Apie BVP dalį, skirtą gynybai

Vienas iš pasiūlymų - skolinimasis

2024 m. šalies gynybos reikmėms buvo skirta apytiksliai 2,4 mlrd. eurų, o nominalus BVP 2024 m., tikėtina, artimas 78-79 mlrd. eurų. Tad jeigu už gynybai skirtų lėšų panaudojimą atsakingos įstaigos jas panaudos, o BVP prognozė bus teisinga, tai išlaidos gynybai sudarys maždaug 3 proc. nuo BVP. Gynimo tarybos sprendimas išlaidas gynybai padidinti iki 5,5 proc. BVP bus įvertintas darant prielaidą, kad toks sprendimas buvo priimtas jau 2023 m., o praėjusiais metais įsteigtas Gynybos fondas į čia pateiktus skaičiavimus nėra įtraukiamas, nes 5,5 proc. nuo BVP poreikis yra labai didelis, lyginant su tuo, kuriam Gynybos fondas buvo sukurtas, tad visas papildomas poreikis bus vertinamas kartu.

Tam, kad jau 2024 m. mūsų šalis būtų pasiekusi 5,5 proc. nuo BVP, gynybos reikmėms būtų reikėję papildomai skirti 1,9 mlrd. eurų. Pirmas būdas, kuriuo šias lėšas būtume galėję gauti buvo skolinimasis. Skolintis ekonominiams sandėriams galima, tačiau reikia patenkinti protingo skolinimosi sąlygas. Tai turi būti vienkartinis projektas, reikalaujantis padidinto finansavimo vienerius ar dvejus metus.

Nesusidaro įspūdis, kad gynybai didesnių išlaidų reikėtų tik kelerius metus - jų reikės nuolat. Jeigu reikalingas didesnis nuolatinis finansavimas, tai skolinimasis - ne išeitis.

Tarkime, kad Europos Bendrijoje neegzistuoja draudimo biudžeto deficitui viršyti 3 proc. nuo BVP, arba, kaip pasigirsta nedrąsių siūlymų, gynybos reikmėms yra leidžiama skolintis tiek, kiek norima. Priėmus sprendimą skolintis dėl gynybos ir pasiskolinus dėl jos, vien tik ši trūkstama suma būtų padidinusi skolos ir BVP santykį 2,4 proc. punkto. Siekiant palaikyti reikiamą proporciją, skolintis reikės kiekvienais metais, kaip ir mokėti palūkanas už paskolas.

Tarkime, kad gynybos reikmėms Vyriausybė išleidžia penkerių metų trukmės obligacijas, už kurias moka 2 proc. metines palūkanas, o joms mokėti ji dar kartą priversta skolintis. Toks sprendimas nulemtų tai, kad 2029 m. skolos ir BVP santykis išaugtų beveik 13 proc. punktų. Tais metais dėl obligacijų išpirkimo tektų skolintis, o vėlesniais metais vis giliau lįsti į skolas. Pasirinkus tokį finansavimo šaltinį, mažiau nei per dešimtmetį šalis susidurtų su menkstančiomis galimybėmis finansuoti kitas jos gyvenimo sritis, nes vis daugiau dėl ekonomikos augimo į šalies biudžetą patenkančių lėšų būtų skiriama skolai tvarkyti.

Po dešimtmečio, jeigu ir toliau papildomi gynybos procentai būtų finansuojami skolinantis, šaliai tektų spręsti klausimą, kurias jos gyvenimo sritis privatizuoti: aukštąjį mokslą, vidurinį mokslą ar abu, sveikatos apsaugą ar atsisakyti dalies socialinio draudimo rūšių. Skolinimasis šiuo atveju negali būti svarstomas kaip variantas, nes jis tinka tik trumpalaikiams baigtiniams projektams.

