Žiema žiema, eikš į kiemą

Gruodis - jau žiemos laiko mėnuo. Kadangi žiema yra tikrasis metų laikas, ji (panašiai kaip vasara) trunka bet kokį laiką - tradiciškai jai turėtų kliūti kur kas daugiau nei trys mėnesiai. Taip būdavę visada ir tai mūsų turėtų nestebinti. Ar taip bus?

Klimato kaitos ir įvairių cikliškų reiškinių veikiama žiema tampa vis trumpesnė. Taigi, ir jos pradžia tikrai negalima laikyti gruodžio pirmųjų dienų, o pabaiga - kovo vidurio. Būkime atviri: laukiame žiemos, bet kiekvienas sutiktume, kad ji būtų lengva, nešalta, galbūt - su „rudeniškais" pertrūkiais.

Taigi, kol kas ne žiema, tik gruodžio pradžia. Kadangi tikrasis ruduo buvo daug trumpesnis, perėjimo į žiemą mes nematome ir nejaučiame. Ar žiemiškam metui pasiruošė gamta?

Paprastai sakome, kad gamtos reikalai yra jos pačios reikalas - ten, kur nesame ko nors sugadinę ar paveikę mes, jos veiksme jokių kliūčių nebūna. Ar klimato kaita gali būti vadinama tokia kliūtimi? Ko gero. Šį rudenį kur kas ilgiau nei įprastai stebėjome daugelį paukščių - sakytum, jie neskubėjo skristi, kažko laukė. Kas jiems padėjo apsispręsti?

Arimuose, želmenų laukuose daug kur laikėsi tūkstantiniai pulkai pempių ir dirvinių sėjikų. Gal ir gerai, kad jie neskubėjo - taip bent jau išliko saugūs ir sveiki. Visi žinome, kad Vakarų Europoje (ypač Prancūzijoje) šios rūšys aktyviai medžiojamos (arba paprasčiausiai šaudomos). Taigi, pempės ir sėjikai buvo pas mus, o po to staiga išskrido. Kas jiems davė signalą skristi? Šaltukas! Pakako keleto laipsnių, dirva sušalo, o sliekai - svarbiausias maistas - tapo nepasiekiami.

Judrumo paukščių pasauliui teikia iš šiaurės atskridę čimčiakai. Jų pulkai skuba į kiečių, kitų sėklas subrandinusių augalų pievas ir dirvonus, čia yra jų maistas. Čimčiakus atpažįstame iš neįmantraus, bet gerai girdimo „čečėjimo" - nuo jų skleidžiamo garso kilo ne vienoj tautoj naudojamas jų vardas. Mūsiškas „čimčiakas" - taip pat.

Prieš keletą dienų Neryje pačiame Vilniuje nuo pėsčiųjų tilto į Vingio parką stebėjau sukrautą bebrų žiemos maisto atsargų sandėlį. Nežinodamas laikytum jį paprasta žagarų krūva - tiesa, jos kilmę išduoda baltuojantys pagraužimai ir bebrų takai, vedantys prie upės.

Didžiosiose upėse gyvenantys bebrai savo bebravietes „projektuoja" savaip - jiems nereikia statyti užtvankų, trobelių, jie gyvena krantuose išraustuose urvuose, į kuriuos angos atsiveria iš vandens. Tačiau upės tėkmėj sukrauti atsargas visai žiemai yra nemenkas iššūkis. Žinia, taip galvojame mes, bebrai gali būti ir kitokios nuomonės.

Taigi, maisto atsargų prinešta, sakoma - pagal jas galima spręsti, ar šalta bus žiema. Iš karto sakau: ne, to pasakyti negalima! Nes bebrai viską daro atsakingai ir atsargas ruošia žiemai. Tikrai žiemai... tikra žiema ir bus, o kokia - šalta ar nelabai - visai nesvarbu!