1 nuotr.Premjeras Gintautas Paluckas jau kurį laiką yra priverstas aiškintis, ar jo įmonei suteikus valstybinio banko paskolą, nebuvo supainiotas viešasis ir privatus interesai. Premjeras teigia savo įmonių ūkinėje veikloje nedalyvaujantis, turintis tik akcijų, tačiau šešėlis vis tiek krenta. Asmenys, atėję į politiką iš savo privačių verslų, visada rizikuoja supainioti ar būti įtarti supainioję interesus. Ir ne padėti, o pakenkti savo verslams bei reputacijai.
Vienas turtingiausių pasaulio žmonių Ilonas Maskas (Elon Musk), mažiau nei pusmetį padirbęs JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) administracijoje, sumažino savo turtą 126 milijardais JAV dolerių, nes 15 proc. nukrito jo koncerno „Tesla" akcijų vertė. Lietuvos milijonieriai, pasukę į politiką, taip pat rizikuoja susipainioti tarp savo verslų ir politikos. 2005 m. viešojo ir privataus interesų supainiojimu buvo apkaltintas tuometinis ūkio ministras Viktoras Usdpaskichas. 2011 m. toks pats likimas ištiko ūkio ministrą, milijonierių Dainių Kreivį.
Net ir tuo atveju, jei politikai nepainioja viešojo ir privataus interesų, visuomenė į politikus, atėjusius iš savo verslo, žiūri daug įtariau. O ir patys milijonieriai ne visada linkę toliau tęsti politinę karjerą. Pavyzdžiui, iš didžiosios politikos savo noru pasitraukė buvę Seimo milijonieriai Antanas Bosas ir Ramūnas Karbauskis. Viešumoje nesigirdi buvusių Seimo milijonierių V.Uspaskicho, Broniaus Bradausko, Jono Jagmino, Valdemaro Valkiūno ir kitų. Gal nutarė pagyventi ramiau? Tačiau kiti milijonieriai kažkaip sugeba išlaviruoti būdami ir politikais, ir akcininkais.
Nesuderinama veikla?
Anot Seimo pirmininko Sauliaus Skvernelio, verslas ir politika turėtų būti skirtingi dalykai. „O dabar , - sakė S.Skvernelis, - turime situaciją, kai politikui (Seimo nariui, - red. past.) draudžiama dirbti bet kokį samdomą darbą - dėstyti aukštojoje mokykloje, pavyzdžiui, bet jis gali kaip ūkininkas gauti pajamų iš ūkio, o jeigu tu turi akcijų įmonėse, gali gauti dividendų".
Tad niekas nedraudžia ūkininkauti ar verslauti, jei ūkis užrašomas žmonai ar mamai, o įmonės valdymas - perduodamas patikimam asmeniui. Tai reiškia, jog labiausiai finansiškai nukenčia tie Seimo nariai, kurie negali prisidurti prie Seimo nario atlyginimo laisvalaikiu ką nors meistraudami, dirbdami ekskursijų gidais, dėstydami universitetuose, konsultuodami poliklinikose ar teikdami teisines paslaugas. Nes šie darbai, irgi reikalaujantys kūrybiškumo, vis vien nelaikomi kūrybine veikla!
Visiškas skaidrumas neįmanomas
Seimo medikai, priklausomai nuo to, kokiame mieste studijavo, balsuodami paprastai palaiko arba Vilniaus, arba Kauno klinikas. Seimo nariai, išrinkti regionuose, paprastai palaiko tuos įstatymus, kurie reikalingi žemdirbiams. Tad ar galima visiškai išvengti interesų konflikto? Juk kartais atrodo, jog balsuojant turėtų nusišalinti visas Kaimo reikalų ar Sveikatos reikalų komitetas ir visi politikai, vienaip ar kitaip susiję su žemės ūkiu ar medicina.
Signataras, teisininkas Egidijus Bičkauskas nusijuokė, jog bendrąja prasme netgi noras geriau gyventi irgi yra ir piliečio asmeninis interesas, ir valstybės viešasis interesas. G.Bičkauskas nesiėmė spręsti, kiek šiuo konkrečiu atveju yra teisus G.Paluckas, tačiau pabrėžė, kad visada atsiras žmonių, kurie nepamirš, jog kalba ėjo apie ministro pirmininko nuosavybę.
"Negalima visiškai išvengti interesų konflikto, bet gal būtų galima kažkiek sumažinti tokią tiesioginę galimybę? - svarstė G.Bičkauskas. - Kita vertus, atsisakyti savo akcijų ir perrašyti jas sūnui, mamai, tėčiui ar dar kam nors - vis vien iš esmės bus tas pats. Tik išoriškai atrodys gražiau. Be to, neatmetu galimybės, kad visada atsiras „geriečių" - kad kažkas specialiai pasistengė, jog būtent dabar būtų suteikta premjero įmonei paskola, turėdami galvoje, kad vėliau iš to išpūs skandalą. Visko čia gali būti. Šis atvejis tikrai visiškai nieko nereikštų, jeigu nebūtų susietas su ministru pirmininku. Yra ir konkuruojančių firmų, todėl neskubu G.Palucko smerkti.
