1 nuotr.Dar nepamiršome Užgavėnių blynų skonio, dar kažkur rusena Morės pelenai, o iki vasario galo, taigi - ir iki kalendorinio pavasario liko mažiau nei dvi savaitės. Ką darysi, net ir keliamųjų metų (o šiemet yra tokie) vasaris yra daug trumpesnis. Esame antroje vasario pusėje, jau labai šviesioje, dar vis permainingoje, nes vasarį kitaip nebūna.
Ar Užgavėnes šventėte taip, kaip reikia - su persirengėliais (kuo buvote tapę jūs patys?), su Kanapiniu ir Lašininiu. Tų dviejų mūsų šventės simbolių priešprieša ne politinė - jiedu grumiasi žinodami šios kovos baigtį: riebų maistą simbolizuojantis Lašininis bus nugalėtas ir septynioms savaitėms, visai Gavėniai, stos liesojo Kanapinio valdžia. Vadinasi, teks valgyti bulves, grūstas kanapes, morkas... grybus, jei tokių liko... dar silkę. Pagalvojus, iš viso to išeina be galo gardus valgis ir daug jo variantų.
Ar tikrai taip darysite? O kažkada taip daryti teko, nes tik įsivaizduokite, kaip tokiu metu yra buvę prieš porą šimtų metų: žiema dar nesibaigė, grūdų aruoduose liko duonai, ropių - iki valios, kanapių, linų sėmenų - taip pat. Kubiluose mažiau kaip per pusę raugintų grybų, vaikams - džiovintų obuoliukų, šermukšnių ir liepiniam kubilėlyje - praeitos vasaros medaus su koriais. Iki pavasario, pirmų žalumynų, sulos, šviežio pieno - dar mėnuo ar du... Susiveržkime virves (čia vietoj diržo) ir sveiki išgyvenkime tą laiką. Tegyvuoja Kanapinis!
Gamtoje Užgavėnės nepaženklintos jokiais ženklais, tai - mūsų šventė. Tačiau tai, ką šiuo metu randame, ką matome, jau galime vadinti džiaugsmingais susitikimais. Kokių jų norite: didelių, paprastų? Štai - sulaukę saulės, miške pačioje skruzdėlyno viršūnėje regim krutančias pirmąsias atšilusias skruzdėles - ei, neskubėkite, sakome joms, bet darbštuolės šildosi spinduliuose ir sukaitusios savo namų gilumon savyje neša trupinį šilumos.
Tarp nukritusių lapų sniegui ištirpus geltonuoja drugiai citrinukai - štai ateis bent viena saulėta „karšta" diena, ir jie pakils skraidyti. Bet labiausiai nerimsta paukščiai - zylės nuo ryto gieda, bukučiai kliuksi ir šakom laksto, geniai tarškina, o nuo pabalio, ar girdite, gervės. Šiemet jos sugrįžo (dar tik pirmosios, žinoma ir tik į Vakarų Lietuvą) vasario pradžioje. Prieš jas parskrido pilkosios žąsys, po jų - negausios pempės, jau stebėti vieversiai ir pempės, jau... Neskubėkite, sakome paukščiams, bet jie, matyt, žino ką kita.
Štai virš girios skrenda du krankliai, juodi kaip anglis, čia praleidę visas savo gyvenimo žiemas, nepalikę savo lizdo apylinkių. Jiems vasaris - džiaugsmo metas: tik dabar sužinome, kiek naujų balsų, garsų moka šie paprasti paukščiai. Dar įstabiau atrodo jų šokiai danguje, kur krankliai vartosi, nardo ar šniokšdami sparnais skuba pirmyn atgal. Tas džiaugsmas truks neilgai - tuoj jie ims nešti medžiagą lizdui, o vasario gale kranklienė pradės perėti. Tik tiek laimės...
O lapes ar matėte? Dabar jų vestuvės, žvėrys kai kada visai praranda nuovoką ir nesibaido žmonių. Pamanyk - žmonės! Kas yra jie, lyginant su tuo gamtos šaukimu, kurį tenka išgyventi? Keliausite po Lietuvą, nepamirškit pasižvalgyti pakelėse - o gal pamatysite tokią lapę, kuriai šio pasaulio pavojų nebėra...
