Mokytojų senėjimas gąsdina net Briuselį

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė sutinka, kad problema - rimta, tačiau konkrečiai nesako, kaip ji bus sprendžiama. O štai patyrę pedagogai ir kiti ekspertai „Vakaro žinioms" išdėstė, ką reikėtų keisti.

Įspėjimas iš Briuselio

Per Seime vykusią Vyriausybės valandą mokytojų senėjimo problemą iškėlė „valstiečių" frakcijos seniūnė Aušrinė Norkienė.

„Europos Komisija paskelbė šių metų rekomendacijas Lietuvai, tarp jų yra rekomendacija, skirta švietimui. Cituoju, ką sako Europos Komisija: „Lietuvos švietimo sistema susiduria su dideliais iššūkiais - mokytojų trūkumas bei senėjanti pedagogų bendruomenė, net 40 proc. mokytojų yra vyresni nei 55 metų", tai yra aukščiausias rodiklis Europos Sąjungoje. Sakykite, ar tos problemos žinomos, kaip spręsite ir kada?" - į ministrę kreipėsi A.Norkienė.

„Tikrai labai aktualus klausimas ir problema tikrai neiškilusi šiandien. Kai dalyvavau Švietimo ministrų formalioje taryboje tiek Briuselyje, tiek Varšuvoje, tai buvo akcentuota, kad visos šalys susiduria su mokytojų profesine krize, su mokytojų trūkumu, ne tik Lietuva. Akcentuoju, kad mes neturime šios problemos tiktai šiandien. Tai yra tokia kaip lėtinė liga, atsiradusi per, galiu sakyti, kokius aštuonerius metus, ir mes neturėsime tos vienos piliulės, su kuria galėtume tuoj pat tai išgydyti. Tačiau ir mūsų Vyriausybės programoje, ir priemonių plane tai yra vienas iš prioritetų.

Yra darbo grupė, kuri taip pat pasitelkdama ir pedagogų rengimo centrus, mokslininkus, dirba prie to, ką mes galėtume daryti, kokiu keliu eiti, kad tą problemą spręstume. Labai akivaizdu, kad tai, kas yra dabar, visos priemonės, kurios yra dabar (tiek stipendijų politika, tiek prioritetinėms sritims skiriamos stipendijos, tiek sutartys su savivaldybėmis), akivaizdu, kad neveikia ir reikia kito požiūrio, kitų priemonių, kad mes galėtume eiti į priekį", - kalbėjo R.Popovienė.

Per daug teisių

Akademikas, archeologas, buvęs Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius ir buvęs Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša „Vakaro žinioms" sakė, kad mokytojų vidutinio amžiaus augimas yra didžiulė problema. Mat kai jie išeis į užtarnautą poilsį, pedagogų dar labiau trūks. O kodėl jaunų mokytojų beveik nebeparengiama?

„Klausimas labai sudėtingas. O sudėtingas yra dėl daugybės priežasčių. Pirmoji - labai pasikeitęs požiūris į mokytojo profesiją. Per 30 metų mes labai sugebėjome iškelti moksleivių teises, užmiršę jų pareigas. Vienas pavyzdėlis. Praėjusioje kadencijoje mano iniciatyva buvo įtvirtintos tam tikros moksleivių pareigos: nesudaryti grėsmės aplinkiniams, gerbti Lietuvos valstybės vėliavą, Konstituciją. Patikėkite, ne tik Seimo plenarinių posėdžių salėje, bet ir iš Seimo Teisės departamento susilaukiau didžiulio spaudimo, pasakymo, kad tai - pertekliniai, nereikalingi dalykai. Galų gale pataisos buvo priimtos. Bet daugybė žmonių nematė tam reikalo", - prisiminė E.Jovaiša.

Esminė klaida

Pasak E.Jovaišos, didelė klaida buvo ir Vilniaus pedagoginio universiteto, vėliau pervadinto į Lietuvos edukologijos universitetą, uždarymas. Tiesa, akademikas sako, kad pasakymas „uždarymas" nėra teisingas - universitetas esą pats save užsidarė, tačiau politikai tai leido.

„Visi valdantieji universiteto organai nusprendė, kad reikia jungtis prie Vytauto Didžiojo universiteto. Aš tikėjausi, kad mokytojų rengimas dėl to nenukentės, jie ir toliau bus rengiami VDU Švietimo akademijoje. Taip neįvyko. Ten iš esmės atsisakyta lygiagretaus metodo, mokytojų rengimas tapo priedu, metodikos, kaip mokytojus išmokyti mokyti, iš esmės atsisakyta. Mokytojas turi būti kūrėjas, kuris būtų rengiamas ir žengti koja į koją su laiku. Todėl reikia ir bendrosios metodikos, dirbtinio intelekto metodikos, darbo su multimedija metodikos ir t.t. Deja, tų metodikų niekas nerengia", - apgailestavo E.Jovaiša.

Nesupranta mokytojų svarbos

Anot akademiko, sunku suvokti ir tai, kad valstybės mastu nykstančios specialybės tos pačios valstybės nėra kažkaip ypatingai remiamos, išskyrus tai, kad stipendijos kiek padidintos. Tačiau to, pasak E.Jovaišos, neužtenka.

