Pieno ūkiai be modernizacijos sunyks

„1990 metais mano tėtis 13 ha žemės plote įkūrė ūkį. Pradėjo nuo 3 karvių, paskui išsiplėtė iki 50-ies melžiamų karvių. 2008 metais perėmiau ūkį aš ir jį dar labiau išplėčiau. Dalyvavau modernizavimo priemonėse, tai leido pasiekti pienininkystės tikslus - nusipirkome šaldytuvus, melžimo aikštelę, pastatėme mėšlo rezervuarą, silosines, sandėlius pašarams, visą reikalingą techniką žemės dirbimui ir pašarų ruošimui. Šiuo metu auginu 90 pieninių karvių", - paklaustas, kaip pradėjo ūkininkauti, pasakoja D.Dargis. Tačiau šiandien ūkininkai susiduria su problema. „Sumažėjo darbuotojų, sunku jų rasti, ypač melžėjų, smarkiai pabrango darbo jėga ir ūkininkai turi apsispręsti, ar ūkininkauti, kol dar bus darbuotojai, arba modernizuoti ūkį (kad jis būtų visiškai automatizuotas), investuojant pusantro ar du milijonus eurų. Kalbu apie tai, kad būtų pastatytos naujos fermos, automatizuotas melžimas, šėrimas, pastatyti bioįrenginiai, kad iš mėšlo būtų gaminama energija. Kad ūkis taptų energetiškai nepriklausomas, modernizuotas, su maža darbo jėga. Pieniniai ūkiai laukia geresnių sąlygų, kad galėtų modernizuotis.

Aš ir pats dar trejiems metams turiu įsipareigojimų, naujų paramų neimu. Klausimas: investuoti į ūkį 2 mln. eurų? Tai gal tuos pinigus pravalgyti?

Kad pastatytum pieninių galvijų (apie 140 karvių) robotizuotą fermą, tas kainuoja mažiausiai 1,6-2 mln. eurų. Tai standartinė šeimos ūkio ferma. Kai kalbame apie šeimos ūkius, kuriuose standartiškai 120-140 karvių, dažniausiai reikia investuoti beveik 2 mln. eurų, valstybė padengia daugiausiai 500 tūkst. eurų. Tokiu atveju išeina, kad paramos intensyvumas lieka 25 proc.

Bet kuriam augalininkystės ūkiui nereikia tiek daug investuoti. Gali investuoti dalimis, o pieno ūkyje iškart turi padaryti 100 proc. Jeigu bet kurį ūkį grąžintume 30 metų atgal, kai šienaudavo kolūkiuose 100 žmonių, su šakėm kraudavo ir su kyrovais ardavo, tai jau pirmais metais toks ūkis bankrutuotų.

Jeigu ūkiai nepereis į aukštesnį modernizacijos lygį, nebelikus darbuotojų, ūkiai tiesiog atsisakys pienininkystės. Ir mūsų krašte jau du ūkiai po 100 karvių sunyko. Melžėjų neįmanoma rasti", - tikino ūkininkas.

- Kokios pieno supirkimo kainos šiuo metu, patenkinti esate?

- Gruodžio mėnesį pieno supirkimo kaina pasiekė tą, kuri buvo geriausia prieš krizę. Lapkričio mėnesį bazinių rodiklių pienas superkamas po 42,16-44,99 cento už litrą. Čia jau daug, o gruodžio mėnesį jos prognozuojamos dar didesnės. Jeigu tokios kainos visada būtų, tai pieno ūkiai klestėtų.

- Koks mūsų šalies apsirūpinimas pienu?

- Pagaminama daugiau nei reikia Lietuvai. Bet žaliava įsivežama iš kitų šalių, kad perdirbimo įmonės turėtų darbo ir galėtų perdirbti daugiau pieno ir eksportuoti pieno produktus. Pagal perdirbimo įmonių pajėgumus, jos galėtų pieno perdirbti ir dvigubai, trigubai daugiau. Kuo daugiau įmonės perdirbtų pieno, tuo didesnę kainą jos galėtų mokėti ūkininkams. Ar daugiau gaminsi, ar mažiau, vis tiek produkcijos gaminimo įrangą reikia paleisti...

