2 nuotr.Šiandien Kauno meras Visvaldas Matijošaitis po šešerių metų draugystės veda mylimą moterį - Loretą Stonkienę, Vičiūnų įmonių grupės produktų vystymo vadovę. Pora tuokiasi be fanfarų, limuzinų, triukšmingų palydų ir kitų tai progai tinkamų puošmenų bei atributų. Loreta priima vyro pavardę ir nuo šiol bus Matijošaitė.
Jiems abiem tai jau antroji santuoka L.Stonkienė (52)- išsiskyrusi, o V. Matijošaitis (66) - jau dešimt metų, kai yra našlys. Abu iš pirmų santuokų turi po du vaikus: Loreta - dvi dukteris, Visvaldas - du sūnus.
- Nutarėme iškilmingos santuokos atsisakyti, - vestuvių dieną aiškino V. Matijošaitis, - tuokiamės savivaldybės patalpose. Esame jau brandūs žmonės, todėl nusprendėme apsieiti be pompastikos ir didelių ceremonijų. Vidurdienį mudu jau būsime vyras ir žmona. Liudininkais tapo sūnus Šarūnas su žmona Rasa.
Jaukus pokylis su pačiais artimiausiais šeimos nariais, giminaičiais ir bičiuliais ketvirtadienio vakarą vyks svetingumo namuose „Monte Pacis", Pažaislio vienuolyno ansamblyje. Dalyvaus iki pusšimčio žmonių.
Paklaustas apie povestuvinę kelionę, šventės kaltininkas sakė , kad juodu su Loreta yra suplanavę vykti atostogų į kurortą Turkijoje. Tokią kryptį poilsinei kelionei jie renkasi nebe pirmą kartą, tad šįkart tegul ji tuo pačiu ji būsianti ir povestuvinė.
- Galbūt ketinate po vestuvių apsigyventi Kačiūniškėse? , - paklausėme V.Matijošaitį.
- Persikelti gyventi kitur tikrai neplanuojame, nors buvusio vienuolyno sodyba Kačiūniškėje šiuo metu išties sutvarkyta ir išpuoselėta (pokyčius galima pamatyti ir internete - kaciuniske.lt). Veikiausiai, kaip ir iki šiol, lankysimės ten tik retsykiais. Ne kartą pasakojau, kad esu šeštos kartos kaunietis, todėl savo miesto tikrai neiškeisiu į jokį kitą - gyvensime Vičiūnuose ir toliau.
- Prieš kelerius metus tiek jūs, tiek jūsų būsimoji žmona tvirtinote, kad daugiau vestuvių nebus, t.y., judu nesituoksite. Kodėl nutarėte kitaip?
- Praėjo dešimtmetis nuo žmonos Irutės netekties. Jos atminimą labai branginu ir saugau iki šiol. Su Loreta drauge esame jau septintus metus, tad nutarėme įteisinti mūsų santykį. Manau, taip turėtų elgtis kiekvienas save gerbiantis vyras, įsileidžiantis žmogų į savo gyvenimą. Esu tikras, kad santuoka mūsų tarpusavio ryšio jau niekaip nepakeis - per tuos metus spėjome vienas kitą gerai pažinti.
- Kartą jūsų paklausiau, ar jums tenka ko nors kada nors laukti? Atsakėte, kad ne, kad paprastai laukiama jūsų. Galbūt Loreta yra toji išimtis?
- Tikriausiai būsiu kažkada pajuokavęs. Iš tiesų neretai laukti tenka ir man. Po žmonos Irenos netekties teko ne vienus metus praleisti būnant našliu, kol į gyvenimą atėjo Loreta. Turbūt turėčiau padėkoti likimui, kad nelėmė visą likusį gyvenimą praleisti vienatvėje.
- Mums susidarė įspūdis, kad pirmoji V. Matijošaičio santuoka buvusi laiminga ir darni. Ką reikėjo paaukoti, kad taip būtų? Ko reikia, kad sutartum?
- Žmogų reikia ne tik pažinti, bet ir jausti. Atrodo, kad tai panašūs dalykai, bet gyvenime jie šiek tiek skiriasi. Net jeigu jautiesi pažinęs savo antrąją pusę, vis tiek negali sustoti - turi stengtis ir jausti kartu esantį žmogų. Tuomet stiprėja ir tarpusavio supratimas, darnus bendras sutarimas.
- Šiomis dienomis, puolamas kone iš visų pusių nepasiduodate visuotinei isterijai ir netgi atvirkščiai, demonstruojate charakterį. Kame jūsų atsparumo priežastis?
- Esu pratęs bendrauti su įvairiais žmonėmis, girdėti visokias nuomones ir vertinimus. Gali juos priimti pilnai arba dalinai, bet visiškai atmesti - negali. Reikia sugebėti žmonių klausytis ir juos išgirsti. Tai nėra labai paprasta, bet per tiek metų gyvenimas ir patirtys išmokė, užgrūdino.
