„Respublikos" savaitės akiratyje - Seimo narys, Lietuvos krikščioniškos demokratijos partijos pirmininkas Mindaugas Puidokas. Išplatinęs pranešimą, jog traukiasi iš partijos pirmininko pareigų bei apskritai iš aktyvios politikos. Daugiau dėmesio skirs šeimai, galbūt dėstys politologiją užsienio universitetuose ar imsis verslo.
Bet kokį vaidmenį Lietuvos politiniame gyvenime ir šiuose rinkimuose suvaidino M.Puidoko vedama Taikos koalicija (Darbo partija, Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija, Žemaičių partija) bei visos kitos mažiukės, mažiukų Napoleoniukų vadovaujamos partijėlės?
M.Puidokas savo pranešime rašo: „Suprantu, kad nesugebėjau su savo komanda visuomenei parodyti ir įtikinti žmones, kokia yra šiam laikmečiui svarbi mūsų siūlyta programa". Primenu, jog svarbiausias šios programos 14-asis punktas - siekti taikos, o kiti programiniai punktai, liečiantys švietimą, sveikatos apsaugą ir pan. aptinkami ir kitų partijų bei partijėlių programose.
Tad skiriamasis bruožas tik vienas - taika. Matyt, M.Puidoko vedama koalicija pritrūko rinkėjų - taikos balandžių.
Seimo narys pripažįsta, jog nepavyko apjungti opozicinių partijų, todėl, kaip ir prognozavo, dauguma neapsijungusių partijų po rinkimų liko, anot M.Puidoko, prie suskilusios geldos.
Patikslinu - ne dauguma, bet visos neapsijungusios partijėlės. Nors vien sudėjus dviejų taikdarių - Eduardo Vaitkaus ir M.Puidoko žmones, jau būtų buvę 4,84 proc. balsų už taiką. O priminus Dekalogo penktąjį įsakymą „Nežudyk", gal net būtų pavykę privilioti daugiau rinkėjų ir perkopti 5 proc. barjerą?
Kita vertus, kodėl partijėlės turėjo jungtis būtent aplink M.Puidoką? Tarsi aplink Stelmužės ąžuolą. Gal jokio ąžuolo šiame politike neįžvelgė? Čia ir yra visų partijėlių bendra bėda, kad viena nori jungtis aplink morką, kita - aplink kopūstą, o trečia - aplink agurką. Ir visos tikisi įšokti į parlamentą savarankiškai. Nuspardžiusios galimus sąjungininkus.
Fiasko Europos Parlamento rinkimuose
Europos Parlamento rinkimuose už M.Puidoko vedamą Taikos koaliciją (Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija, Žemaičių partija) balsavo 23 777 rinkėjai, o tai sudarė 3,51 proc. nuo viso balsavusių skaičiaus. Kai tuo tarpu reikėjo surinkti 34 579 balsus, kad už koaliciją būtų balsavę bent 5 proc. rinkėjų. Aktyviausiai už Taikos koaliciją balsuota Plungėje, o tai reiškia, jog žemaičiai balsavo už Žemaičių partiją. M.Puidoko gimtajame Kaune Taikos koalicija gavo daug mažiau balsų. Nepadėjo nei sąraše įrašytas kino aktorius Žilvinas Tratas.
Fiasko Seimo rinkimuose
Nepavykus sėkmingai sudalyvauti rinkimuose į EP, Taikos koalicija į Seimo rinkimus susiruošė sustiprinusi save su Darbo partija. Beje, pastaroji EP rinkimuose surinko daugiau nei dvigubai mažiau balsų už Taikos koaliciją. Todėl darbiečių prisijungimas prie Taikos koalicijos ne itin šią koaliciją sustiprino. Pagrindinis rezultatas - reitinguojant bendrą rinkimų į Seimą sąrašą, M.Puidokas iš pirmos sąrašo vietos buvo nureitinguotas į antrą vietą, o pirmuoju numeriu įsitvirtino Viktoras Uspaskichas.
Dar vienas rezultatas - vienmandatėje M.Puidokas pasirodė prasčiau nei į Taikos koalicijos sąrašą įrašytas buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Valdas Tutkus. Tačiau nepaisant to, jog sąraše buvo ne tik V.Uspaskichas, V.Tutkus, Ž.Tratas ir dainininkė Aistė Pilvelytė, Taikos koalicija į Seimą nepateko. Surinko tik 2,20 proc. balsų, o vienmandatėse M.Puidokas užėmė tik 9 vietą, Ž.Tratas - 8 -ąją, V.Tutkus - 5 vietą.
Netgi galima pamanyti, kad Lietuvos rinkėjai visiškai nepageidauja taikos. Negi taip gali būti? Juolab žinant, jog Lietuvos liaudies partiją pasikinkęs kaunietis medicinos profesorius E.Vaitkus vienmandatėje surinko 15,87 proc. balsų, tačiau vis vien pralaimėjo vietiniam lenkui Jaroslavui Narkevičiui. Patekusiam į Seimą jau per pirmą rinkimų turą. Ir toli gražu nepabrėžusiam, jog Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga labai nori taikos.
