„Nemuno Aušrą“ palikęs Dainius Varnas: Žmonės žmonas pakeičia, o čia tik partijos

D.Varnas rinkimuose dalyvavo su „Nemuno Aušros" partija. Tačiau neseniai jis pranešė, kad traukiasi iš frakcijos, nebent iš vadovo pozicijos trauktųsi Remigijus Žemaitaitis.

Išskirtiniame interviu „Vakaro žinioms" D.Varnas neslepia pakeitęs jau ne vieną partiją, tačiau savęs politiniu turistu nelaiko. Buvusius kolegas kaltina tironija, tačiau daugiausiai kalba apie postų dalybas.

D.Varno darbinė patirtis ne tik pedagoginė. Jis darbavosi tranzito, logistikos, gatvių apšvietimo įmonėse. 1999-2001 m. ėjo ministro padėjėjo pareigas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, buvo Kauno miesto savivaldybės tarybos referentas. Partinis - taip pat nuo 1999 m. Iki 2012 buvo konservatorių partijos narys, tuomet iki 2016 buvo partijos „Laisvė ir teisingumas" narys, o nuo 2024 metų - „Nemuno Aušros" partijos narys.

Tačiau su partija į Seimą patekęs, šią frakciją paliko nepagailėjęs kritikos jos vadovybei ir prisijungė prie mišrios grupės Seime. Išrinktas pagal „Nemuno Aušros" sąrašą Seimo nario mandato atsisakyti jis neketina ir netgi jaučia nuoskaudą, kad netapo kultūros ministru.

- Paskelbęs apie savo pasitraukimą sakėte, kad frakcijoje vyrauja vienasmenis valdymas. Kuo tai pasireiškė? - „Vakaro žinios" paklausė Seimo nario D.Varno.

- Dabar esu mišrioje grupėje, palaikau Vyriausybės programą, nes pats buvau jos rengimo grupėje. Ankstesnėje frakcijoje didelių sprendimų beveik nepriiminėdavome, nes frakcijos pirmininkas ateidavo ir pasakydavo, kaip viskas turi būti. Kažkokių rimtų diskusijų nevykdavo, tik tiek, kad susirinkdavome. Daugiausiai dėl politinių pareigybių skirstymo.

Pavyzdžiui, kai „Nemuno Aušrai" priklausė Energetikos ministerija, kandidato į ministrus frakcija nei matė, nei girdėjo. Jo pavardė atsidūrė pas premjerę ir paskui pas prezidentą. Į frakciją kandidatas nebuvo net atėjęs. Taip pat buvo su kultūros ministru. Aišku, kitus ministrus puikiai pažinojome. Tai yra svarbu valstybės valdyme.

- Gal ir pats tikėjotės posto Vyriausybėje?

- Tikėtis gal nesitikėjau, bet frakcija matė mano kandidatūrą. Buvau pasiūlytas į kultūros ministrus. Bet mechanizmas suveikė kitaip. Buvo kitas kandidatas, kurį prezidentas patvirtino. Raimundas Šukys buvo pasiūlęs mano kandidatūrą, bet buvo nuspręsta, kad jeigu prezidentas būtų nepatvirtinęs Ignoto Adomavičiaus, kitas kandidatas būčiau aš.

- Kaip manote, būtumėte išvengęs puolimo, kuris teko I.Adomavičiui?

- Manau, kažkokio puolimo vis tiek būčiau sulaukęs. Bet gal jis būtų nukreiptas labiau į partiją, o ne į asmenį. I.Adomavičiaus atveju buvo dvigubas puolimas, nes kandidatas pasirodė nekompetentingas. Su bendruomene nepavyko suderinti įvairių klausimų ir jų išspręsti. Aš galvoju, kad man būtų pavykę įtikinti bendruomenę.

- Jūsų patirtyje daugiausiai darbas logistikos, tranzito srityje, mokykloje. Ar nebūtų kilę tų pačių klausimų dėl kompetencijų ir patirties kultūros srityje stokos?

