Tėvai grobia savo vaikus: iš nevilties ar dėl keistų įsitikinimų?

Sistema orientuota į mamą

Lygiavertės tėvystės asociacijos (LTA) steigėjas Ramūnas Kvietkauskas sakė, kad Algirdas Švanys buvo kreipęsis į LTA .

„Aišku, klausė ne patarimų, kaip pabėgti, pagrobti vaiką, - užtikrino R.Kvietkauskas, - bet klausė, kaip elgtis sudėtingoje situacijoje, kai buvo susidūręs su kliūtimis bendraujant ir išlaikant ryšį su vaiku.

Mūsų asociacijos pagalba orientuojasi į informacijos suteikimą. Neturime galimybių bendrauti su abiem pusėmis, atlikti ekspertizių, tačiau, jeigu žmogus klausia, kas daroma Vakaruose, kokia ten praktika, tokią informaciją suteikiame. Visada pabrėžiame, kad jeigu nėra kažkokių ypatingų situacijų, pavyzdžiui, sunkaus smurto prieš vaiką, tai reikia siekti kuo didesnio bendravimo su vaiku lygiavertės tėvystės principu, kuomet vaikas praleidžia pusę laiko su mama, o kitą pusę - su tėčiu. Pagal visas studijas, tai yra geriausia situacija pačiam vaikui.

Tiesa, jeigu tėtis skundžiasi, kad tai sunku pasiekti, mūsų institucijos dažnai siūlo atsitraukti, palaukti, kol vaikas užaugs ir pats norės bendrauti.

O mes suteikiame informaciją, kad toks institucijų požiūris yra netinkamas, kad per ilgai nagrinėjamos bylos ir pro pirštus žiūrima į vaiko ir tėvų bendravimo problemą.

Neatsimenu, kokia informacija buvo suteikta Švaniui, bet į mus kreipiasi žmonės, kuriems, nepaisant milžiniškų pastangų, nepavyksta sklandžiai bendrauti su savo vaiku.

Yra daug nukentėjusių tėčių, prieš kuriuos vaikai buvo nuteikti, buvo kliudoma bendrauti ir tas tėčio bei vaiko ryšys ilgainiui nutrūko. Tas paveikslas, su kuriuo susiduria mūsų asociacija, tikrai yra labai niūrus, nes institucijos be galo nekompetentingai šitas problemas sprendžia. Užsienyje sunkaus nuteikinėjimo atvejai pripažįstami sunkiu smurtu prieš vaiką, atimant iš jo tėtį ar kai kuriais atvejais - mamą. Nes ir tėčiai nuteikinėja, tačiau jie fiziškai turi tam mažiau galimybių, nes vaikų gyvenamoji vieta dažniausiai būna su mama.

O lygiavertėje tėvystėje nuteikinėjimų sumažėja.

Bet Lietuvoje teismuose vilkinamos bylos, „Vaiko teisės" retai palaiko tėvus taip aktyviai, kaip turėtų palaikyti, todėl ta realybė anksčiau ar vėliau ištransliuojama tokiais desperatiškais veiksmais kaip A.Švanio atveju."

Ar buvo galima to išvengti?

„Taip, - neabejojo R.Kvietkauskas, paklaustas, ar buvo galima išvengti situacijos, kai tėvas neteisėtai išvežė mažylę į Rusiją, - jei institucijos suteiktų pagalbą.

Pavyzdžiui, kai vaikas vieno iš tėvų nuteikinėjamas, jis atskiriamas nuo visos savo tėvo ar motinos giminės. Tai yra sunkus smurtas, todėl, kaip ir kitais smurto atvejais, turi būti taikomos tos pačios priemonės.

Smurto yra 4 rūšys: psichologinis-emocinis, fizinis, seksualinis ir nepriežiūra.Žaizdą gali susiūti, seksualinį smurtautoją pasodinti į kalėjimą, o psichologinį smurtą pastebėti sunkiau. O ir „Vaiko teisės" nemato nuteikinėjimo problemos. Tėvas įvardijamas kaip kaltininkas, kaip neturintis tėvystės įgūdžių, nemokėjęs susitarti su vaiko motina. Ir ta nesprendžiama problema priveda prie tokių drastiškų sprendimų kaip A.Švanio.

Užsienyje taip pat daug atvejų, kai vaikai pagrobiami, bet kartais baigiasi dar liūdniau. Kartais, tėvai net nužudo vaikus ir nusižudo patys."

Interviu su psichologe, psichoterapeute Viktorija GRIGALIŪNIENE:

„Dėl ko tėvai savo vaikus pagrobia - tų priežasčių įvairių gali būti. Viena priežasčių - ir tas „suverenų" tikėjimas.

