Atsiprašau, jei išgąsdinau žydus. Dievaži, nenorėjau. Kreipiuosi į taip vadinamus vakserius. Arba, lietuviškai šnekant, - antirespublikonus. Bandysiu prisibelsti į jų sąžinę...
Pardon, jei gramatiškai suklydau. Lietuviškai tai skamba taip: „Achtung! Achtung! Ausvais!!!" O reiškia: „Dėmėsio! Dėmesio! Dokumentai!!!" Mano kartai tai reiškė - fašizmą, nes tuos žodžius girdėdavome tik per rusų filmus apie karą su fašistine Vokietija. Šiandien tai jau girdžiu Lietuvoje. Tik tai jau nebe filmai, o, nepatikėsite, realybė. Kol kas tai liečia mus, neturinčius „Galimybių paso". Rytoj tai jau gali paliesti ir Tamstas, mieli ir ne visada malonūs antirespublikonai.
Būtent į Tamstas aš ir kreipiuosi. Prašau pabūti mūsų kailyje. Pradžiai galite pasidžiaugti, o po to, prašau, be emocijų viską apmąstyti. Kalbėsiu apie tuos, kuriuos Tamstos įvardinate „antivakseriais" ir kitokiais nemaloniais epitetais. Aš esu vienas iš jų. Skiepų nebijau, bet nemėgstu, kai su manimi eksperimentuoja. Nesijaučiu pilka pelyte, su kuria kas netingi gali atlikinėti savo neaiškius eksperimentus. Manau, į mane panašūs yra ir kiti respublikonai, kurie dar neprarado savo sveiko proto ir savigarbos.
Antra vertus, nekenčiu prievartos. Bet visada girdžiu ir suprantu kitaminčio argumentus. Su sąlyga, jei jis kalbėdamas nesispjaudo, nesipravardžiuoja, nežemina ir nemenkina mano orumo. Tokiu atveju galiu prarasti savitvardą ir aš. Net nesąmoningai užvažiuoti per marmūzę.
Dovanokite, kad nesusitvardžiau, bet kaip minėjau esu karštakošis. Užtat vis dar lietuvis, tikrai - ne mišrūnas, kuriam nesvarbu, kokia ateitis laukia jo Lietuvos.
Įtariu, kad „Covido" ar „Dovido" sloga persirgau, o gal net tą zarazą į Lietuvą parvežiau. (Tad prie progos galėsite mane užmėtyti akmenimis.) Nes kai visa ta nesąmonė prasidėjo, aš su savo šeima ir anūkais slidinėjau Italijos Alpėse. (Kas su slidėm, o kas ant pilvo.) Kilus panikai, su žmona namo išsiuntėme anūkus su tėvais, o kitu reisu į Lietuvą grįžome namo ir mudu.
Pirmas pasijutau blogai aš. Matyt, dėl to, kad daugiausiai, kaip profesionalus plepys, bendravau su dar plepesniais italais...
Maniau, prilipo kažkoks gripas, o gal tik sloga, bet kelias dienas jaučiausi taaaaaip, kaip dabar kai kurie po skiepų. (Mano aplinkoje tokių, pasiskiepijusių, yra labai nemažai, bet kažkodėl nė vienas iš jų nenori viešintis, tik sako: „Galvojau, kad numirsiu!") Po to panašiai pasijuto žmona, dar vėliau - vaikai ir anūkai. Tad drįstu teigti, „pasiskiepijome" savarankiškai, kitaip tariant, su Motulės Gamtos pagalba. (Beje, vienas iš persirgusių šeimos narių neseniai išsiėmė tą nelemtą pasą, o kitas jį pavadino „išdaviku": negi grįžtam į laikus, kai ėjo brolis prieš brolį?!)
