Tikėti mokslu nereiškia tikėti pinigais

Buvęs Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, profesorius, socialinių mokslų daktaras, laikraščio „Mokslo Lietuva" redaktorius Jonas JASAITIS metus įvertino kiek kritiškiau. Tačiau vis vien tikėjo mūsų mokslo ateitimi:

„Nesutinku su teigiančiais, jog Lietuvos mokslininkai per COVID-19 pandemiją buvo nusišalinę, „pogrindyje". Lietuvos mokslininkų sąjunga nebuvo pogrindyje, tačiau, pasirodo, kad Lietuvos mokslų akademijoje yra asmenų, kurie nesuko mokslo keliu, o ėjo tuo keliu, už kurį tuoj pat buvo nemažai užmokėta. Kada supainiojami visuomenės interesai su asmeniniu užmokesčiu, tada mokslo nebelieka.

Lietuvos mokslininkų sąjunga nėra vyriausybinė organizacija, todėl mes turime laisvę kalbėti apie tai, ką iš tikrųjų reikia kalbėti, o ne tai, ką nori išgirsti valdžia. Kai į mediciną, į sveikatos apsaugą įlenda tokios jėgos, kurioms nei ta sveikatos apsauga, nei apskritai visuomenės gerovė neberūpi, o, liaudiškai sakant, rūpi pinigų pasiėmimas, tada gero rezultato nelauk. Tai jau neturi nieko bendro su mokslu.

Visa ta pandeminė kampanija iš esmės buvo pinigų susirinkimo mechanizmas, o jokio realaus rūpesčio, kad neplistų pandemija, iš tiesų nebuvo. Tikrai nė vienas rimtas mokslininkas, tokioms drastiškoms priemonėms, kokios Lietuvoje buvo taikomos per pandemiją, nepritarė.

Visa tai, kas buvo siūloma, ir taip buvo visiems žinoma. Jeigu tu nori būti sveikas, nepamiršk vieno dalyko - kad tu pats esi atsakingas už savo sveiką gyvenseną. Kas iki tol nežinojo, kad reikia plautis rankas, o jeigu suslogavai - nelįst prie žmonių, kad sloga neapkrėstum? O kas nežinojo apie judėjimo svarbą sveikatai? Esu jau nejaunas žmogus. Jeigu tik sėdėčiau ant sofutės, tai metus gal pasėdėčiau, o po metų išeičiau kojomis į priekį.

O tarp mokslininkų pasitaiko visokių. Naujame „Mokslo Lietuvos" numeryje yra Vilniaus universiteto profesoriaus tyrimas „Mokslas ar šlamštas". Autorius labai tiesiai ir šviesiai sako - ar publikacijų gausa parodo mokslo kokybę ar priešingai - paskandina tą kokybę makulatūroje? Pavyzdžiui, tarptautinės publikacijos - būna, kad mokslininkai pristatinėja savo dar neužbaigtus tyrimus...

Mokslas ir dorovė yra neatskiriami. Jeigu tavo sąmonėje atsirado tarpinis elementas, sakykime, užmokestis, reikia dar labai pagalvoti, ar tai verta daryti. Pavyzdžiui, jei mokslas gavo iš Europos Sąjungos 1,5 milijono eurų, tai būtinai reikia juos įsisavinti. Esą, kas darys už dyką, jei galima paimti pinigus. Bet kai noriu, ką nors parduoti, aš pirmiausiai turiu pateikti kokybę - ką aš duosiu mokslui už tuos pinigus. Bet tam tikra dalis mokslininkų iš tikrųjų yra paveikti sistemos, kad mes turime gauti atlyginimą, nors tyrimas dar neatliktas.

Mokslo rezultatai turi būti pagrįsti tyrimais, kurių nei per pusmetį, nei per metus neturėsi. Tu turi turėti keliolikos metų tyrimų bagažą į priekį, kad galėtum pasakyti - dabar aš žinau, koks turi būti sprendimas. Bet gaila, kad kažkur atsiranda tarpas tarp sąžinės ir didelių pinigų.

Bet yra ir kitas dalykas. Kodėl mūsų mokslininkai dažnai pralaimi europinius konkursus? Nes reikia pateikti duomenis apie mūsų atlyginimus. Kai užsieniečiai pamato mūsų mokslininkų algas, nusprendžia, kad mūsų mokslininkai menkos kokybės, jei tiek mažai gauna, mano, kad mūsų mokslinė vertė labai maža. Apie tai, kad mes esame iš kitos sistemos, niekas užsienyje nepagalvoja.

Yra ir kitų problemų. Lietuvos mokslo taryba buvo įsteigta kaip pačių mokslininkų organizacija, kuri turėjo daryti poveikį mokslui, o šiandien turime finansų skirstytoją, galvojantį ne apie būsimų atradimų kraitį. Lietuvoje šiemet brutaliai buvo sunaikinta Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Šitaip elgtis - keisti komisijos pirmininką (Audrį Antanaitį - red. past.), kai žmogus nieko nenusikalto? Vien todėl pašalinti, kad vietos reikia savam? Tas savo ir svetimo susiskirstymas mokslo visuomenėje taip pat yra.

O ko palinkėčiau ateičiai? Kad valstybėje būtų vadovaujamasi šešiais kriterijais. Trys baziniai kriterijai - mokslas, darbas, sveikata. Ketvirtasis kriterijus - žmogaus išsilavinimas. Reikia nuolat atnaujinti savo žinias, nes kitaip tapsi nereikalingas. Penktasis kriterijus - dorovė. Jei nėra dorovės, jokie kiti kriterijai to nekompensuos. Šeštasis kriterijus - saugumas. Ar aš pats saugus, ar mano šeima, namai, verslas, mano bendruomenė, mano valstybė yra saugūs."