Kadencija baigiasi, griebkit kas ką galit!

Ar rinkėjai yra taip žemai puolę, kad irgi nebesusigaudo, kas yra dorybė, ir vienintelė vieta, kur jie įkandin politikų gali pasiaiškinti, kas gerai ir kas blogai, yra teismai? Architektas, eksparlamentarų klubo prezidentas Henrikas ŽUKAUSKAS mano, kad kompetencijos stokojantys žmonės paprastai stokoja ir moralės.

- Juokas juokais, šios Seimo kadencijos laiko juostoje apstu skandalų, bylojančių apie negarbingus ir net nusikalstamus parlamentarų veiksmus; pastarąjį akibrokštą dėl prabangių kompiuterių pirkimo valdiškais pinigais aptarinėjame iki šiol. Galėtumėt nusakyti, kokia rinkėjų charakteristika atsispindi šioje laiko juostoje?

- Man Seimas nėra visuomenės atspindys. Pusė jo narių yra patekę į parlamentą pagal partijų sudarytus sąrašus; jie nėra mano atspindys. Mano atspindys nėra ir 71 narys, kuris išrenkamas vienmandatėje, nes aš, kaip ir daugelis rinkėjų, suskirstytų į kelias apygardas, turbūt nežino, kokie ten vienmandatininkai yra. Ir kai jie susirenka į krūvą, susidaro partijų ekspozicija, o ne atspindys.

Dar sakoma, kad visuomenė išrenka valdžios žmones, kurie jiems atstovauja. Šita frazė yra pati svarbiausia, pati reikliausia, bet ir pati kvailiausia. Jie negali atstovauti man, jie manęs net nepažįsta, jeigu aš nesikreipiu. Jie neatstovauja ir visuomenei, nes jie neateina ir nepaklausia žmonių, kuo jie gyvena, ko jiems dabar reikia ir kas yra blogai. Ar bent vienas atėjo ir paklausė? Ne.

Tik patys žmonės į jų duris baladoja ir sako: klausyk, aš tave rinkau, būk malonus, nebalsuok už šitą įstatymą, bet ką jie išgirsta? „Aš negaliu, man liepia partija, man liepia frakcija, man liepia dauguma, man liepia koalicinė sutartis". Na, tai kam jie atstovauja? Man ar partijai, grupei ar koalicijai? Pradėdami dirbti jie prisiekia, kad dirbs man. Bet jie nedirba man. Jie kiekvieną dieną laužo priesaiką.

- Tai dėl ko jie pluošė šiuos trejus su trupučiu metų?

- Ką jie padarė per šituos metus, kad pagerintų žmonėms gyvenimą? Nieko. Pensijos padidėjo? Jos ir taip turi didėti dėl indeksavimo. Pakėlė minimalų atlyginimą? Ne jie jį kilstelėjo, o pati ekonomikos raida. Ką jie daugiau padarė? Sužlugdė ekonomiką.

Pradėjo kovot su Kinija ir kas iš to išėjo? Verslininkai tyli, jie negali skųstis, nes prisišauks mokesčių inspekciją, todėl šypso, maivosi ir tyli. Susitarė dėl sankcijų agresoriui; žinoma, jos reikalingos, tačiau ar jos veiksmingos? Rusijai jos kaip nuo žąsies vanduo, jos ekonomika jeigu ne klesti, tai ir nėra žlugimo stadijos. Tai kam tos sankcijos pakenkė? Mums, žinoma. Kam išvis jos reikalingos, jei Europa podraug su sankcijomis randa būdų, kaip jas apeiti?

Viskas yra blefas, viskas yra šnekos, viskas yra konsultacijos. Europos Sąjunga išvis vien konsultacijomis gyva. Tarkim, gražiai pašneka dėl Ukrainos, esą, ji kovojanti už visą Europą, o kai ukrainiečiai sako, kad jiems baigiasi šoviniai ir nebesižino, kuo reikės už Europą kautis, Briuselis pradeda konsultacijas...

- Seimo narių kompiuteriai nėra blefas. Akcija „Skaidrinam" išaiškino, jog kai kurie Seimo nariai, baigiantis kadencijai, prisipirko kompiuterinės įrangos už tūkstančius eurų. Ar jus nustebino toks pašėlęs apetitas?