- Galite žmonėms paprastai paaiškinti apie investicijas ir grąžą pieno ūkiuose?

- Pavyzdžiui, statybininkas, investavęs į įrangą 10 tūkst. eurų, jis jau per dieną 100 eurų uždirbs. Kad aš per dieną uždirbčiau, pavyzdžiui, 300 eurų, į ūkį reikia investuoti milijoną.

Per dieną jeigu parduodu toną pieno (iš 50 karvių), tai gaunu 300-400 eurų. Bet iš to turiu už elektrą sumokėti, už degalus, darbuotojams sumokėti. Kai statybininkams pasakai, kiek ūkininkas realiai gauna už savo produkciją, jie nustemba, kaip mes galime išgyventi. Esmė tokia, kad produkcijos kaina yra gana maža ir dėl to žemės ūkis privalo būti subsidijuojamas.

Jeigu ūkiui valstybė neduos postūmio, kad būtų galima peraugti į kitą modernizacijos lygį, ūkis dirbs iš inercijos, kol turės darbuotojų dar, susidėvės įranga ir ūkininkas galbūt pereis į grūdų ūkį. Nesakau, kad kažkokia ūkio rūšis bloga, visos jos leidžia uždirbti, tačiau pieno ūkis gali generuoti žymiai didesnę grąžą skaičiuojant nuo 1 ha. Žymiai daugiau darbo duos kitoms įmonėms. Žymiai daugiau mokesčių valstybei sumokės. Pieno ūkis daug uždirba, bet ir daug išleidžia. Koks nors mėsinių galvijų ūkis žymiai mažiau uždirba, bet ir žymiai mažiau išleidžia.

- Valdžia žada atsigręžti į pieno ūkius.

- Valstybė per 2024 metus viską pablogino. 2023 m. buvo sukurta priemonė „Tvarios investicijos į žemės ūkio valdas", pagal tą priemonę su 65-80 proc. parama galima įsigyti automatinius melžimo robotus, automatinę šėrimo įrangą. Bet 2024 m. vasarį Žemės ūkio ministerija nusprendė, kad paramos nereikia duoti ir išbraukė iš taisyklių tai. Du mėnesius buvo rinktos paraiškos, ir žmonės nepridavė tiek paraiškų, kad būtų išnaudoti visi pinigai.

Atėjęs laikinai naujas ŽŪM ministras K.Starkevičius žadėjo taisykles pagerinti. O ką padarė? Pagal supaprastintą tvarką investicijoms į žemės ūkio valdas sumažino paramos intensyvumą pieno ūkiams nuo 50 proc. iki 40 proc.

Vis tiek reikia didinti paramos intensyvumą. Pažįstu ne vieną ūkininką, kurie dalyvavo pieno ūkių modernizacijos priemonėse prieš 8-10 metų, atsinaujino techniką šiuo metu reiktų jau modernizuoti ūkį, bet jie bijo tą daryti, laukia, dar yra darbuotojų, kol jų yra, dirba. O paskui gal augins mėsinius galvijus ar suks į grūdininkystę... Nes ten mažesnės investicijos veiklos vykdymui.

Šios dienos pieno ūkių ateitis yra Žemės ūkio ministerijos rankose. Ar Žemės ūkio ministerija padės pieno ūkiams įveikti jau kaip ir privalomus modernizacijos iššūkius? Modernizuotas pieno ūkis - tai ne tik nauda pačiam ūkininkui, bet ir valstybei per ateityje sumokamus mokesčius, darbų grandinės išlaikymą kitose srityse. Be to, pieno ūkis gali būti pats tvariausias iš žemės ūkio šakų: sunaudoja daugelį pramonės šakų šalutinius gamybos produktus: rapsų, cukrinių runkelių išspaudas, melasą, alaus mieles ir t.t. Toks ūkis gali pasigaminti visą veiklai reikalingą elektros energiją, didžiąją dalį trąšų.

- Kaip įsivaizduojate ateitį?

- Manau, kad po 20 metų neturėtų likti nerobotizuotų ūkių. Nebent kokios labai didelės bendrovės, kur daug darbuotojų.