiog labai samoningai ignoruojami arba mėginami paversti pajuokos objektais pasitelkiant primityviausias technologijas: pravardžiuoti, vaipytis minint pavardę, apšmeižti, priskirti kažkieno kito nevykusias pažiūras, nuolat absurdiškai gretinti su odioziniais asmenimis.

Ir tai - įrodymas, kad jie yra ir jų bijoma. Taip labai bijoma, kad niekada nepasiūlomas debatas tiesioginiame eteryje. Realūs lyderiai nebijo „prarasti veidą" šalia ko nors pastovėję mitinge ar sudalyvavę laidoje, jie turi stuburą, nebijo debatų ir visada kalba patys - ne pagal instrukcijas ir ne „iš lapelio".

G.NAVAITIS: Esamą padėtį apibūdiname kaip visuomenės virsmą. Iš kokios būklės ir į kokią jį pereina? Mūsų politikams tai pernelyg sunkus klausimas. Jie vis dar bando skelbti XIX a. pabaigos idėjas - liberalizmą, socialdemokratiją ir pan. - bei pagardinti jas tik negausioms grupelėms svarbiomis aktualijomis.

Mes turėtume reikalauti, kad jie užsiimtu svarbiais valstybei reikalais. Virš penktadalio jos gyventojų atsidūrė skurdo rizikos grupėje, o patenkintų valstybės valdymu beveik neliko. Prieštaravimas reikšmingas ir akivaizdus, nors toli gražu ne naujas. Politikai dėl šio prieštaravimo mielai padejuoja, žada kažką daryti, bet esminių priežasčių aiškinti nedrįsta. Nes pamėginę tai daryti turėtų pripažinti, kad šiandieną Lietuvos, kaip ir daugelio modernių valstybių, ekonominė galia yra nusavinta.

O jeigu kas nors praranda galią ir reikšmę, paprastai kas nors jas įgyja. Valstybei prarandant ekonominę reikšmę, Lietuvoje, kaip ir kitose moderniose šalyse auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja. Todėl neįtakinga ir neturtinga Lietuvos vidurinioji klasė - mokytojai, gaisrininkai, „Maximos" kasininkės - savo mokesčiais išlaiko valstybę ir remia vargstančius.

Vidurinei klasei laikas nuo laiko numetamos kelios dešimtys eurų (pavyzdžiui, kompensuojant elektros kainas) ir esama padėtis, kai nuolat trūksta lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, kultūrai, išsaugoma. Drauge išsaugoma oligarchiją džiuginanti atgyvenusi ekonominė struktūra ir neįgali valstybė, kurios politikai, pretenduojantys į aukščiausią valdžios postą, net užsiminti apie naujus ekonominius sprendimus, apie XXI a. naujas idėjas, pavyzdžiui, laimės ekonomiką, neišdrįsta.

Žmonės nori būti laimingi ir pasiturinčiai gyventi, o Lietuvos valdžia siūlo kitus tikslus ir netgi bijo pradėti matuoti laimės lygį. Ji neįgali, kai reikia kontroliuoti oligarchiją ir korporacijas. Todėl didėlesnė bendrovė gali metų metais naikinti nacionalinį turtą - Kuršių marias, - o valstybinės gamtos apsaugos institucijos to metų metais nepastebi. Panašių valstybės bejėgiškumo pavyzdžių žino kiekvienas.

Padėtį gali pakeisti tik stipri nacionalinė valstybė, besiremianti nacionaliniu identitetu ir siekianti kurti laimingesnę visuomenę. Tačiau nacionalinių interesų, tautinio identiteto sąvokos nyksta iš politikų kalbėjimo. Vietoj jo lieka tarpusavio rietenos ir veblenimas apie įvairiausius niekelius, tuščios diskusijos apie vyną Seimo valgykloje ar notaro patvirtintą sutikimą mylėtis.

Daugiau laimės (mažesnius mokesčius, didesnius atlyginimus, daugiau pinigų švietimui ir sveikatos apsaugai) įmanoma pasiekti jau šiandieną pasirinkus laimingesnės visuomenės kūrimo kelią. Taigi žinome testą kandidatams į politikus. Atsakęs, jog „esu prieš XIX a. ideologines atgyvenas, esu už oligarchijos, didžiųjų korporacijų įtakos apribojimą, esu už nacionalinę XXI a. valstybę ir laimės ekonomiką", toks politikas galėtų tapti tikru, tautos palaikomu lyderiu.

V.RUBAVIČIUS: Kol kas Lietuvoje vyrauja „įvaizdžiai", kuriais puošiami tam tikrų politinių jėgų įsukami kandidatai. Kad ir ką žmogus kalbėtų, kad ir kokiais tinkamais politinei veiklai bruožais būtų apdovanotas, vargu sugebės išeiti į politinę sceną, jei jo nepalaikys tam tikra veiksmingos žiniasklaidos dalis. O tokiam palaikymui reikia ir nemenkos drąsos, nes valstybė laisvesnei žiniasklaidai skaudžiai keršija. Įsivaizduokime rimtam mūšiui dėl prezidentūros nusiteikusį kad ir Karbauskį.

Juk daug išmano, daug sukaupęs politinės ir verslininkavimo patirties, turi tam tikrą vertybinį stuburą, pirštai įpratę prie milijardų, o schemos lyg ir neprilipo. Tačiau juk suvokia, kokia grėsminga nematoma siena iškiltų... Daug lengviau tiems, kurie žino nieko nepešią ir niekam grėsmės nekelią - tokie bus prileisti prie ekranų vardan demokratinio vyksmo vaizdinio.

A.KRUPAVIČIUS: Lyderių badmetis yra globalus. O kas vyksta Lietuvoje? Pirmi valstybės asmenys, išskyrus G.Nausėdą, su nepalankaus pasitikėjimo skaičiais. Bet čia gana įprastas paveikslas. Partijų lyderių reitingai iš valdančiųjų ir opozicijos irgi su aiškiais minuso ženklais.

Ir kaip jiems rastis su teigiamais reitingais, kai net tiesioginiai partijų lyderių rinkimai dažniausiai paverčiami pseudo demokratiniais. Vienais atvejais net be rinkimų pasiskiriama naujai kadencijai prisidengiant kokiu nors force majeure, kaip pandemija. Kitais atvejais kam nors vienam partijos viduje paremti sutelkiami vidiniai administraciniai ištekliai. Tad kaip žuvis pūva nuo galvos, taip lietuviškos partijos - nuo pseudo demokratinių vadų rinkimų tvarkų.

Blogiau tai, kokius belyderystės rezultatus turime. Pasaulyje bėgame iš paskos pritardami didesniems ir stipresniems. Esame šiek tiek bevardžiai. Nors kartas nuo karto kai kuriuos apima noras kaip nors garsiai nepasitenkinti kažkuo, kuo nebūtina piktintis. Turime gebėjimą sukurti nedidelį laužą, jį pakurstyti iki beveik gaisro ir tada jau ieškoti, kad kas nors iš šalies ugniagesiais pabūtų. Gal Europos Sąjunga, gal dar kažkas.

Viduje turime nuolat vėluojančią ir bėgimo vietoje politiką. Su kosmine infliacija, energijos išteklių krize, pragyvenimo lygio ir realių pajamų nuosmukiu. Šis sąrašas turėtų būti tęsiamas. Kartais atsiranda įspūdis, kad Lietuvos valdžia jau emigravo ir skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. O gal nebūtų blogai, jei ji emigruotų? Gal piliečių savivertė ir gebėjimas patiems spręsti sugrįžtų?