- Ne, visiškai ne. Man tik iš pradžių buvo keista, iš kur jis gavo šiuos duomenis. Matyt, iš tam tikrų tarnybų, kurios dėl subtilių aplinkybių vengdamos išsišokti, naudojasi tokiais išmėgintais ruporais kaip Andrius Tapinas. Norint pagauti žuvį, reikia jauko, tad prieš artėjančius rinkimus ir išleidžia po truputį džiną iš butelio: žiūrėk, tas nesąžiningas, nedoras, gobšus ir pan.

Seimo nariai naudoja kanceliarinėms reikmėms skirtas lėšas nuo seniausių laikų: buvo laikas, kai lizingu automobilius pirkdavo, išsimokėdavo ir išvažiuodavo, kadencijai pasibaigus, su jais iš Seimo. Skirtumas tik tas, kad užuot už kanceliarinius pinigus pirkę automobilius, perka prabangius kompiuterius. Tai gal gerai, kad patobulėjo šiek tiek? (Juokiasi.) Tokia žmogaus prigimtis: jeigu duoda pinigus, reikia juos išleisti.

- Sakytumėt, kad tai normalu?

- Tai yra nenormalu, bet, matyt, kas nors juos bus paraginęs: greitai pirkit, nes tuoj baigsis terminas ir viskas, ką nusipirksit, bus ne jūsų, bet Seimo nuosavybė. Apskritai, šitas Seimas yra truputėlį keistokas, švelniai tariant. Jo prioritetas turėtų būti įstatymų priėmimas, tų įstatymų, kurie reikalingi žmonėms, tautai, ekonomikai, tačiau jų prioritetai visiškai kiti. Nuo kūniškų dalykų iki lietuvių kalbos darkymo. Jie tam užsiprogramavę, bet kadangi jiems nesiseka, tai jie įvairiais būdais parodo žmonėms, kad gali iš jų pasityčioti. Toks patyčių Seimas.

- Ar Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen vienaip ar kitaip iškrenta iš šio konteksto?

- Klausiate, ar Seimo pirmininkė nemato šito, ar ji izoliuota, ar frakcijos nariai jai nieko nepasako? Konstitucijoje parašyta, kad Lietuva yra parlamentinė respublika, vadinasi, Seimo pirmininkas, nori nenori, yra pirmas asmuo valstybėje. Seimo pirmininką renka Seimas, vadinasi, jis visiems vienodas turi būti, nesvarbu ar tu „valstietis", ar priklausai Darbo partijai. Jis negali būti partinis, kaip ir prezidentas.

V. Čmilytė-Nielsen vadovauja Liberalų sąjūdžiui, už korupciją nuteistai partijai. Ji sako dėl to esanti niekuo dėta, tačiau, įkliuvus su kyšiu buvusiam partijos pirmininkui Eligijui Masiuliui, partijos principai ir programa juk liko tokie patys. Kad ir kiek pavadinimų, vadovų keitė Darbo partija, vis tiek ji buvo nubausta už partinius griekus.

Mano nuomone, V. Čmilytė-Nielsen turėjo imtis kokių nors veiksmų: galbūt laikinai suspenduoti savo narystę partijoje, kol Aukščiausiasis teismas nepadės taško garsiausioje korupcijos byloje. Ar dėl to būtų nukentėjusi partija? Ne. Bet šios kadencijos Seimo daugumai etika ir moralė išties yra ne šio pasaulio dimensijos. Nenorėčiau vardinti pavieniui, bet praktiškai visas ministrų kabinetas yra, atsiprašant, nekompetentingų žmonių sambūris. Kodėl prezidentas juos palaimino, turbūt ir jam pačiam nėra iki galo aišku.

Jei prisimenat, kaip jis ignoravo buvusį susisiekimo ministrą Narkevičių, turėtų būti keista, kodėl jis toks nuolaidus dabartinių ministrų atžvilgiu, - kiekvieną būtų už ką kviestis ant kilimėlio. Gal dabartinis susisiekimo ministras yra be priekaištų? Pinigai susisiekimui - kaip į kiaurą maišą, keliai duobėti, asfaltas sueižėjęs, tiltai griūva... Kažkoks košmaras: tiltai nebe horizontaliai stovi, o stačiai.

