Garbanotas nesusipratimas tiesiai iš kosmoso

Jei žmogus ateina į polikliniką, tai dar nereiškia, kad jis yra medikas. Jei žmogus, tinkamai susiklosčius fortūnai, ateina į savivaldybės tarybą, į Seimą, tai dar nereiškia, kad jis automatiškai tampa politiku. Jis juo per ketverius metus arba tampa, arba netampa. Absoliučiai netampa ar išsivysto iki tam tikro politikuotojo laipsnio. Panašaus į tarybinių laikų politruką ar fabriko direktoriaus, kolūkio pirmininko pavaduotoją, atsakingą už ideologinį darbą.

Ar tokius darbuotojus kas nors vadindavo politikais? Jie net patys savęs taip nevadindavo ir politikų nevaidindavo. Nes nebuvo anei marksai, anei leninai, anei brežnevai, anei TSKP suvažiavimai. O dabar - vos į Seimą įskrido koks nors simpatiškas, garbanotas, akiniuotas viščiukas, jau skardena ant viso „svieto", jog yra politikas. Nors pirmasis tikro politikos požymis - nenusikalbėk. O antrasis - jausk po kojomis žemę, pažink žmones. Trečiasis tikro politiko požymis - saugiai prisiplak kuo arčiau partijos pirmininko.

Neatsargi pleputė raketoje

Tad sprendžiant iš šių trijų tikro politiko požymių, A.Armonaitė tokio neturėjo nė vieno. Pirma, negalėjo saugiai prisiplakti prie Laisvės partijos pirmininko, nes pati buvo pirmininkė. O politikoje ši pozicija nėra pati saugiausia. Lygiai kaip krepšinio ar futbolo komandos trenerio. Saugiau būti antruoju numeriu. Pavyzdžiui, partijos pirmininko pavaduotoju ar trenerio asistentu.

Ar A.Armonaitė nenusikalbėdavo? Ar jautė po kojomis žemę? Jei partija 2020 m. patenka į Seimą su pažadu, kad per šimtą dienų įteisins vienos lyties civilinę partnerystę, tai, matyt, jei ir stovėjo ant žemės, tai ne Lietuvoje, bet tik Vilniuje ant šaligatvio. Ir tai ne sostinės pakraščiuose, bet kur nors prie LGBT pamėgto naktinio klubo.

Tokie nerealūs pažadai įrodo, kad A.Armonaitės kojos su Lietuvos žeme sunkokai sutaria, o liežuvis irgi nusikalba. Vienas paskutiniųjų nusikalbėjimų - A.Armonaitė viešai pranešė, kad „Lietuva yra viena laimingiausių pasaulio valstybių". Koks politikas taip pasakytų? Juk laimingiems žmonėms politikų iš viso nereikia!

Lietuvoje gyvena tik apie 2,8 mln. žmonių. Viso labo tik kokio nors Kairo ar Londono vienas kvartalas. Visi tie keli milijonai kalba lietuviškai, todėl teoriškai turėtų susikalbėti. Be to, yra gana lėti, nekaringi, kantrūs. Tačiau kokios priežastys lemia, kad visa orda įvairiausių partijų bei politikuotojų neįstengia su Lietuvos gyventojais susikalbėti? Nesugeba jų neliūdinti, nekiršinti. Nesugeba sužadinti jų pasitikėjimo bei pagarbos? Į šį klausimą galima atsakyti pasitelkus Laisvės partijos pavyzdį.

Pasirinko ne tą ministeriją

2019-aisiais gimė jaunų, linksmų žmonių partija, kuriai ėmė vadovauti garbanė linksmuolė Aušrinė. Pareiškė, jog dirbs, „kad Lietuvoje būtų daugiau laisvų ir laimingų žmonių". Laisvų bedarbių ir dabar pilna. Tik nesu įsitikinusi, jog jie - laimingi. Visi laukė karnavalų, paradų, „Pride" eitynių, bet jei Aušrinė ėmė vadovauti ne Kultūros, o Ekonomikos ir inovacijų ministerijai, verslui reikėjo kažko rimčiau, solidžiau. Verslo LGBT paradais ir pliažais Lukiškių aikštėje neužkiši. Verslams tai nedaro įspūdžio. Bet ministrė Aušrinė, tuo pat metu būdama partijos pirmininke, pasirinko jaunimo stebintojos, linksmintojos rolę.

