Jeigu tai būtų paskutinis Adventas…

Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčios kapelionas, kunigas, rašytojas Algirdas TOLIATAS pirmiausiai primena, jog Adventas reiškia ateinančiojo laukimą.

„Tai reiškia, - sakė A.Toliatas, - kad mums reikia save sulėtinti, rasti laiko pabūti su savo artimiausiais žmonėmis, pabūti su savimi, tyloje, nes pasaulyje viskas sukasi, lekia labai greitai. Daug visokiausio veiksmo, įvykių, žinių. Todėl per Adventą reikėtų užtraukti stabdį ir pabūti su savimi. Tas laikas yra svarbus kiekvienam žmogui. Žinote, jeigu upėje dėl per greito tekėjimo ima kunkuliuoti vanduo, reikia tėkmę sulėtinti, kad vanduo upėje išsigrynintų. Reikia išgirsti save. Čia apie tai.

Bet visas tas dovanų ieškojimas, visokie renginiai, metų pabaiga sukuria labai daug veiklos ir žmogus „išsimuša" iš Advento. Tai nėra Adventas. Tai tiesiog yra laikas, pilnas visokio veiksmo, reikalų, renginių, vakarėlių ir tada tas laukimas kažkur dingsta, jis iškerpamas. O kai tu iškerpi laukimą, tada ir pati šventė nepasiekia savo kulminacijos, nes tu visą laiką, visą Adventą šventei. Šventė tada prasideda visą mėnesį prieš tikrąją šventę. Situacija yra tokia."

- O ką būtų galima padaryti, kad taip nebūtų?

- Tai turi būti vidinis žmogaus apsisprendimas. Tada ir pasidarysime savo Advento laiką. Pavyzdžiui, galime švęsti savaitgalį ramiai. Be televizoriaus. Be interneto. Tiesiog būti su savais. Gal tik šeštadienį arba sekmadienį. Vieną dieną. Visą parą. Visiškai ramaus laiko.

- Adventas taip pat asocijuojasi su pasninku...

- Ta tradicija irgi yra prasminga. Dėl to, kad mes įpratome gauti viską čia pat, dabar ir greitai. Įpratome gyventi, galima sakyti, į kreditą, kai koks daiktas tau dar nepriklauso, bet tu vis vien jį naudoji ir galvoji, kad kaip nors, kada nors išsimokėsi. Kalbu ne tik apie materialius dalykus, bet ir apie tai, kad žmogus dabar nesugeba palaukti, todėl jo lūkesčiai kyla prasilenkdami su realybe. Lūkesčiai kyla didesni nei galimybės. Ir tada mes tampame labai nekantrūs. Jeigu kažkas nepatinka, tuoj metame. Žmonės tampa vartotojais. Ir į pasaulį kaip vartotojai žiūri, ir pasaulis į mus taip pat žiūri, todėl žmogus ima jausti vis didesnį nerimą. Ateina tam tikras gyvenimo prasmės, vidinio džiaugsmo trūkumas, nes tokie dalykai kaip meilė, ištikimybė, ilgalaikiai santykiai - jie kainuoja daug vidinių pastangų. Tai tas pats kaip kopti į kalnus. Jeigu tu pusę kelio nuėjęs sustojai ir baigėsi tavo kelionė - tai yra klaidinga. Reikia pasiruošti ilgai kelionei ir priimti atitinkamus sprendimus.

Pasninkas yra apie tai, kad reikia savyje išugdyti kantrybę, dėmesingumą. Pasninkas yra viena iš dvasinių praktikų. Jeigu tu sugebi savo kūną apriboti su maistu, tai sugebėsi jį suvaldyti ir tada, kai tave apniks sunkios mintys.

Pasninkas yra ir apie tvarių santykių kūrimą. Šita pasninko praktika yra ne dėl to, kad nevalgysiu ir pakankinsiu save. Tai yra prasmingas būdas ugdyti savyje ryžtą ir kantrybę.

- Dabar labai populiaru nusipirkti ar patiems pasigaminti Advento vainiką su keturiomis žvakėmis...

- Keturios žvakės simbolizuoja keturis adventinius sekmadienius. Kiekviena žvakė galėtų priminti kažkokį mūsų apsisprendimą, pasiryžimą, gyvenimo kelionės etapą. Tu gali tiesiog žvakę uždegti, bet gali tą žvakę sujungti su kažkokiu pasiryžimu, vidiniu degimu, apsisprendimu. Pavyzdžiui, uždegei žvakę - ir tai galėtų būti džiaugsmo ir lėto buvimo diena. Uždegi žvakę šeštadienį ar sekmadienį - ir prasideda lėto laiko para su artimiausiais šeimos nariais, su savo brangiausiais žmonėmis. Neskubant. Pasvajojant. Ir tada būtų ne tik žvakelių uždegimas, bet ir tam tikras žingsnis, kuris mus primintų.

