1 nuotr.„Respublikos" savaitės akiratyje - naujoji socialdemokratų premjerė Inga Ruginienė ir valdančioji koalicija. Ko tikėtis?
Jau dabar aišku, jog patyrusi profsąjungietė I.Ruginienė, nors jai dar trūksta politinės patirties, turi vieną politikui patrauklią savybę. I.Ruginienė nėra išpuikusi. Nėra narcizė. Nelemtoji puikybės nuodemė, kartais perauganti į seniokišką patalogiją ar karikatūrą, pakenkė ne vienam iškiliam, net istoriškai nusipelniusiam Lietuvos politikui. Tiek pakenkė, kad galiausiai jais nuoširdžiai žavisi tik šeimos nariai ir garbsto tik etatiniai pataikūnai.
O I.Ruginienė vis dar žemiška. Todėl be jokio maivymosi iškart įsikėlė su šeima į Turniškes. Nereikalaudama kažkokių ypatingų baldų ar remontų. Palyginus su tais politikais, kurie užsispyrė toliau gyventi savo namuose ar vos ne kasdien važinėjo iš Kauno rajono su „švyturėlių" palyda, I.Ruginienė yra visiškai kuklus žmogus.
Reikės priprasti prie įžeidinėjimų
Politinės patirties įgyjama dirbant, bet I.Ruginienė jau pirmomis dienomis patyrė, kaip gali kabinėtis opozicija. Ypač prie moterų. Smūgiuojama jų išvaizda. Prie I.Šimonytės kabinėjosi dėl rūbų, prie Viktorijos Čmilytės-Nielsen - dėl šukuosenos, Loreta Graužinienė ir Dalia Grybauskaitė taip pat išoriškai neįtiko.
Apibūdinimas „graži moteris" taip pat pateikiamas taip, tarsi tai būtų ne privalumas, o trūkumas. Tačiau dienos bėgs ir visi pripras prie naujosios premjerės. Tik, aišku, niekas neprisipažins, kad ją gana niekingai įžeidinėjo, įtarinėjo ir t.t.
Lygiai taip pat, kaip įtarinėja ir naująją valdančiąją koaliciją. Jei pasaulis aklai tikėtų kai kuriais mūsų komentatoriais, tai į Seimą, o gal ir į Prezidentūrą jau reikėtų eiti dėvint dujokaukes. Kad apsisaugotum nuo Kremliaus dvoko, „ruzzofašistų", antisemitų ir „koloradinių".
Bet kaip galima taip noriai, taip aistringai žeminti savo valstybę? Taip įkyriai ir metodiškai? Vos ne kasdien? Briuselio leidinys „Politico" kažkodėl nerašo nesąmonių, apie Lietuvoje tvyrantį kažkokį nepriimtiną dvoką.
Atvirkščiai. I.Ruginienę pristato kaip profesinių sąjungų veteranę, įstojusią į LSDP prieš 9-erius mėnesius. Tolimi giminaičiai Rusijoje ir Ukrainoje nė kiek neužkliuvo. Tiesa, akcentavo, jog neturi politinės patirties. Bet ji juk įgyjama.
Be to, lengviausia bus tartis ir tramdyti Remigijų Žemaitaitį. Jis jau tiek šventuolių apdergtas, išgėdintas, „nugesintas", kad tikrai su premjere nesipeš. Tetrūksta, jog taptų aušrininku Jonu Basanavičiumi.
Kultūra - neįsiūloma karšta bulvė
Ko tikėtis iš naujojo Ministrų kabineto? Kol kas matome tik partinį ministerijų pasiskirsymą. O jis irgi atskleidžia kai kurias socialdemokratų nuostatas. Aišku, nei antisemitines, nei dvokiančias, nei gėdingas ar koloradines. Veikiau - saugančias socialdemokratus nuo per didelių nemalonumų.
Palyginus Ingridos Šimonytės ir Ingos Ruginienės vyriausybes, matome, jog tiek daugumą turėję konservatoriai, tiek dabar daugumą turintys socialdemokratai turi po 9-ias ministerijas.
Didžiausia valdančiosios koalicijos narė visuomet pasirenka atsakyti už šalies finansus, krašto apsaugą, užsienio politiką, piliečių socialinę ir sveikatos apsaugas, šalies vidaus reikalus ir švietimą, mokslą bei sportą. Šios 7-ios sritys, atstovaujamos 7-ių ministerijų, yra tarsi pastovus, patikimas pjedestalas, ant kurio pastatoma naujoji vyriausybės patranka.