Aš nesmerkiu nei vienos, nei kitos pusės, bet baisiai nekenčiu prievartos. Kadangi respublikonai nepuola antirespublikonų dėl panaudotų milijonų eurų skiepams, aš labiau esu užpultų ir ujamų respublikonų pusėje, kuriuos kaltina dėl galimo brangaus gydymo. Negi dar kam neaišku, kad pasaulyje vyksta keistokas eksperimentas? Tik ne su pelėm, o su žmonėm. Iš pradžių pabandė visus telefonizuoti, o tik po to mokslininkai susirūpino kaip veikia žmogaus smegenys dėl besaikio „mobiliakų" naudojimo; dabar skuba eksperimentuoti su skiepais, nors paprastai vaistai bandomi nemažiau penkerių metų.
Lai neįsižeidžia mūsų mokslininkai bei profesoriai, bet kai kada mūsų kaimo močiutės būna išmintingesnės (o gal - atsargesnės) už visą Mokslo akademiją. Nes joms rūpi ne tik progresas, bet ir regresas. Tiksliau - atsakomybė už palikuonis. Rūpi, kad vaikai užaugtų protingi ir sveiki. Todėl net nelaukdamos, kol mokslininkai išstudijuos TV daromą žalą, drausdavo savo vaikams ir anūkams tūnoti prilipus prie televizoriaus ekrano. (Kad „neapaktų".) Ir niekas dėl to jų „antitelevizorinėmis" nevadino. Juolab, kad neužilgo ir mokslininkai mamoms ir močiutėms pritarė. O kas jų neklausė šiandien nešioja storus storus akinius ir dėl to labai kompleksuoja.
Todėl drįstu teigti, kad eksperimentai su žmonėmis negali būti priverstiniai. Dalyvauti juose ar ne, yra kiekvieno individo asmeninis dalykas. Negana to, aš didžiuojuosi, kad yra tokių žmonių, kurie vardan mokslo ir medicinos pasiekimų sutinka savo gyvybe rizikuoti. Skrenda į kosmosą, nardo po vandeniniais rifais, susileidžia neaiškius skiepus, kurie kartais veikia tik senyvo amžiaus žmones, o po to staiga... tik jaunuolius. Arba - atvirkščiai. Ir nėra kaip pykti, nes eksperimentas yra eksperimentas. Tik visagalis laikas parodys kaip kam kas gali baigtis. Gal viskas baigsis po trijų skiepų, nes, sako, trečias kartas nemeluoja, gal po keturių arba kai visi pagaliau nusiraminsime.
O aš nenoriu būti kaip visi. Net jei visi bus ne tik paskiepyti, bet sunumeruoti, surūšiuoti ir labai labai laimingi. Man kartais patinka būti nelaimingu arba apsimesti tokiu, kad kas nors užjaustų ir manęs pagailėtų. Tai mano asmeninis reikalas
Pagal nustatytą tvarką man belieka pasidaryti tyrimus, kurie įrodytų, kad esu persirgęs ir man būtų išduotas „Galimybių pasas". Ko gero, būčiau taip ir padaręs, bet...
Pakvietė mane bičiulis alaus. Beje, pasiskiepijęs. Ir su „Galimybių pasu" telefone. Užsukome į vieną kavinę Vilniaus centre. Po kiaulės koją suvalgyti. (Šį kartą atsiprašau ne tik žydų, bet ir musulmonų emigrantų.) Kiemelyje mums kelią pastojo dvi padavėjos ir pareikalavo pasų. Mano bičiulis išsitraukė savo išmanųjį telefoną ir ilgai jį maigė.
Tuo tarpu antroji padavėja paprašė parodyti telefoną manęs ir aš tai įvykdžiau. Išsitraukiau senovinį, atlenkiamą, tik bevielį. Neišmanus, neišvaizdus, visas į savo šeimininką. Maniškė padavėja pasimetė: žiūrėdama į mikroskopinį ekraną, kuris, beje, net nešvietė, paklausė, gal turiu „popierinį variantą". Atsakiau, kad popierinis telefono variantas, mano žiniomis, dar neišrastas ir ji manimi patikėjo: palydėjo prie staliuko. Tuo tarpu kita padavėja mano draugą kamantinėjo dar ilgai: klausė pavardės, nagrinėjo pasą, maigė jo asmeninį telefoną.
