2 nuotr.„Respublikos" savaitės žmogus - praeities skeletais bombarduojamas Gintautas Paluckas. Kai kurių visuomenės aktyvistų įtariamas kadaise nežinia iš ko paėmęs ir negrąžinęs kreditų, bendraujantis su ne kartą bankrutavusiu verslininku, pirkęs per brangų butą ir t.t.
Teisėsauga nustatys (arba nenustatys), kas šioje istorijoje teisus, o kas - klysta, tačiau, jei G.Paluckas nebūtų tapęs premjeru, niekas jo prieš dešimtmetį gautais kreditais nesidomėtų.
O dabar liberalai ir konservatoriai jau įžvelgia riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Labai lėta ta rizika, jei per dešimtmetį taip ir nesugebėjo pasireikšti. Liko neužfiksuota Valstybės saugumo departamento (VSD). Juk premjerui neatimta teisė dirbti su slaptais dokumentais. Jei G.Paluckas nebūtų tapęs premjeru, matyt, jokiai opozicijai neparūptų, ką jis veikė prieš gerą dešimtmetį.
Nes Lietuvoje gali turėti skeletų pilną spintą ir dar visą sandėliuką. Na, ir turėk sau į sveikatą, jei skeletai tarp uogienių stiklainių ir drabužių pakabų telpa ir niekam nekenkia.
Bet vos tapsi visuomenėje įtakingas, tau primins ne tik senelį tankistą, bet ir probobutę paleistuvę bei tetą davatką. Keista, kaip „filmo" kūrėjai Turkijoje dar neapklausė G.Paluckui priklausančios riešutų plantacijos darbininkų ir „neišsiaiškino", kad turkai (ne bet kas, o NATO šalis!) ant jo pyksta.
Mat premjeras - dar ne musulmonas ir neišmokęs turkų kalbos. O Brazilijoje galėjo „išsiaiškinti", kad premjeras per mažai kovoja su klimato kaita ir nesilanko vietinėse mišiose per Velykas.
G.Palucko neaiškūs veiksmai, kaip įrodinėja „filmukas", vyko prieš gerą dešimtmetį, tačiau „filmas" susuktas tik dabar. Kažkodėl. Matyt, tada aktyvistai dar nesimokė režisūros. O gal todėl, kad prieš dešimtmetį G.Paluckas nebuvo premjeras. Buvo LSDP atsakinguoju sekretoriumi. Per menka žvaigždė. Holivudo šlovės alėjai netinka. Todėl mūsiškį kompromatų rinkimo, viešinimo holivudą nesudomino.
Lygiai taip pat, kaip „filmuke" minima G.Palucko veikla prieš gerą dešimtmetį, nesukėlė įtarimų nei VSD, nei Specialiųjų tyrimų tarnybai, nei Generalinei prokuratūrai, nei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, nei Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Tad tuo metu net penkios iškiliausios institucijos - valstybės akys ir ausys - nematė jokio pagrindo akyliau pasidomėti piliečiu G.Palucku. Nebuvo vertas nei kažkokio tyrimo, nei „filmo". Ir nebūtų buvęs vertas, jei nebūtų tapęs premjeru. Negi kas nors dabar kapstytųsi praeityje? O dabar kapstysis. Bent vaizduos kapstymąsi.
Skeletai „banditas", „žudikas", „kreditas"
Kapstydavosi prie tuometinių politikų ir anksčiau. Tik scenarijai būdavo primityvesni ir pritaikyti tuometinėms aktualijoms. Dabar politikus kapoja su „neaiškiais kreditais", o anksčiau - su „neaiškiais banditais".
Gaila, kad tuo metu, kai siautėjo „tulpiniai", panevėžiečiui G.Paluckui tebuvo 13-14 metų. Antraip gal būtų susietas su kokiu nors Vertelka-Pinčia. Kad šovinius jam padavinėjo. Kad vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis. Ne stogais, bijodamas susitikti, laipiojo.
