5 nuotr.Kadangi tą lemiamą Lietuvai naktį buvau ir prie TV bokšto, ir prie Seimo rūmų ir Parlamento viduje, kur iš tribūnos gal vienas pirmųjų pranešiau apie žuvusiuosius ir paprašiau informacija dalintis, nes tuo metu Vitas Lingys leido vienintelį nacionalinį dienraštį "Respubliką", turiu savo asmeninę nuomonę apie Lietuvos didvyrius. Jaučiu daug ką sunervinsiu ir galbūt net šventinę nuotaiką kai kam sugadinsiu, bet buvo kaip buvo.
Bet pradžiai pateiksiu tos nakties statistiką: per Sausio 13-sios kruvinus įvykius nežuvo nė vienas politikas, nei vienas Lietuvos kariūnas ar savanoris, nė vienas žurnalistas, nei rusas, žydas ar lenkas. Žuvo trylika lietuvių didžiavyrių ir sesė lietuvaitė. Visi kiti buvo tik pasiryžę mirti už Lietuvą. (Arba ne.) Pasiryžimas yra sveikintinas dalykas, bet kai į tave nukreipia šautuvo arba tanko vamzdį, tik vienas Dievas težino, kaip tas ar kitas žmogus ims elgtis. (Kad būtų kitiems lengviau tai pripažinti, pirmas prisipažinsiu: prie TV bokšto filmuojant link manęs riedančius tankus, jau po pirmojo šūvio ir oro bangos, kuri pralėkė virš mano galvos, aš kaip zuikis nulėkiau nuo kalnelio, nes, matyt, suveikė savisaugos instinktai.)
O kiti lietuviai liko akistatoje su mirtimi. Ir žuvo...
Esu tikras, kad ne vienas savanoris gynėjas, pasilikęs Parlamente po Audriaus Butkevičiaus pasiūlyto apsisprendimo palikti seimo rūmus, būtų padėjęs savo galvą už savo Tėvynę. Bet ne vienas galbūt būtų ir pasidavęs į nelaisvę arba palūžęs. O mažiausiai rizikavo, nors šiandien garsiausiai reiškiasi televizijoje, signatarai, tarp kurių ne vienas ir neperšaunamas liemenes dėvėjo. Toli gražu ne iš karto ir ne visi signatarai seimo salėje susirinko. (Kai kas tik po kelių dienų „atsibudo", kai situacija aprimo.) Jie rizikavo mažiausiai: sovietų okupantai greičiausiai juos būtų areštavę arba išvaikę, kaip LRT vadovybę, o Parlamentą perleidę Burokevičiui su Grybauskaite.
Bet tam, kad tai padaryti, rusų desantininkams reikėjo prasibrauti pro Lietuvą. Pro žmonių jūrą, kuri juos skyrė nuo Lietuvos širdies - Parlamento. Tačiau Maskvos vadovybė matė, kas atsitiko prie LRT būstinės ir TV bokšto. Buvo žuvusiųjų ir daug sužeistų, nes Lietuvos žmonės nepabūgo ir neišsibėgiojo. (Kaip aš.) Tai puikiai žinodami, Lietuvos vadovai ir kvietė Tautą kuo gausiau susirinkti ir jokiu būdu neišsiskirstyti. Jei nebūtų paprastų lietuvių, kurie šiandien yra žeminami, niekinami ir ignoruojami, nebūtų padėję nei medžiokliniai šautuvai, nei Landsbergio agitacija ir propaganda, nei maldos...
Todėl lenkiu galvą prieš Lietuvos Tautą ir atsiprašau, kad palikau ją vieną prieš tankus ir pabėgau.
