Triušininkystė - ne kiekvienam

- Gerb. Mantai, esate darbštus ūkininkas, turite ir savo svetainę „Manto ūkis". Čia nuotraukose puikuojasi triušiai, kaip susidomėjote tokia veikla?

- Triušiais susidomėjau jau nuo vaikystės, nes kaime augau, prosenelis triušius augino, padėjau jam. Paskui buvo laikas, kai gyvenau Vilniuje, ieškojau savęs ir atradau save ūkininkavime. Jau 15 metų tuo užsiimu rimčiau. Mano ūkis mišrus, auginu avižas, laikau avis ir triušius. Turėjau nedaug žemės, galvojau, kuo čia užsiimti ir supratau, reikia vystyti triušininkystę.

Be to, triušiai nėra labai brangūs, pačioje pradžioje įsigijau tris veisles grynakraujų. Ir išsiplėčiau. Vienu metu turėjau 500 triušių. Šiuo metu laikau 100, turiu 30 veislinių patelių ir kartą per metus jos atsiveda triušiukų. Žinoma, pramoniniuose ūkiuose patelės ir po 5 kartus per metus atsiveda jauniklių. Bet mano ūkis ne toks, noriu, kad gyvūnai pailsėtų, būtų sveiki. Tad ir ligos mažiau puola, triušiukams mažiau dėmesio reikia.

Triušių priežiūra labai laikui imlus darbas, daug valandų reikia gardų valymui, juk triušiams svarbu, kad būtų sausa ir patogu. Kaip minėjau, dar auginu avis, dirbu apsaugininku vienoje firmų, esu bendruomenės pirmininkas. Visur turiu spėti (šypsosi). Bet šiaip pašarais pats apsirūpinu, išsiauginu, nes tai pigiau nei pirkt. Be to, žinai, kokia kokybė, kai savas produktas.

- Triušius parduodate mėsai?

- Triušininkystė man kaip hobis, gyvenimo būdas, informacijos sklaida, nes žmonės kreipiasi, norėdami sužinoti apie triušių auginimą. Auginu šiuo metu daugiau mišrūnus triušius, yra dar Vokietijos dėmėtųjų milžinų, Prancūzijos avinų (tokia veislė, - aut. past.), Belgijos milžinų. Tokias veisles rinkausi, nes tai mėsiniai triušiai.

Vienas dirbu savo ūkyje, padeda dar draugė, tėvai. Šiek tiek vedu edukacijų. Vaikai kartais iš mokyklų atvažiuoja, bet, žinote, mano triušiukų taip nepaglostysi, jie ne „rankiniai", tik pasižiūri vaikai, tai gal jiems ir nėra tiek įdomu. Vaikams norisi į glėbį gyvūną paimti. Kažkas ieško įsigyti triušių. Pelno iš to kažkokio didelio nėra, čia, kaip minėjau, gyvenimo būdas mano toks.

- Auginate ekologiškai?

- Triušių ekologiškai nelabai paauginsi... Tai sunkiai įgyvendinama, nes yra dvi triušių pagrindinės ligos, tai maras ir miksomatozė, nuo šių ligų vakcinuojama, jei ne skiepai, tai gali triušių banda tiesiog vieną dieną išgaišti. Ligas platina uodai, oro-lašeliniu būdu jos plinta ir pan.

Triušininkystė yra labai specifinė sritis. Pavyzdžiui, veisliniai patinai griežtai turi būti atskirai, nes jie pešasi, jie nedraugiški. Pateles jau gali laikyti būryje. Įsivazduokite, kiekvienam triušiui - narvas. O valymas dar...

- Lietuvoje triušininkystė populiari?

- Triušininkystė tikrai ne bet kam. Laikantiems grynaveislius patariu įstoti į asociacijas ir dalyvauti parodose. Ir tada laukti rezultato. Aš pats parodose nedalyvauju, bet esu pirkęs triušių parodinių, galima ir už 300 eurų nusipirkti veislinį patiną.

Daug kas kreipiasi į mane, norėdami kuo daugiau sužinoti apie triušius. Man įdomiausia su tokiais žmonėmis kalbėtis, nes jie daug klausinėja, jiems viskas įdomu. Tuomet jaučiuosi padaręs gerą darbą. Nes žinių turiu daug sukaupęs.

- Nebuvo situacijų, kai jus bandė atkalbėti nuo ūkio? Rinktis kitą sritį, lengvesnę, pelningesnę?

- Visada būna tokių pakalbėjimų, juk visi turi savo nuomonę. Nesu iš besiblaškančių žmonių. Mėtymasis nėra naudingas, nes visada tau bus pradžia. Reikia suprasti, kad kažko naujo imantis bus sunkiausia tik pradžia, o toliau seksis, jei stengsiesi. O žmogui mėtytis ir visą laiką „būti pradžioje" nerekomenduoju. Aš už tęstinumą.

Triušininkyste gali užsiimti daugelis, čia nėra labai fiziškai sunkus darbas, ir moterys laisvai gali dirbti.

- Sakėte, esate bendruomenės pirmininkas, papasakokite, kuo gyvena regionų žmonės, kas jiems svarbu?

- Esu Stebulių ateities bendruomenės pirmininkas. Kaip ir visos bendruomeninės nevyriausybinės organizacijos, stengiamės susikurti sau verslo idėjų, pramogų. Stengiamės rašyti projektus, kur matome prasmės. Veiklioms bendruomenėms duoti visi svertai efektyviai vykdyti veiklas, kurti kažką gero visuomenei. Sakoma, kad štai kaime nėra ką veikti, bet kai yra bendruomenė, galima bendrai kažką sukurti ir bus tada ką veikt.

- Bet juk regionuose nuo žmonių viskas tolsta, švietimas, medicina, kitos paslaugos.

- Taip, paslaugų optimizavimas jaučiamas. Tai nėra didelė problema jaunimui, kuris turi automobilius. Sunkiausia yra vyresnei kartai, jai tokia situacija skaudžiausiai kerta. Be pagalbos tiems žmonėms jau sudėtinga susitvarkyti kasdienius reikalus.

Čia turėtų jau politikai rūpintis, kad regionai išliktų, o ne visi bėgtų į didmiesčius... Jauną žmogų išlaikyti kaimiškoje vietovėje yra sudėtinga. Regionuose išlieka daugiau tie patriotai, jaučiantys, kad ten - jų ateitis. Sutinku, reikia daugiau palaikyti regionus, o miestai jau savaime susitvarkys. Išsilaikys.

- Tai jūs - Lazdijų krašto patriotas.

- Taip, visur gerai, bet namie - geriausia (šypsosi). Man pačiam labai tinka toks gyvenimas. Bet jaunimo aplinkui tikrai mažėja, matome ir mokyklas sujungiamas. Mes irgi kaip bendruomenė nuomojamės kaimo mokyklėlę... Bendruomenė ir išlaiko pastatą, gerina ir tvarko jį.

- Kokie jūsų ateities planai?

- Didelių svajonių negalima atskleisti, nes paskui nepasiseks (juokiasi). Žiūriu į priekį, norisi modernizuotis ūkyje, kad kuo mažiau rankomis dirbti. O bendruomenėje norisi padaryti gerų darbų, kad Lietuvoje nuskambėtume tik iš gerosios pusės (šypsosi).