Žemės ūkio ir maisto sektorius pripažinti svarbiais nacionaliniam saugumui

Tai numato Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) parengti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo pakeitimai, kuriems jau pritarė Vyriausybė.

Už projektą balsavo 85 parlamentarai, 0 buvo prieš ir vienas susilaikė.

Šiuo metu tarp svarbiausių nacionalinį saugumą užtikrinančių šalies politikos nuostatų išskiriamos vidaus saugumo užtikrinimo, ekonominė, viešojo saugumo, socialinė, kultūros, švietimo ir mokslo, aplinkos apsaugos, sveikatos ir tautinė politikos.

„Žemės ūkis ir maisto ūkis nėra įvardyti nacionalinio saugumo politikoje, nors yra pakankamai imlūs energetiniams resursams, jautrūs įvykus nenumatytoms ekstremaliosioms situacijoms ar krizėms“, – rašoma projekto aiškinamajame rašte.

„Tai ypatingai tinka šiandieniniame kontekste, kai mes turime labai neapibrėžtą ir įtemptą geopolitinę situaciją. Šitas pripažinimas mums stipriai pasitarnautų susidarius ekstremalioms ir krizinėms situacijoms“, – pristatydamas projektą antradienį Seime kalbėjo laikinasis žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas.

Tiesa, parlamentarai pastebėjo, kad XX-ojo Ministrų kabineto programoje nebėra punkto, kuris akcentavo, kad žemės ūkio ir maisto sektoriai turi tapti prioritetiniais.

„Atkreipiu dėmesį į situacijos absurdiškumą. Sužlugusi XIX-oji Vyriausybė turi dar keletą garbingų ministrų, kurie kapanojasi ir nori įvykdyti programą, nors tuoj nebevadovaus. XX-oji Vyriausybė nematė reikalo įrašyti šito dalyko į savo programą. (...) Ateityje gal bendrausime liberaliame lygmenyje“, – diskutuojant apie projektą kalbėjo liberalas Eugenijus Gentvilas.

Siūlymu siekiama, kad žemės ūkio ir maisto politiką įtraukus tarp strategiškai svarbių nacionaliniam saugumui šalies gyventojams būtų užtikrintas apsirūpinimas maisto produktais ekstremaliųjų situacijų ar krizės metu, taip pat paskelbus mobilizaciją, įvedus nepaprastąją ar karo padėtį.

I. Hofmano teigimu, sprendimas pripažinti žemės ūkį strategiškai svarbia šaka žemdirbiams pagerins teisinį reguliavimą, užtikrins didesnį sektoriui skiriamą finansavimą, krizinėmis situacijomis – geresnį žemdirbių priėjimą prie energetinių išteklių, pavyzdžiui, elektros, dujų ir kitų gamybai reikalingų žaliavų.