Politikę nuvylė Seimo nenoras dirbti

Interviu „Vakaro žinioms" Viktoro Uspaskicho dešiniaja ranka laikyta politikė atskleidė, kaip pasikeitė santykiai su partijos įkūrėju ir kokią kainą už dalyvavimą politikoje teko mokėti visai jos šeimai.

Kad traukiasi iš partijos, I.Kačinskaitė-Urbonienė paskelbė dar kovo mėnesį, kai į viešumą iškilo pirmosios žinios apie kratas Darbo partijos būstinėje. Jos susijusios su tyrimu dėl galimo ES lėšų pasisavinimo imituojant Europos Parlamento nario padėjėjo darbą ir gaunant už tai atlygį. Nors įtarimai buvo pareikšti ne jam, iš partijos pasitraukė jos įkūrėjas, europarlamentaras V.Uspaskichas. O būtent jis turėjo vesti partijos sąrašą rinkimuose į Europos Parlamentą.

Tuo pačiu metu apie apsisprendimą palikti partiją paskelbė ir I.Kačinskaitė-Urbonienė. Ji net neslėpė, kad vykstantis tyrimas - viena iš priežasčių. „Paskutinis lašas buvo sprendimas dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose tebevykstant tyrimui. Mano manymu, mes turėjome sustoti, viską išsiaiškinti ir tik tada priimti geriausius, rezultatais pagrįstus sprendimus", - viešai pranešė politikė.

- Pranešdama apie pasitraukimą, pasakėte, kad sprendimas jau buvo priimtas, apie tai jau anksčiau buvote įspėjusi kolegas. Kokios buvo kitos priežastys? - „Vakaro žinios" paklausė Seimo narės I.Kačinskaitės-Urbonienės.

- Sprendimą nulėmė ne vienas argumentas. Pirmiausia, aš esu rezultato, o ne proceso žmogus. Nepaisant to, kad žinojau, kur ėjau ir turėjau patirties, mane labai trikdė darbas opozicijoje - kad ir kokią gerą idėją pasiūlysi, kartais dėl politinių motyvų viskas įveliama į procesą, o ne į bendrą rezultato siekimą. Toks darbo pobūdis mane labai demotyvuoja ir aš nejaučiu galinti savęs realizuoti.

Kitas argumentas - socialinė kultūrinė terpė. Aš mėgstu būti aplinkoje, kuri mane įkvepia, motyvuoja ir iš kurios aš galiu pasimokyti. Mane šiek tiek trikdė, jog daug gražiau atrodė viršelis nei turinys.

Dar vienas argumentas - darbas, kurį mes dirbame, yra įvairiomis prasmėmis nuvertinamas. Tiek finansine prasme, tiek patiriamu spaudimu. Net menki politikų padaryti nusižengimai yra labai stipriai išpučiami ir atrodo, kad blogesnių žmonių už tuos, kurie yra politikoje, nėra. Tai labai paliečia ne tik tave, bet ir šeimos narius. Mano vaikai auga ir jie vis dažniau sulaukia įvairių klausimų, pastebėjimų, replikų, tarp kurių yra ir gražių, ir pasityčiojančių. Mano supratimu, tokia viešumo kaina yra per didelė, lyginant su naudomis, kurias gauni. Pagalvojau, kad yra ir kitų sričių, kur galėsiu tarnauti valstybei šiek tiek privačiau.

- Darbo partija daug metų atsiduria tai juodosios buhalterijos, tai įtarimų korupcija istorijose. Vargindavo tokios istorijos, dėl kurių nuolat reikia aiškintis, gal net ne visada žinant, kaip iš tiesų yra?

- Taip, būdamas politiku atsakai ne tik už savo, bet ir už grupės veiksmus. Tai yra ir partijos dalykai, ir bendras politikų elgesys. Tu nuolat esi klausiamas ir turi vertinti savo kolegas. Tai prisidėjo prie sprendimo. Nes tu nenori būti atsakingas už dalykus, su kuriais esi visiškai nesusijęs.

- Vienu metu buvote artima V.Uspaskicho bendražygė, pirmininko pavaduotoja, tarsi jo dešinioji ranka. Su laiku tie santykiai pasikeitė?