Tegul Advento vainikas šeimoje primena, kad čia yra mūsų šeimos vainikas, mūsų dėkingumo laikas, kada mes vieni kitiems skiriame visą laiką - kartu valgome, diskutuojame, einame pasivaikščioti. Jeigu žmonės yra tikintys, tada eina kartu į Bažnyčią, o jei nėra tikintys, gal keliauja visa šeima į parką. Būti kartu, skirti šeimai laiką - tokia yra Advento prasmė.

- Turbūt nėra pasaulyje žmonių, kurie visiškai niekuo netiki.

- Žmonės vis vien kažkuo tiki .Nežinau nė vieno žmogaus, kuris netiki. Kažkas mokslu tiki, kažkas meteorologiniais pranešimais, kažkas statistika tiki. Gyvenimas be tikėjimo iš viso būtų keistas. Tu nieko tuomet negalėtum planuoti į ateitį, jeigu netikėtum savo darbdaviais arba darbuotojais, arba netikėtum savo valstybe. Juk tai tikėjimo dalykai, o be jo neliktų jokios pagarbos, jokio sociumo, nieko! Tuos tikėjimo tiltus reikia sustiprinti. Tie, kurie tuos tiltus išjudina, griauna, visi tie užsipuolimai, išsidraskymai, visokie kiršinimai, provokavcijos - jie griauna tuos tikėjimo ir pasitikėjimo tiltus. Tada atsiranda bedugnė tarp žmonių, atsiveria nestabilumas. Bet mes patys ir apsisprendžiame, ar mes statome tiltus, ar juos griauname.

- Dabar dažnai kalbama, jog religingi žmonės dabartinio progreso laikais yra kažkokie atsilikėliai, besilaikantys archaiškų Advento papročių.

- Jeigu žiūrėtume į technologijas, kokios jos buvo prieš 1000-2000 metų, tai taip, be abejonės pamatytume, kad pažanga didžiulė. Bet jeigu mes žiūrėtume į žmonių santykius, tarkime, į sugebėjimą pajausti kitą žmogų, puoselėti draugystę, pagarbą, šeimą, saugoti, ginti Tėvynę, pripažinti tam tikrus garbės dalykus, tai kažin, ar mes labai pažangūs? Riteriai turėjo savo garbės, orumo suvokimą, garbės žodžio laikymąsi. Prisiminkime tuos senuosius filosofus, tą patį Sokratą, kuris negalėdavo taikstytis su netiesa, kuri jam buvo tiesiog nepriimtina, nes tiesa jam buvo vertybė. Imkime senuosius filosofus, klasikus - kokie tada buvo vertybiniai standartai!

O jei grįžtume į dabartį, aš nežinau, ar tai yra progresas. Atvirkščiai. Mes daugiau rūpinamės tik savimi ir tampame ne sociumo, ne res publica (viešasis reikalas - lot.k.) žmonėmis.

Kartais atrodo, kad kai kur įvyko ir regresas...

- Turbūt kunigams labai sunku gyventi jaučiant tą regresą?

- Gyvenime yra daug gražių žmonių, bet apie juos dažnai nerašo, nes jeigu gerą žinią parašysi, tai kas ją skaitys? Reikia sensacijų. Bet reikia pamatyti ir kalėdinius stebuklus, jais dalintis.

Įdomu tai, kad dažniausiai žmonės iškelia tuos esminius, dvasinius klausimus, kai atsiduria gyvenimo kryžkelėje - praranda darbą, artimą žmogų, sveikatą. Skaičiau vieną atsisveikinimo laišką, kuriame rašoma: „jeigu aš turėčiau laiko, tai aš savo mylimiausius žmones apkabinčiau po 10 kartų". Bet tada kyla klausimas - o kas jums trukdo dabar gyventi taip, tarsi ši diena būtų vienintelė? Argi reikia susirgti, atsidurti kryžkelėje, kad pradėtum gyventi?

Jeigu Adventas būtų tas paskutinis laikas, kuris tau liko gyventi, ką galėtume per tą Adventą padaryti? Kažkam paskambinti, atleisti, atsiprašyti? O gal tiesiog pagalvoti, koks būtų tavo Advento kalendorius, jeigu tu žinotum, kad turi tik šitą laiką, kad jis tau paskutinis. Kam skirtum šį laiką?