Kitas būdas - naudoti sukauptus rezervus

Socialinio draudimo sistemoje sukauptas rezervas komercinių bankų atstovų buvo įvardytas kaip gynybos finansavimo priemonė. Tai ne pirmas atvejis, kai socialinio draudimo rezervą siūloma panaudoti, tačiau tai pirmas atvejis, kai siūloma jį panaudoti su socialiniu draudimu nesusijusioms veikloms.

Socialinio draudimo sistemos rezervas, panašu, bus apie 4 mlrd. eurų. Nors tokie milijardai gali atrodyti kaip užburiamai didelė pinigų suma, skaudi Lietuvos ekonominė istorija liudija priešingai. Jeigu Lietuvą ištiktų panašaus stiprumo krizė kaip 2008 m., tai sukauptas 4 mlrd. eurų rezervas ištirptų per trejus metus.

Pastarosios finansinės krizės metu socialinio draudimo biudžetas deficitinis buvo ne trejus, o aštuonerius metus iš eilės, tad tokio stiprumo krizei, kokia buvo, esamas rezervas nėra pakankamas. Perpus mažesnės apimties finansiniams sunkumams rezervo pakaktų, tačiau tik tiek.

Karinio konflikto pradžia yra brutalumo proveržis, lydimas chaoso, neveikiančių elektroninių sistemų, orientaciją praradusių žmonių judėjimo, jų agresijos ir emocijų. Tai trunka neilgai. Daug ilgiau trunka tai, kas vyksta prasidėjus kariniam konfliktui, t. y. gyvenimas karo sąlygomis. Po invazijos pradžios prasideda mėnesius ar net metus trunkantys karo veiksmai su galima daline šalies okupacija.

Racionaliai vertinant galimą konflikto eigą, neišeina atmesti sanklodos, kad dalis senatvės pensijos gavėjų gyvens priešo okupuotose zonose, daugybė darbo vietų bus prarasta ir didelis darbingo amžiaus asmenų skaičius ne gamins prekes ir teiks paslaugas, ne mokės mokesčius ir įmokas, o kariaus. Socialinio draudimo sistemoje natūraliai atsivers skylė: poreikis mokėti išmokas išliks toks pat, o pajamų srautas smarkiai susitrauks.

Jeigu tai įvyktų dabar, šis 4 mlrd. eurų rezervas ištirptų labai greitai. Saugumas - tai ne vien ginklai, kareivinės ir apranga - tai labai įvairias šalies gyvenimo sritis apimantys klausimai. Kaip sakė vienas klasikas, pernelyg didelė prabanga šalies gynimo klausimus pavesti kariškiams, nes galite būti užtikrinti, kad tai pasibaigs blogai. Kalbant apie saugumą, reikia išsiugdyti gebėjimą matyti kompleksiškai visas šalies gyvenimo sritis. Karas - tai ne tik frontas, tai ir užnugaris, kuriame privalės vykti gyvenimas. Dėl šalies saugumo poreikių socialinio draudimo rezervo liesti negalima.

Tarptautinės valiutos atsargos - kitas rezervas, kuris paviliojo dalį politikų. Šių atsargų Lietuvos bankas turi maždaug 7,1 mlrd. eurų. Pirmiausia, bendra šių atsargų suma nėra didelė, nes net jei ir būtų pakeistos ES finansų teisės nuostatos ir šalims narėms dėl didesnio jų tariamo saugumo ir didesnio ginklų kiekio būtų leista likti be jokių finansinių rezervų, šių atsargų nepakaktų net ketveriems metams 5,5 proc. nuo BVP išlaidų lygiui palaikyti. Šie mažutėliai, lyginant su visa ekonomika, rezervai yra skirti ekonomikos stabilumui užtikrinti ir atsiskaitymams palaikyti. Tiesiogiai gynybos tikslais jie negali būti naudojami, tačiau didesnis jų lygis didina šalies atsparumą įvairiausių krizių, taip pat ir karų metu, todėl netiesiogiai jie prisideda prie saugumo užtikrinimo ir todėl negali būti panaudojami tranšėjoms statyti ir šoviniams pirkti.

