Šiandien sueina septyneri metai po „Snoro“ banko griūties. Indėlininkai, kurių akcijos ar obligacijos neįsigaliojo iki 2011 m. lapkričio 24 d., jau atsiėmė arba gali atsiimti savo įneštus pinigus. Įsigaliojusių vertybinių popierių savininkai pinigus prarado, panašu, negrįžtamai. Valstybė irgi prarado milijonus. Atrado juos tik skandinavų bankai. Iki šiol ore tebetvyro klausimas: kas sugriovė, regis, pelningai dirbusį banką? Kas iš to įsidėjo į kišenes nemenkas sumas? Ir ką veikia buvę banko savininkai?
Dabar  jau niekam nekelia abejonių, kad „Snoro“ bankas buvo sužlugdytas tyčia.  Vyriausybė jo akcijas perėmė 2011 m. lapkritį ir jau po penketo dienų  buvo paskelbta, kad bankas bankrutavo. Banko kreditoriai liko, švelniai  tariant, su špyga kišenėje. Banko turtas buvo pardavinėjamas pusvelčiui,  jo savininkai - Raimondas Baranauskas ir Vladimiras Antonovas - iš  pradžių spruko į Londoną, o kai Londono teismas priėmė sprendimą  patenkinti Lietuvos prašymą dėl jų ekstradicijos, išvyko į Rusiją.  Kadangi V.Antonovas turi Rusijos pilietybę, o R.Baranauskas gavęs šioje  šalyje politinį prieglobstį, vargu ar galime tikėtis, kad jie kada nors  bus teisiami Lietuvoje. Tiesa, buvęs pagrindinis „Snoro“ banko  akcininkas V.Antonovas jau suspėjo įkliūti ir Rusijos Federacijos  teisėsaugininkams. Jis suimtas dėl sukčiavimo stambiu mastu ir  prisipažino dėl lėšų grobstymo iš banko „Sovietskij“.
Tačiau  „Snoro“ bankrotas, kaip ir Ūkio banko ar „Finvesta“ žlugimas,  specialistų manymu, turi gilesnes šaknis, nei banko akcininkų  nusikalstami veiksmai. Taip, jie maudėsi prabangoje, taip, prokuratūra  jiems yra už akių pareiškusi įtarimus, tačiau bankų žlugimai nevyksta be  aukščiausio rango valstybės veikėjų žinios ir pritarimo.
Pagal  visus rodiklius pelningai dirbantis bankas galėjo išsilaikyti „virš  vandens“. Tai geriausiai iliustruoja latvių „Pareks“ banko pavyzdys.  Finansinių sunkumų turėjusi valdžia galėjo, kaip tą padarė latviai,  tiesiog paprašyti banko įsigyti valstybės obligacijai. Tačiau kažkam  labai prireikė panaikinti konkurenciją.
Ką jau kalbėti apie  vėlesnius, sveiku protu nesuvokiamus, veiksmus. Ženkliai daugiau kaip  ketvirtį milijardo litų kainavusį „bankrutavusio „Snoro“ administravimą.  Visko nesuminėsi, bet štai keletas faktų. Pavyzdžiui, 5 milijonai eurų,  kuriuos Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas leido išsimokėti  pirmajam administratoriui Saimonui Frykliui (Simon Freakley) kaip  atlygį, matomai, už mistinį „Snoro“ turto trūkumą banko balanse. O juk  ir Seimo laikinoji tyrimo komisija savo išvadose aiškiai konstatavo, kad  „dokumentas ar kitoks įrodymas, įrodantis AB banko „Snoras“ turto  vertės praradimą, komisijai pateiktas nebuvo“. Matome akivaizdžiai  praturtėjusius administratorių Neilą Kuperį (Neil Cooper), jo  atsikviestos į Lietuvą gausios užsienio konsultantų komandos narius bei  prie jų tyliai prisišliejusius mūsų įvairių advokatų kontorų  teisininkus, patarėjus, padėjėjus bei kitokius „veikėjus“. Visiems jiems  išmokėti milijonai. Jau nekalbant apie tai, kad šie administratoriai  buvo nelabai kam žinomų ir prastos reputacijos bendrovių atstovai.
Apie  visa tai dabar tylima. Nutilo ne tik valdžios veikėjai, nutilo ir  prokurorai, vadinasi, kažkam reikia, kad viskas nugrimztų į užmarštį.
Parlamentinės „Snoro“ banko bankroto aplinkybių tyrimo komisijos pirmininko Valentino MAZURONIO komentaras:
Dėsninga,  kad komisijos tyrimo išvadų negalite rasti: jos nebuvo patvirtintos  Seime. Tuometinė dauguma - konservatoriai ir liberalai - užblokavo jų  priėmimą. Pagrindinis išvadų teiginys buvo, kad tie veiksmai -  nacionalizavimas ir po to praktiškai tyčinis banko bankrotas, jo  sunaikinimas buvo akivaizdžiai skubotas, nemotyvuotas ir nepagrįstas.  Visi veiksmai labai primena kovinę operaciją. Manau, šis bankas buvo  sunaikintas dėl kitų priežasčių, nei iš tikrųjų teigiama, nei bandė  įrodyti savo juokingomis išvadomis pirmasis banko administratorius  Saimonas Fryklis. Kuris pats sau išsimokėjo milžiniškus pinigus. Turiu  pastebėti, kad nemaži pinigai iš banko aktyvų buvo labai neaiškiai  sumokėti ir kai kuriems asmenims, susijusiems su Lietuvos politikais.  Nemanau, kad banko perėmimo ir tolesnio bankroto procedūrą inicijavo  mūsų valstybės politikai. Tam įtakos turėjo aukštesnės, pašalinės jėgos.  Tačiau mūsų politikai, o pirmiausia įvardinčiau prezidentę Dalią  Grybauskaitę, jos statytinį Lietuvos banko valdytoją Vitą Vasiliauską,  tuometę finansų ministrę Ingridą Šimonytę - buvo tik uolūs vykdytojai.  Kieno valios? Nenorėčiau daryti prielaidų, tai žurnalistų duona, bet  įsitikinęs, kad pirmiausia tai buvo naudinga į Lietuvą atėjusiems  skandinavų bankams. Buvo kalbama, neva „Snoro“ banko pinigai dingo,  išgrobstyti. Niekur jie nedingo. Bent jau dalis jų, mūsų komisijos  žiniomis, buvo šveicarų bankuose ir visi žinojo, kad jie ten yra. Tačiau  labiausiai nukentėjo valstybė. Kadangi indėliai buvo drausti, paprasti  indėlininkai nelabai nukentėjo. O valstybės biudžetas - nukentėjo, nes  pinigai buvo grąžinti ir dabar grąžinami, iš valstybės, tai yra iš visų  mūsų kišenės.