Aš jau nekalbu apie vidaus reikalų, sveikatos apsaugos ir galų gale teisingumo ministrę, kuri apskritai su teisingumu nieko bendra neturi, išskyrus tai, kad yra baigusi teisės studijas; šis faktas nėra kriterijus norint būti teisingumo ministru.

- Jums nepatinka nemokšų šūkis: profesionalu gali ir nebūti, bet vadybininku būti privalai?

- Ir vadybininkų yra įvairių: yra gabūs vadybininkai ir yra negabūs vadybininkai. Mes turime kultūros ministrą, išskirtinai negabų vadybininką, kuris kažkokiais būdais iš Kauno vicemero kėdės persimetė į ministeriją ir dabar reguliuoja mūsų kultūrą. Taigi jis yra baisiau už chunveibiną. Jis net nesupranta, ką kultūra reiškia ir kaip ją galima panaudoti vykdant valstybinę politiką. Paminklus griauna, pavadinimus keičia, greitai knygas deginti pradėsim? Suprantu, dabar karas, force majeure, bet ar Čaikovskis kaltas, kad rusai užpuolė Ukrainą? Ar Ukraina nukentėjo nuo „Gulbių ežero", kurį ir šiandien jos artistai sėkmingai šoka?

Kai nėra kompetencijos, nėra ir moralės. Nėra etikos, nes vidutinybės, kurios ateina į valdžią, kovoja dėl savo išlikimo ir naikina viską, kas tampa kliuviniu jų kelyje.

Nekompetencija apibrėžia viską: jeigu tu nekompetentingas savo srityje, būsi nekompetentingas netgi vadyboje: gali baigti mokslus, gauti diplomą, bet tavo smegenyse raukšlių nepadaugės, arba bus tik viena raukšlė žemiau nugaros...

- Vadinasi, nieko keista, kad šiandienos politikai nejaučia asmeninės atsakomybės? Šit čekiukų skandale susikompromitavęs vadybininkas Simonas Kairys elgiasi kaip niekur nieko...

- Šitos vyriausybės, šitos Seimo daugumos žodyne žodžio „atsistatydinimas" nėra. Tokios sąvokos jų savivokoje nėra, jiems neturi reikšmės, ar jie etiški, ar jie sugeba, ar nesugeba atlikti savo pareigų. Ir pati ministrė pirmininkė, kuri surinko šitą komandą, tokio žodžio nepripažįsta: nepatinka, sako rinkėjui, pakentėk, kol išsirinksi kitus, čia ne tavo reikalas, dar pacituoja Šveiką vieną kitą kartą ir savo komandą toliau saugo kaip vilkė vilkiukus. Aišku ir pati turi nuodėmių: Seimo koalicijos sutartyje buvo punktas, įpareigojęs moralę kelti aukščiau už teisingumą: net tuo atveju, jei bus teisiškai teisūs, tačiau nusižengs moralei, turės atsistatydinti. Ar nors vienas atsistatydino?

Na, švietimo ir sporto ministrė. Tik man atrodo, kad ji išėjo supratusi, kad nieko nuveikti jai nepavyks; būnant ministru, pasitaiko tokių momentų, kai galvoji, kaip čia gražiau išėjus. Taigi valdantieji teoriškai rinkosi moralę, bet dabartiniu metu, manau, jiems nerūpi nei moralės, nei teisingumo principai.

- Todėl moralines dilemas vis dažniau ir patiki teismams?

- Tam pirmiausia prikurta įvairių etikos komisijų. Tiesa, jos paprastai skiriamos, todėl paprastai maloniai aptarnauja tuos, kurie jas suformavo. Taip, šis pirminis filtras buvo sukurtas, bet jis neveikia, nes valdančioji dauguma visur įterpė savo žmonių.