Naudingi idiotai
Tad kur bėdos? Ar Lietuvos rinkėjams iš tikrųjų neimponuoja taika? Matyt, bėdos ne čia. Lietuvos rinkėjams neimponuoja taip vadinamų naudingų idiotų vadovaujamos smulkiosios, tarpusavyje besipjaunančios partijėlės. Nevalingai, o gal ir valingai nukreiptos aptarnauti pagrindinį dešiniųjų partijų tikslą - žūtbūt suskaldyti kairiųjų elektoratą. Iš didelės kairiųjų malkos priskaldyti daug kairių skiedrų. Kad galutinis rezultatas būtų - didžiulis kairiųjų partijėlių skiedrynas, o ant jo užplasnoję giedotų keli, vis dar galutinai nenupešti gaidžiai. Pavyzdžiui, šiemet socdemai ir jiems artimi Sauliaus Skvernelio demokratai. Vis dar išpažįstantys, jei ne kairiųjų vertybes, tai bent kairuoliškus pagiedojimus.
Partijų daug, o dūduoja vienodai
Negi smulkiųjų partijų vadukai, kamuojami Napoleono sindromo ar tiesiog didybės manijos, nesupranta, kad jų rinkiminės programos ne pritraukia, bet atvirkščiai - išbalansuoja potencialius rinkėjus. Nes faktiškai žada tą patį. Pavyzdžiui, stiprinti tradicines šeimos vertybes buvo pasiryžę ir Taikos koalicija, ir Lietuvos liaudies partija, ir Lietuvos žaliųjų partija, ir Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai). Jau nekalbant apie parlamentinius Ramūno Karbauskio „valstiečius".
Medicinos bei švietimo paslaugas buvo pasiryžusios tobulinti visos kairiosios partijos. Visos gailėjosi, kad regionuose tolsta medicininė pagalba, nyksta mokyklos ir prastas susisiekimas. Tad rinkėjas tarp tų visų šauklių tiesiog pasiklydo. Ir galiausiai nusprendė - kodėl turiu išmesti savo balsą mažai partijėlei, kuri į Seimą galbūt nepateks? Jei tradicine šeima, sveikatos problemomis rūpinasi ne tik mažos partijėlės, bet ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, ir Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno Aušra". Visą vasarą užsiėmusi aktyvia rinkėjų agitacija.
Taip, ši partija naujokė ir po 4-erių metų jau bus ganėtinai praskydusi, pasilpusi ir tarpusavyje apsipešiojusi. Bet dabar ji aiškiai suformulavusi prieš ką protestuoja. Prieš dešiniuosius. O mažosios partijėlės netgi nesugeba susivienyti aiškiam rinkėjų protesto balsui. Jos tik atskirai čiulba, kvykauja, klykauja, bamba.
O „Nacionalinis susivienijimas", kurio jokiais būdais negalima pavadinti kairiuoju, toliau išdidžiai stūkso vienišas bei pasipūtęs. Negali jo pavadinti naudingu idiotu, nes vadovauja rimti filosofai. Tiesiog turime tokį itin nelankstų, jokiai kompanijai netinkamą politinį reiškinį. Kai kuriais programiniais punktais panašų į „valstiečius", tačiau atkakliai stūksantį visiškai kitame politinio lauko pakraštyje.
Bet svarbiausia, kad Lietuvos rinkėjai programų neanalizuoja. Rinkėjas linkęs vertinti politikus net ne ausimis, nes tada būtų išrinkę A.Pilvelytę, bent vizualiai. Pasikliauja tik akimis.
O vizualiai vertinant, prie kokio partijėlės vaduko - dabartinių valdančiųjų priešininko būtų galima pridėti M.Puidoko atvaizdą? Prie Vytauto Radžvilo netinka tiesiog tragiškai. Filosofas įsižeistų. Prie Artūro Zuoko - netinka tiesiog komiškai. A.Zuokas žvengtų. Prie žaliosios Ievos Budraitės netinka tragikomiškai. Žalioji mergytė mandagiai spruktų. Prie Artūro Orlausko - dvigubai komiškai. Taptų Zakarausko anekdotu. Tiesa, M.Puidokas taip pat netiktų pridėtas ir prie Vladimiro Putino. Tiktų pridėtas tik prie savęs. Bet toks rinkėjams netinka!
Tad bendra smulkiųjų partijėlių nelaimė - ne jų programos, bet jų vadukai niekaip vizualiai, o ir mentaliai tarpusavyje nederantys. Kiekvienas atskirai neįgalus, bet užsispyręs kulniuoja tik su savo vaikštyne. Todėl M.Puidokui belieka trauktis. Kita vertus, gaila, kai iš politikos traukiasi išsilavinęs, 45 metų vyras. Socialinių mokslų daktaras, mokantis keturias užsienio kalbas.