Kam būtų naudinga, jeigu prieš karinį konfliktą šalis išeikvotų socialinio draudimo sistemos rezervą ir sumažintų tarptautines valiutos atsargas? Jos priešams. Racionalus, protu grįstas ruošimasis kariniam konfliktui turi apimti ne tik didesnį ginkluotės įsigijimą, bet ir kaip galima didesnių finansinių rezervų sukaupimą, kurie leis išgyventi mėnesius ar net kelerius metus. Šių rezervų išeikvojimas saugumo nedidina, o atvirkščiai, jį mažina, net jei gautos lėšos ir bus pervestos į gynybos sektoriui prekių pirkimą organizuojančios institucijos kasą.

Didesni, arba nauji mokesčiai

Pagrindinė priežastis, kodėl prieš tai buvusi Vyriausybė įkūrė vadinamąjį Gynybos fondą, kurio pagrindinė sudedamoji dalis buvo vienu procentiniu punktu padidinto pelno mokesčio dalis, buvo ta, kad lėšų gynybai reikės nuolatos. Jeigu tai yra ne vienkartinis, o nuolatinis poreikis, tai jis geriausiai patenkinamas didesnių ar naujų mokesčių, o ne skolinimosi ar rezervų išnaudojimo būdu.

Tarkime, šalies vadovai būtų priėmę ryžtingą sprendimą padidinti išlaidas gynybai 5,5 proc. jau nuo 2024 m. ir tuo tikslu apsisprendę padidinti vieną mokestį. Tai būtų buvę įmanoma pasiekti 2024 m. taikius ne 15 proc., o 30 proc. pelno mokesčio tarifą, arba gyventojų pajamas pradėjus apmokestinti 25 ir 40 proc. tarifais, arba PVM tarifą pakėlus iki 27 proc. Valstybės gynimo tarybos pasiūlymas Lietuvai skirti 5,5 proc. BVP gynybai reiškia tokius mokesčių pakeitimus.

Žinoma, galima taikyti ir minėtų mokesčių derinį. Visus mokesčių tarifus, pelno, gyventojų pajamų ir pridedamosios vertės, pakėlus iki 22 proc., gaunama reikiama 1,9 mlrd. eurų suma. Mokesčių kėlimas dėl 5,5 proc. BVP skyrimo gynybai būtų itin drastiškas. Nekenksmingo ar mažiau kenksmingo mokesčių derinio šiuo konkrečiu atveju nėra. Lietuvos ekonomiką po tokio mokesčių kėlimo ištiktų šokas, o neigiami padariniai užgožtų tą naudą, kurios tikisi apie 5,5 proc. prabilę entuziastai.

Tai ką daryti?

Pirmiausia, suprasti, kad saugumas yra ne tik tranšėjų kasimas, bet daugiasluoksnė sritis, apimanti gynybos, civilinės saugos, teisėsaugos, ekonomikos ir mokesčių, švietimo, socialinės apsaugos ir kitus elementus.

Antra, suprasti, kad dalis dalykų yra neįmanomi, arba jų įgyvendinimas atneš daugiau žalos nei naudos.

Trečia, grįžti prie racionalumo. Jeigu turimos išlaidos gynybai yra nepakankamos, tai reikia jas didinti, tačiau ne nuo 3 iki 5,5 proc., o protingai, nuo 3 iki 3,5 proc.

Na ir pabaigoje - jeigu Lietuvai iš tiesų reikės skirti gynybai, tarkime, 4-5 proc. BVP, tai neišvengiamai reikės didinti mokesčius.

Todėl jau dabar reikia svarstyti, kaip Lietuvos ekonomika gyvens su didesniais mokesčiais ir ko reikia, kad perėjimas prie daug aukštesnio mokesčių lygio turėtų kaip galima mažesnį neigiamą poveikį.