Tas ministrės versus linksmintojos kontrastas pats pripjovė Laisvės partiją kaip skustuvas. Žmonės per kovido karantiną galvojo, kaip išgelbėti savo smulkius verslus, o garbanotoji ekonomikos gigantė bėrė nesuprantamus sakinius. Nors ir lietuviškus. Pavyzdžiui, kas galėtų iššifruoti sakinį „Stiprina šalies talentų ekosistemą".

Ekonomikos ir inovacijų gigantė džiūgauja, jog 80 mūsų piliečių išbandė galimybę Europos kosmoso agentūroje dalyvauti astronautų atrankoje. Nors vienintele sėkminga laisviečių atranka - Dainius Žalimas Europos Parlamente. Džiūgaujama dėl astronautų, o tuo tarpu Užimtumo tarnyba praneša, jog darbo netenka bankrutuojančių siuvyklų darbininkai. Ekonomikos gigantė džiūgauja, jog lietuviškas šaldytas uogas bus galima valgyti ir kosmose, o tuo metu bankrutuoja restoranai, barai. Netgi restoranas, apdovanotas „Michelin" žvaigžde. O žmonės net ne kosmose šaldytų uogų neįperka. Tik per didžiąsias šventes.

Ministrė džiūgauja, jog talentų pasiūla tampa vienu svarbiausiu klausimu, giriasi verslo kontaktais su Taivanu, tačiau nepastebi, kas dedasi čia pat, Liepkalnyje, kur aukštųjų technologijų įmones stato „Teltonika". Kai mintys - kosmose, paraduose, sunkoka pastebėti, kas dedasi čia pat, panosėje.

O dabar A.Armonaitė ūmai praregėjo ir feisbuke pareiškė, kad „absoliučiai visi stambūs gamybiniai projektai yra klampūs ir susiduria su gausybe problemų ir trikdžių". Taip pat A.Armonaitė praregėjo, jog „kai vieni traukia investicijas, kiti ieško tūkstančių kelių, kaip jas išvyti". Esą tai matė ketverius metus. Tad ar galima suokti apie vieną laimingiausių valstybių Lietuvą, jei čia net ministrė nelaiminga!

Supainiojo elektoratą

Lietuvos bėda - nė vienas kokioje nors vyriausybėje dirbęs ministras nėra prisipažinęs, jog jam vadovauti ministerijai yra per sunku. Visi vaizdavo, kad viską supranta ir kontroliuoja. Tačiau ar galima sėkmingai dirbti, kai vienu metu esi ir ministrė, ir Seimo narė, atstovaujanti pasaulio lietuvius, ir partijos pirmininkė. Partijos, kurią rinkėjai pasirinko ne dėl ekonomikos, investicijų, bet dėl w raidės įteisinimo, žolės dekriminalizavimo ir vienos lyties partnerystės.

Dalis šios partijos rinkėjų visai nenutuokia, kas yra „Teltonika" ir kuo ji skiriasi nuo „TikToko". Jiems nerūpi, kodėl mus domina taivanietiški lustai. Jiems visai nerūpi, ką veikė A.Armonaitė Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje. Nes tai visiškai neromantiška, nejuokinga, net ne pikantiška.

Tą publiką sudomintų tik tai, jei A.Armonaitė vaikščiotų po ministeriją apsikaišiusi vaivorykštinėmis plunksnomis, vėduodamasi tokia pačia vėduokle. Ar apsiskelbtų kokia nors anoreksike, ortoreksike, bulimike, binarine, okeanu, okeanide ar kaip nors kitaip egzotiška. Pamiršo į kokį rinkėjų segmentą orientuojasi. Tad ar galima šią simpatišką garbanę vadinti politike?