- Logistikoje patirties turiu ne tiek daug, kiek kultūroje. Buvau Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacijos direktorius. Tai yra kultūros kelių tiesimas, bendravimas su kitais kultūros keliais pasaulyje. Taip pat esu asmeninis draugas su Europos kultūros kelių instituto direktoriumi. Šiaip labai daug esu prisidėjęs prie Šv. Jokūbo festivalio organizavimo, kelių ženklinimo, kitos veiklos. Turiu labai daug patirties kultūros srityje.

- Kitas kandidatas ministro pozicijoje ir buvo paskutinis lašas, dėl ko pasitraukėte iš frakcijos?

- Ne. Galvojau dirbti toliau, bet tolimesni partijos lyderio veiksmai parodė, kad jis su niekuo nesitars. Paskutinis lašas tikriausiai buvo vėl paliesta žydų tema pasisakymais apie Arūną Gelūną. Nebūtinai pritariu A.Gelūno veiksmams, bet bandymas jį susieti su žydų tautybe... Visada laikiausi pozicijos neeskaluoti žydų temos. Nenoriu, kad tokie pareiškimai būtų siejami su mano vardu, nors suprantu, kad daugiau darbų galima padaryti didelėje frakcijoje. Visi žino, kad R.Žemaitaitis nepasikeis.

- Ar dalyvaudamas rinkiminėje kampanijoje nematėte, kad bus sunku dirbti su R.Žemaitaičiu?

- Aš jį pažinojau nuo seniau, kai jis prisijungė prie Artūro Zuoko, Artūro Paulausko ir įkūrėme „Laisvės ir teisingumo" partiją. Jis buvo tapęs pirmininku. Žinokite, nieko panašaus nebuvo. Jis ten puikiai pasirodė kaip neblogas administratorius, sutvirtino komandą. Visi jo darbu buvo patenkinti. Rinkimų kampanijos metu tuo labiau. Viskas pasimatė, kai atėjome dirbti į parlamentą. Nesakau, blogi ar geri tai buvo sprendimai, bet ypač dalinant politines pozicijas Seime, būdavo pasakoma, kas kokioje pozicijoje dirbs.

- Esate išrinktas pagal partijos sąrašą. Pasitraukus iš frakcijos, kodėl neatsisakėte Seimo nario mandato?

- Tai yra konstituciniai ir įstatyminiai dalykai. Ne partija išrenka, o Lietuvos žmonės. Mandatas laisvas, netgi neįpareigoja balsuoti taip, kaip partija ar frakcija nusprendė. Nes Lietuvos žmonės mandatą suteikia. Turiu teisę toliau dirbti.

- Su kokia partija matote save kituose rinkimuose?

- Dar taip toli nemąstau, bet tikrai galima dirbti su visomis politinėmis jėgomis, kurios yra parlamente. Galvosiu dar. Ir socialdemokratai, ir demokratai „Vardan Lietuvos", tik gaila, kad jie dabar išėjo į opoziciją, ir „valstiečiai" gali būti įvardijami. Kol kas niekas oficialiai nekvietė. Kas kur prabėgdamas gal pasako, kad ateičiau, bet tai nieko nereiškia. Kol kas svarbiausia dirbti šią kadenciją. Gal pamatysiu, kad iš viso reikia grįžti į mokyklą ir dirbti mokytoju.

- „Nemuno Aušra" buvo trečia partija, kuriai priklausėte. Jau sulaukėte vertinimų, kad esate politinis turistas?

- Su tais politiniais turistais vieną kartą reikėtų baigti. Žmonės žmonas pakeičia, o čia tik partijos. Yra situacijos ir yra sprendimai. Nežinau, kodėl iš viso Lietuvoje šis naratyvas palaikomas. Mano atvejis visai nėra išskirtinis. Ir kitose partijose tokių žmonių yra. Partijose yra programa, kažkokios vertybinės nuostatos, kurios tau tinka arba netinka. Nemanyčiau, kad žmogus su partija turi susirišti iki gyvenimo pabaigos.