Tiesa, jei patranka neišmintinga, ji ima apšaudyti Lietuvos prezidentą. Bet dabartinė patranka taip nesielgs. Pakaks rūpesčių ir su itin stipria opozicija. Bei su Ignu Vėgėle bei Rimu Jonu Jankūnu. Be to, reikės saugotis, kad nepatyrusiai premjerei nepradėtų per daug nurodinėti partijos bičiuliai. Teks laiku prisiminti banalybę, jog politikoje tikrų draugų nėra, tik interesai.
O kaip bus su kultūra? Paradoksalu, tačiau europines vertybes išpažįstančiose Lietuvos vyriausybėse kultūra suvokiama kaip karšta bulvė. Kultūros ministerija paprastai atiduodama mažiesiems koalicijos partneriams. I.Šimonytės vyriausybėje - liberalams. Tačiau, jei mažieji priešinasi, nė už ką tos karštos, mažą biudžetą turinčios bulvės nenori, tai ką padarysi? Teko ją priglausti patiems socialdemokratams.
Palyginus I.Šimonytės ir I.Ruginienės ministrų kabinetų pasiskirstymus, pastebima dar viena bendrybė. Didžiausia koalicijos partnerė abiem atvejais šalies aplinkosaugos, teisingumo ir ekonominių inovacijų reikalus patiki mažiesiems koalicijos partneriams. Tad jei kas nors plynai iškirs medžius kokiame nors draustinyje ar meškos ims vartyti avilius, atsakys „Nemuno Aušra". Koks nors naujasis „Simonas Gentvilas". Opozicija galės šaipytis, jog „antisemitai" nesuranda pagaliuko meškai.
Jei valstybė ims buksuoti, nes jos ekonominės idėjos nebus inovatyvios, atsakys naujasis/-oji „Aušrinė Armonaitė". Tik ne „laisvietė", bet „valstietė/is". Opozicija galės piktintis, jog „kaimas" pripažįsta ne inovaciją, bet žagrę. Jei piliečiai šauks, jog šioje valstybėje nėra teisingumo, irgi atsakys ne socdemai, o „valstiečiai" su kokia nors nauja „Evelina Dobrovolska". Tik, tikėtina, ne tokių laisvų pažiūrų, nes kuluaruose kalbama apie Ritą Tamašūnienę.
Viena aišku, jog didžiausioms valdančiųjų koalicijų partnerėms teisingumas ir Lietuvos gamta nebuvo ir nėra pats svarbiausias prioritetas. Nes visi normalūs žmonės gailisi kertamų medžių ir visi normalūs žmonės nori teisingumo. Tad kam socdemams čia painiotis? Su teisingumu, kaip ir realiame gyvenime, tegul kažkaip tvarkosi arba kapituliuoja mažiukai.
Pasidalino rizikomis
Tačiau esama ir ryškių naujienų. Socialdemokratai susigrąžino savo įtaką susisiekimo srityje. Jiems priklausys Susisiekimo ministerija, kurią konservatoriai buvo perleidę „laisviečiams". Dar viena naujovė - konservatoriai laikėsi įsikibę į Energetikos ir kažkodėl dar ir į Žemės ūkio ministeriją. Nors kaimuose konservatorių elektoratas visiškai menkas. O socdemai perleido energetiką ir žemės ūkį „Nemuno Aušrai". Gal todėl, kad „aušriečiai" provincijai kuo greičiau įsipyktų.
O gal todėl, kad taip pasiskirstė su koalicijos partneriais rizikas. Mokytojai ir žemdirbiai yra dvi visuomenės grupės, kurios linkusios protestuoti. Netgi užimti ministeriją ar atvažiuoti į Vilnių su traktoriais. Tad socdemai bandys diplomatiškai tvarkytis su dažnai nepatenkintais, nuvargusiais pedagogais. Juk vis vien pritrūks vadovėlių ar po pirmo trimestro pavargs.
O Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno Aušrai" patikėta stengtis, kad žemdirbiai sostinę pamirštų. Savo traktorius naudotų pagal žemiškesnę paskirtį. Per kelis metus „aušriečiai" žemdirbiams įsipyks, „Nemuno Aušros" elektoratas aptirps, o socdemai liks ne prie ko. Juk ne jie Žemės ūkio ministeriją valdė.