Buvęs Naujosios sąjungos (socialliberalų) partijos įkūrėjas, vienu metu vos šalies prezidentu netapęs Artūras Paulauskas 2007 m. „Auksinių svogūnų" filmavino šventėje užfiksuotas sėdintis toje pačioje eilėje su Arūnu Pukeliu (Šviniumi). Išpūstas skandalas „Įtartina pažintis", nors jokios pažinties nebuvo. Tiesa, abu paminėti asmenys žiūrėjo į tą pačią pusę. Į sceną.
Buvusiam Seimo pirmininkui Arūnui Valinskui teko aiškintis dėl ryšių su Kauno „daktarais". Mat kadaise filmavo TV laidą „daktarams" priklausančiame Kauno restorane ir šoko su Rimanto Ganusausko (Mongolo) žmona.
Buvusiam Seimo nariui, verslininkui Antanui Bosui 2005 metais teko žiniasklaidai neigti šmeižtą, esą jis užsakęs pasikėsinimą į vieną klaipėdiškį.
Ar kam nors dar rūpi valstybė?
Tik nesakykite, jog tokie aiškinimaisi, neigimai, įrodinėjimai ir t.t. nė kiek nekainuoja sveikatos, nervų ir laiko. Todėl ir premjeras G.Paluckas dabar tikrai negali dirbti visu pajėgumu. Jam tenka aiškintis, painiotis, vėl aiškintis ir t.t. Opozicijos džiaugsmui ir Lietuvos valstybės liūdesiui.
Opozicija, matyt, tikėjosi, jog prezidentas Gitanas Nausėda, išsikvietęs premjerą į prezidentūrą, pradės trypti kojomis, nerišliai rėkauti, isterikuoti ir pareikalaus, kad G.Paluckas atsistatydintų. Nedelsiant. Bet taip nebūtų pasielgusi net ir Dalia Grybauskaitė. Taip galėtų pasielgti tik Dovilė Šakalienė, nes jos liežuvis kartais bėga greičiau už visą galvą.
G.Paluckas buvo medžiojamas vos ne nuo pirmos savo darbo Vyriausybėje dienos. Aiškintasi, kodėl žvejojo verslininko Tautvydo Barščio valdose ir kodėl pasisveikino su Druskininkų meru Ričardu Malinausku.
Nežinia, kaip baigsis visa ši neaiškių kreditų istorija ir kada baigsis. Ir kas panorės ją baigti. Tačiau pats laikas paskelbti sąrašą, su kokiais Lietuvos piliečiais politikams nepatartina bendrauti. Išdalinti kaip atmintines su nuotraukomis ir prierašu „Jų neieško politikai". Gal net kokią GPS programėlę į telefonus įsivesti, kuri įspėtų „Už 50 m - pilietis Auskas. Artėja jūsų kryptimi. Sukite į kairę, kad nesusidurtumėte".
Tik neaišku, kur Lietuvoje rasti bent dešimt visiškai skaidrių, visuotinai gerbtinų žmonių, kurie tą sąrašą parengtų. Matyt, tektų pasitelkti ekstrasensus, nuodėmklausius ir psichiatrus. Pavyzdžiui, dabar visuomenei peršama mintis, jog politikams pavojinga bendrauti su verslininku Darijumi Vilčinsku. Nes jis pažįsta Saulių Skvernelį ir G.Palucką. O kas jų nepažįsta? Kas juos televizoriuje sumaišytų su Bredu Pitu ar Donaldu Trampu?
Mano galva, politikams pavojingiau bendrauti su savo rinkėjais. Nes jie supykę gali ir per galvą kaukštelėti. O D.Vilčinskas, kiek žinoma iš oficialių šaltinių, nėra linkęs į fizinį smurtą. Nei pažįstamo S.Skvernelio, nei pažįstamo G.Palucko dar neprilupo.
Bet Lietuvoje būdinga įsikabinti dantimis į kokią nors vieną pavardę (Malinauskas, Barštys, Matijošaitis, Smailytė, Venckienė , Landsbergis ir t.t.) ir ją valkioti po pačius keisčiausius kontekstus. Negi žmonės Lietuvoje jau negali turėti draugų, bičiulių, kaimynų?
Turi sėdėti užsirakinę ir į kitus įtariai dėbčioti tik pro durų „akutę"?