„Reikia daryti viską, kad mokytojo profesija taptų tikrai prestižinė, nes tai - bene svarbiausia profesija. Juk ir prezidentas prezidentu ar Seimo pirmininkas Seimo pirmininku tapo ir pedagogų dėka. Nuo pedagogų juk viskas ir prasideda, tą suvokdavome, kai net atskira aukštoji mokykla jiems rengti buvo. Tačiau nė viena vyriausybė nesusivokė, kad artėjame prie tragedijos slenksčio. Pasiekėme to, kad Vilniuje jau net mokslų nebaigę studentai galės dirbti mokytojais. Juk jie taip žalos mokinius. O baisiausia, kad kalbama, jog jau ir pirmo kurso studentas galės dirbti mokytoju!" - baisėjosi E.Jovaiša.

Eksparlamentaras retoriškai klausia, kas važiuos į provinciją dirbti mokytoju, jei tik atskiros savivaldybės jiems žada dengti dalį įsikūrimo transporto išlaidų? Valstybės mastu to nėra. O tada koks yra stimulas siekti mokytojo specialybės?

Per dideli reikalavimai

Sostinės Užupio gimnazijos istorijos mokytojas metodininkas Robertas Ramanauskas sako, kad mokytojų trūkumo problema - kompleksinė.

„Kalbama apie mistinį mokytojo profesijos prestižą, bet nieko ta linkme nėra daroma. Antras dalykas - iš mokytojų reikalaujama daugiau nei būti tik mokytojais, užkraunama daug biurokratinio darbo, norima, kad jie spręstų mokinių psichologines problemas, daug laiko praleistų santykiams su tėvais plėtoti ir t.t., o tai irgi atbaido nuo šios profesijos.

Nepamirškime ir mokytojo teisinio statuso. Mokytojas nėra apgintas, jį gali įžeisti mokinys, tėvai, neapsieinama be mobingo iš mokyklos administracijos pusės. Ir mokytojas yra dėl visko kaltas. Ir atlyginimas nėra prestižinis, ypač jaunų pedagogų. O dar ir tas etatinis apmokėjimas, atlyginimų „žirklės", kai nuo direktoriaus malonės priklauso, kam jis priskaičiuos didesnę algą, kam mažesnę. Tokie patys du mokytojai, dėstantys tą patį dalyką, turintys tą patį stažą ir kvalifikacinę kategoriją, skirtingose mokyklose gali gauti skirtingas algas. Ir net toje pačioje mokykloje", - stebėjosi R.Ramanauskas.

Nesibaigiančios reformos

Anot jo, daug sumaišties sukelia ir nesibaigianti švietimo reforma, ugdymo turinio pertvarkymas.

„Aš su savo 37 metų mokytojo patirtimi dėstydamas 11-12 klasėse jaučiuosi prasčiau nei jaučiausi dirbdamas pirmus metus po Pedagoginio universiteto baigimo. Mokytojui vienam palikta atsakomybė už ugdymo turinį, kuris yra nekonkretus, padrikas, chaotiškas, ypač po paskutinių 2019-2022 m. reformų. Štai dabar yra egzaminų sesija, vienuoliktokai ir dvyliktokai laiko egzaminus, kurių užduotys visiems yra vienodos. O pagal programą mokytojui neaišku, ką per mokslo metus jis turi dėstyti plačiau, ką siauriau. Todėl ir mokinių parengimas yra skirtingas, nes vienas pedagogas gal mistiniu būdu labiau atspėja, ko prireiks per egzaminą. Tai mokytojo darbą irgi daro be reikalo sudėtingesnį, nei turėtų būti", - akcentavo istorijos mokytojas.

Komentuoja Vilniaus licėjaus direktorius Saulius JURKEVIČIUS:

„Jaunų mokytojų beveik nėra, nes ilgą laikotarpį pati mokytojų profesija buvo diskredituojama įvairiais būdais. Visų pirma, prasta darbo apmokėjimo tvarka, žemais atlyginimais. Dirbti apskritai yra labai sunku dėl klasės valdymo. Kai buvo uždarytas Lietuvos edukologijos universitetas, fokusuotas specialiai į pedagogų ruošimą, rengimo sistema iširo. Rinktis šią profesiją pasidarė dar mažiau populiaru, net nebesurenkamas kandidadų skaičius.

Sistema kuo toliau, tuo labiau prastėja. Ir atsidūrėme tokioje situacijoje, kai mokytojų kontingento užtikrinimas tapo milžiniška problema. O esminių būtų, kaip keisti situaciją, neieškoma. Viskas palikta savieigai. Galvojama, kad pati problema išsispręs. Ir ne tik kad priėjome liepto galą, bet ir ėmėme kristi žemyn nuo jo. Ir krisime toliau", - „Vakaro žinioms" teigė S.Jurkevičius.

Vilniaus licėjus, nors ir yra prestižinė mokykla, irgi nuolat ieško mokytojų. „Nes fiziškai nėra žmonių, galinčių dirbti. O ieškant dirbančių gerai, su gera kvalifikacija, dar didesnės problemos iškyla. Daug metų apie tai kalbama, bet niekas nuo to nesikeičia. Nukentės ir mokymo kokybė, ir mokinių pasiekimai", - reziumavo S.Jurkevičius.