Kita vertus, pats G.Paluckas, kai pareiškia, kad visiškai nedalyvavo savo įmonės veikloje, nėra visiškai teisus, nes bendras akcininkų susirinkimas taip pat yra tam tikras dalyvavimas. Nuo to niekur nepabėgsi. Taip, Seimo nariams leidžiama gauti papildomą atlygį tik dainuojant arijas, šlagerius, tapant paveikslus, bet ir čia, jeigu norėsi, gali ką nors neigiamo surasti. Jeigu Seimo narys paveikslą nutapo ir kažkas tą paveikslą nupirko, gali kalbėti, kad per brangiai nupirko, gal tai kyšis. O jei Seimo narys savo paveikslą padovanojo, gali kilti klausimų - su kokiu tikslu padovanojo? Čia ką nori ir kaip nori gali išpūsti. Todėl aš ir neskubu daryti kažkokių išvadų".
Komentuoja buvęs seimo narys, teisininkas Vytautas Bakas:
Dabar nesu viešas žnogus, todėl galiu pasakyti tik savo privačią nuomonę. Pagrindinė problema yra ne tai, ar politikas gali, ar negali turėti akcijų. Pagrindinė problema yra padorumo klausimas, nes tu gali turėti akcijų, bet nepainioti interesų. Juk gali žmogus ir neturėdamas akcijų imti kyšius ir panašiai. Čia daugiau ne teisinis klausimas. Čia daugiau yra moralinis klausimas. Jeigu tu turi akcijų ir tu išnaudoji savo statusą valstybės tarnyboje ir politikoje tam, kad gautum kažkokių privilegijų - štai čia yra problema!
Gal viešųjų ir privačių interesų derinimu ypač susirūpinta, kai į Seimą ėmė eiti milijonieriai? Ne, gal pradėkime nuo to, kad dalyvavimas politikoje yra tam tikras pasišventimas. Jeigu žmogus eina tvarkyti viešųjų reikalų, jis turi tam pasišvęsti, labai gerai prieš tai apgalvoti. Ir dažniausiai viešųjų reikalų valdymas, tarnavimas kitiems - jis sunkiai suderinamas su verslu. Praktiškai nesuderinamas. Žmogus, kuris nusprendžia eiti į politiką, turi labai gerai apsvarstyti, ar jisai pasirengęs aukoti savo asmeninę gerovę vardan viešo intereso, tarnavimo kitiems. Čia yra esminis klausimas. Jeigu žmogus to padaryti nepasirengęs, jam geriau neiti į politiką.
Problema yra tada, kada žmogus vaidina, kad tarnauja visuomenei, o iš tikrųjų tarnauja savo naudai ir siekia pagausinti savo turtą. Iš čia ir atsiranda „apėjimų" schemos, susigalvojama, kaip perleisti, o iš tikrųjų neperleisti savo verslo valdymą ir ciniškai naudotis savo pareigomis. Aš manau, kad kertinis klausimas yra ne procedūros - jeigu norėsi, visada jas apeisi. Kertinis klausimas yra žmogaus asmeniniame apsisprendime, ko jis eina į politiką. Ar naudotis savo pareigomis, kad galėtų didinti savo turtus ir asmeninę įtaką, ar tarnauti visuomenei. Jei turi verslą, niekas nesako, kad turi jo atsisakyti - tam yra teisėti būdai, kai verslo valdymas laikinai perleidžiamas kažkam kitam.
Tik klausimas, kiek tu iš tikrųjų atsiribojai nuo savo verslo. Ypatingai tuo atveju, kai tas verslas susijęs su ES biudžetu ar yra priklausomas nuo valstybės užsakymų. Procedūriškai galima padaryti taip, kad viskas teisiškai bus teisinga, bet savo turiniu nebus teisinga. Ir visuomenė juk tai mato. Todėl aš nesureikšminčiau procedūrų, nes jas visada galima apeiti, padaryti taip, kad „aš nesu versle".
Mūsų politinė kultūra turėtų lygiuotis į skandinaviškus standartus, o dabar mes per pastaruosius metus matome, kad žmonės atleidžia politikams už „čekiukus", už tai, kad jie sugeba pasisavinti pinigus sau. Visuomenė tampa atlaidesnė, bet tai yra kelias, vedantis į niekur. Aš į politiką žiūriu per klasikinį demokratijos modelį. Verslas ir politika yra sunkiai suderinami. Jeigu vienu metu esi ir verslininkas, ir politikas, aš nelabai įsivaizduoju, kaip galima išvengti interesų konflikto ar bent jo regimybės.