- Kažkodėl buvo suformuota tokia nuomonė, bet aš nebuvau dešinioji ranka. Mes dirbome komandoje ir mums gana produktyviai sekdavosi rinkimų metu rengti politines kampanijas. Sakyčiau, santykiai pasikeitė. Bet daugiausiai todėl, kad Viktoras labai pasikeitė. Jis labiau nuėjo į savo vidinį, filosofinį pasaulį ir natūraliai dėl to keitėsi jo santykis su politika, su partija ir kartu su kolegomis, tarp jų ir su manimi.

- Pranešdama apie pasitraukimą iš partijos, sakėte, kad pernelyg išsiskiria jūsų ir partijos tarybos pozicijos svarbiausiais klausimais. Kokie tie klausimai?

- Įvairūs. Kol kadencija nesibaigė, pasiliksiu teisę jų nekomentuoti. Nesakau, kad visam laikui palieku politiką. Tiesiog dabar noriu privatesnio gyvenimo. Galvojant, ką galiu daryti politikoje toliau, tai galėtų būti ministravimas, o iki 40-mečio, kai būtų galima dalyvauti prezidento rinkimuose, dar toli.

- Yra ir tokių tikslų?

- Anksčiau buvo, dabar jau nebėra. Dabar jaučiuosi, kad šioje socialinėje kultūrinėje aplinkoje esu pasiekusi tiek, kiek galiu. Reikia, matyt, pasisemti patirties iš kitur, paaugti, patobulėti ir tada apsispręsiu, ar noriu grįžti, ar galiu grįžti.

- Prezidento rinkimuose „darbietis" Andrius Mazuronis surinko vos daugiau nei 1 proc. balsų, rinkimai į Europos Parlamentą pralaimėti. Kokias prognozes partijai matytumėte jūs?

- Mano akimis, partijai persitvarkyti reikėjo jau prieš metus ar netgi dvejus. Ilgą laiką kalbėjau apie partijos pertvarkymą, galimybes jungtis ir šiek tiek pakeisti kursą. Tai nebuvo padaryta ir manau, kad tai atsilieps, nes tie seni šešėliai velkasi. Jų nepavyksta atsikratyti net pasikeitus partijos pirmininkui ir neturint nieko bendro su ta praeitimi. Manau, tas neatsinaujinimas duos neigiamą rezultatą.

- 2016 m. pirmą kartą į Seimą patekęs ir Seimo pirmininku paskirtas Viktoras Pranckietis neslėpė nustebęs, jog turintys būti kultūringi žmonės Seime iš tiesų nėra tokie ir kad politika nėra labai švarus dalykas. Koks įspūdis susidarė jums?

- Politikoje yra visko - ir daug įkvepiančių, ir bjaurių, purvinų dalykų. Kartais gali sulaukti skaudžių dūrių iš priešininkų stovyklos, o kartais ir iš pačių artimiausių. Man teko patirti visko. Užsigrūdinau. Išmokau per daug nekreipti dėmesio. Tas purvinas žaidimas ne visada įkvepia ir ne visada norisi jame būti.

- Kas politikoje nuvylė labiausiai?

- Sakyčiau, kad nenoras dirbti. Nėra noro pasiekti rezultatą - susitelkti, suremti pečius, išdiskutuoti, surasti sprendimą ir padaryti, kaip iš tikro geriau, o ne tik kaip kažkam geriau. Stebina, kad yra žmonių, kurie, iki šiol nesupranta, ką jie čia daro, nesiorientuoja procedūrose, kaip priimami teisės aktai. Net būdami Seime jau ne vieną kadenciją.

- Tas visuomenės manymas, kad į Seimą ateina norintys nieko neveikti arba nieko nesuprantantys, iš dalies yra tiesa?

- Sakyčiau, tokios nuostatos yra kažkiek pagrįstos. Yra įvairiausių laidų nufilmuota, kai net einant į įstatymo svarstymą, pakeliui į salę kalbinami politikai akivaizdžiai nesiorientuoja, apie ką tas siūlymas, koks jo turinys. To yra.