Kai kurie tėvai taip pat gali patekti į šią kategoriją, kai priešinamasi bet kokioms taisyklėms, įstatymams.

Kita priežastis - gal yra kažkokia numanoma grėsmė vaikui. Gal dabartinis vaiko gyvenimas, jo ateitis yra nesaugūs, todėl vaikas gelbėjamas nuo grėsmės.

O dar vienas dalykas - gali būti žmonės, kurie turi tam tikrų psichologinių ar net psichinių problemų, pradedant depresija ir baigiant šizofrenija.

Todėl yra ne viena, bet eilė priežasčių, kodėl tėvai kartais grobia savo vaikus."

- Bet ar neįmanoma tėvams susitarti ir be drastiškų poelgių?

- Kai kalbame apie šeimą, kuri norėjo savo tris vaikus išvežti į Baltarusiją, tai ten yra šeima, kur vyras ir moteris nebaudė vienas kito.

Bet būna atvejų, kai vaikai grobiami norint nubausti jo motiną ar tėvą. Pavyzdžiui, tėvas išveža į Rusiją savo dukrytę. Nebuvau toje šeimoje, negaliu objektyviai pasakyti, kaip ten buvo, bet, kiek skaičiau, tėvas pradėjo vaiku domėtis tik tada, kai moteris pagimdė. Kai jau atsirado kūdikis, atsirado tėvo meilė tam vaikui, nors anksčiau jis moters nėštumu nesirūpino.

Iš psichologinės pusės, jei tau tikrai svarbus vaikas, tu kalbėsi su vaiko mama. Tu gali kartu negyventi turėti tokius santykius, kokius turi, bet dėl vaiko gerovės tu eini ir sakai, kad „aš nepripažinau to nėštumo, aš nenorėjau vaiko, bet dabar supratau, kad padariau klaidą ir norėčiau matytis su savo vaiku".

Reikėjo eiti teisiniu keliu, kad tėvui būtų pripažinta vaiko tėvystė ir jis galėtų su juo matytis. Būtent toks yra kelias, jeigu iš tikrųjų yra meilė vaikui. Bet šitas atvejis, kai tėvas išvežė vaiką į Rusiją, rodo, kad yra kerštas buvusiai moteriai. Aš nemanau, kad šiuo atveju galvojama apie vaiką. Galvojama apie savo principus, ambicijas. Dažnai, kada tėvai neva kaunasi dėl vaikų, iš tiesų vyksta kova vienam su kitu. O vaikas tampa įrankiu, nes vaiku manipuliuoti lengviausia.

- Gal todėl, jog vaiką traktuoja kaip daiktą?

- Gal ne kaip daiktą, bet kaip nuosavybę. Tai reiškia - aš jį pagimdžiau, todėl jis mano.

Visada sakau, kad gimdo abudu - ir mama, ir tėtis. Mama išnešioja, pagimdo, bet tai yra jų abiejų kūdikis. Bet vis vien jis nėra asmeninė nuosavybė. Kai kurie tėvai, pavyzdžiui, tie, kurie bando pagrobti savo vaikus ar nutaria juos mokyti patys, jie nusprendžia, kad vaikas yra jų ir jie gali su juo elgtis, kaip nori. Taip, vaikas yra šeimos narys, bet kartu jis yra ir visuomenės narys. Kai tėvai mano, kad vaikas - jų nuosavybė, tai būna, kad ir taiko psichologinį bei fizinį smurtą.

Dukrytę į Rusiją išvežęs tėvas irgi gali sakyti, kad vaikas yra jo nuosavybė, bet taip nėra. Vaikas yra asmenybė. Plačiąja prasme priklauso visuomenei, šeimai, bet nėra jų nuosavybė.

- Gal vyrai jau kopijuoja islamo išpažinėjus? Nes musulmonai vyrai paprastai nepalieka savo vaikų?

- Sunku pasakyti. Manau, kad dabar yra tam tikros mados. Matome įvairiausių madų vaikų auklėjimo, mokymo klausimais.

Lygiai taip pat iš medijų sužinome, ką reikia daryti, jeigu tavo santykiai su moterimi nepavyko. Anksčiau būdavo, kad dalis vyrų, jei jam santykiai su moterimi nepavyko, pamiršdavo ir vaikus. O dabar kita mada, kai visur rodoma, kad jeigu tave moteris įžeidė, paliko, tada atimi iš jos vaiką. „Aš jį paimsiu, pagrobsiu, išvešiu". Kokia siunčiama žinutė? Kad grobkime vaikus, jeigu nesutariame su antrąja puse ar kas nors nepatinka, ir bėkime? Gali būti grandininė reakcija. Žmonės pasąmonėje užfiksuoja receptą, kaip galima būtų pasielgti.