Kai vienas Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas pradėjo bendrauti su dvasiomis, tai dabar su dvasiomis bendrauja visi. Tiesiog jos atskrenda reikiamu metu ir pasako, kas yra moralus ir kas ne, kas yra teisus ir kas prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijoje aiškiai išdėstyta, kad aš galiu kritikuoti valdžią ir manęs niekas dėl to negali bausti, tačiau gyvenime esti kitaip. Kažkoks šarlatanas gali ateit į Seimą ir tyčiotis iš Seimo narių, o tie negali jam atsikirsti net stipresniu žodžiu, nes bijo būti paduoti į teismą ir net baudžiami atstatydinimu už tai, kad iškeikė tą šarlataną...

- Ir jūs pastebite teismų naštos didėjimą mūsų šalyje? Štai Seimas, vengdamas prisiimti atsakomybę, neretai sprendimo teisę perleidžia 9 Konstitucinio Teismo nariams. 141 parlamentaras pasirodo esąs neįgalus spręsti, kas jam tiesiog privalu.

- Jeigu kas ne taip, tuoj sakoma, kad kalti teisės aktai ir kad pats laikas juos pakeisti. Nutveriame kokį vagį, pagauname lošėją, ir iškart žiūrime į teisės aktus, kas juose negerai, ir ne tik žiūrime, bet ir imamės juos taisyti. Tas, kuris nori veikti, ieško būdų, tas, kuris nenori, ieško priežasties. Jau kiek laiko matėme, kaip prezidentas ir užsienio reikalų ministras pykstasi dėl ambasadorių. Ir kokią išvadą daro konservatoriai? Užuot teigę, kad du žinomi valstybės politikai turi susikalbėti, jie daro išvadą, kad kalti teisės aktai.

Jeigu jau viskas blogai dėl diplomatinės tarnybos, tai paimk diplomatinės tarnybos įstatymą ir jį perrašyk, kaip tau patinka: pavyzdžiui, kad ambasadorius skiria ne kažkas, tam pasiūlius, tam pritarus, tam susipažinus, parašius tokias ir tokias išvadas, o tiesiog parašyk, kad ambasadorius skiria užsienio reikalų ministras. Be konkurso, pasižiūrėjęs į akis ir sumetęs: tu man tinki. Gali skirti brolį, svainį, ką tik nori, bet teišsako šitas tiesas įstatyme, ir tada viskas bus aišku. Šiuo atveju nesantaikos priežastis yra daugiau nei banali: iki kadencijos pabaigos liko geras pusmetis, ir valdantiesiems rūpi į ambasadorių vietas susodinti savus žmones...

- Žodžiu, kadencija baigiasi, plėškit kas ką galit: kas kompiuterius, kas postus, - kiekvienas pagal savo išgales?

- Praktiškai jie jau sukaišiojo savo žmones į visas tarnybas, dar užsienio reikalų sritis ne iki galo liko užbaigta. Dėl ko prezidentas taip prieštarauja užsienio reikalų ministro siūlomai kandidatūrai? Juk ir jis turi savo kvotas, jam irgi reikia kažkur savus padėti. Esmė ta, kad politikų deklaruotas šūkis „Mes dirbame Lietuvai" iš tikrųjų yra pakeistas kitu: „Mes dirbame sau". Jeigu jis nebūtų išmestas į šiukšlyną, nebūtų jokių kivirčų tarp institucijų, - ir prezidentas dirbtų Lietuvai, ir užsienio reikalų ministras dirbtų Lietuvai. Ir moralė nebūtų nustumta į pašalius.

- Kaip visa tai galėtų keistis į gera?

- Visų pirma prezidentas, prieš tvirtindamas ministrus, turėtų paklausti, kam jie ruošiasi dirbti: sau ar Lietuvai. Jeigu Lietuvai, jis tvirtins tave ministru, bet iki pirmo „posūkio": kai tu, užuot ėjęs tiesiai, nusuksi į kairę arba į dešinę, jis lauks tavo atsistatydinimo ir dar iškels bylą pagal tavo „nuopelnus". Tačiau kol kas matau, kad kandidatai į prezidentus pučia teorines miglas, kad jie, visi be išimties, mėgina užhipnotizuoti mus efemeriškų vizijų garais...