Kai pagaliau susinervinęs jis prisėdo prie stalo, pasiteiravau, ką darysime, jei, burnon susigrūdus kiaulės koją, prie mūsų stalų prisistatys dar ir pasų tikrintojai. Kramsnosim toliau, priešinsimės ar išspjovę kąsnį bėgsim. Nutarėm, kad priklausys nuo alaus bokalų skaičiaus. Man, regis, tą kartą pasisekė tikrintojams.
Tai tokia buvo sugrįžus mano pažintinė ekskursija po senąjį Vilnių.
Naująja Pasaulio Tvarka Lietuvoje nusivyliau praėjusį penktadienį. Po to, kai pasikviečiau dvi savo bendradarbes aptarti darbo reikalų prie pietų stalo. Gedimino prospekte ir Vilniaus gatvėje iš visur buvome gėdingai išprašyti: kai kur spėjom prisėsti, kai kur ne, kai ką prajuokinom, kai ką papiktinom. Ypač džiaugėsi „išrinktieji" su galimybių pasais, stebėdami kaip mus išvaro. Pasijutome antrarūšiai ir mintyse sugrįžome į senus laikus. Tik tada komunistai, pateikę partinį bilietą, galėdavo nusipirkti žirnelių su kava, o šiandien galimybės įvairesnės: lašiša, ikra, eršketas. Jei kuris „Galimybių paso" ir oficialus viruso nešiotojas tų delikatesų neužsisakė, vadinasi jo galimybės yra irgi ribotos. Ir bus dar labiau apribotos, jei Švabo planas bus iki galo įgyvendintas. Belieka palaužti respublikonus, kurie vis dar priešinasi diktatūrai, ir nebebus prasmės vienus su kitais pjudyti. Juolab, kad nelaimė suartina žmones. Jei tik išliksime žmonėmis...
Tą kartą jaučiausi kaip žydas prie vokiečio. Arba - kaip negras prie amerikono. Nors savo tikslą ir pasiekiau, pažadėjęs savo pažįstamam restorano savininkui ekstra atveju sumokėti baudą iš savo kišenės, nuoširdžiai rekomenduoju visiems dar turintiems šiokį tokį „galimybių" pasą bent kartą apsimesti, kad jo neturit, ir pabandyti suprasti, kas tai yra prievarta.
Būtinai padarykite tai, prieš susileisdami trečiąjį skiepą, nes po to kai kas taip niekada ir nesužinos, kas tai yra diktatūra ir pasipriešinimas.
Vito Tomkaus trigrašis: Esminis klausimas: Su kuo eksperimentuojama? Su tais, kuriems leidžia skiepus, ar su tais, kurie nesileidžia? Nesileidžia skiepų, nesileidžia kvailinami, nesileidžia žeminami ir apvagiami. Išbando visas priemones prieš tuos, kurie niekaip nenori Naujajai Tvarkai paklusti. Vėliau efektyviausios iš jų bus panaudotos ne tik prieš respublikonus, bet ir antirespublikonus. Jei kuris, tarkim, tebenorės naudotis grynais pinigais vietoj kortelių ar čipų, bus apkaltintas "pinigų plovimu", jei neatiduos lytiškai šviesti savo mažamečių vaikų - išvadins "pedofilu", jei priešinsis diktatūros įvedimui - "antigerovėsvalstybininku". Tokie bus izoliuoti nuo visuomenės kaip nelojalūs piliečiai: įskundžiami, niekinami ir persekiojami teisėtvarkos. O tuo metu visi likusieji džiūgaus ir plos katučių parsidavusiai valdžiai, nesuprasdami, kad vieną dieną ateis ir jų eilė. O gal ir neateis, jei respublikonams pavyks apginti Žmogaus teises. Eksperimentas su homo sapiens tęsiasi. Mūsų likimas dar mūsų rankose...