Inga Ruginienė: išplauks, bus sudeginta ar išgyvens?

- Ar sunku politikoje būti gražiai moteriai?

- Kad iš viso sunku būti moteriai politikoje, tai - faktas. Ypač sunku, kai yra kuo aukštesnės pozicijos.

- Įtariu, gaunate daug komplimentų. Kaip į juos reaguojate?

- Tikrai gaunu. Iš tam tikrų žmonių komplimentų gauti yra malonu. Bet kai politiniai oponentai duoda nuorodą pirmiausiai į grožį, tai ne visada malonu.

Norėtųsi, kad moterį pirmiausiai vertintų pagal gebėjimus ir protą. Bet kai vyras pasako man komplimentą, yra labai malonu. Ypač, kai pasako mano vyras.

- Komplimentus iš svetimų vyrų laikote seksizmo apsireiškimu.

- Tą dalyką jaučiu. Kartais matau, kad net oponentai nenori parodyti, jog neturi kontrargumentų, tai užsimena apie išvaizdą, asmeninius dalykus. Ir nutyli mano profesinius dalykus. Tai tikrai jaučiasi. Gal klaidingą įspūdį sudaro mano amžius, nes turbūt tokio amžiaus premjero Lietuvoje dar nėra buvę. (Ingai Ruginienei 44-eri metai - red.past.)

- Daug šypsotės. Šypsena padeda išsisukti nuo klausimų, į kuriuos nežinote atsakymų?

- Šypsena visada padeda užmegzti gerą santykį. Esu atviras žmogus, noriu šiltai bendrauti, tikrai nenoriu keistis. Žinote, kaip būna, kai žmogus ateina į svarbias pareigas ir susireikšmina, užsibarikaduoja, sėdi ledo karalystėje ir nemato, kas aplink vyksta. Niekada nenoriu tokia būti. Tikiuosi, kad ir ateinančius trejus metus mano šypsena neišblės. Ir toliau bendrausiu šiltai kaip iki šiol.

- Kaip sureagavo vyras, sužinojęs, kad kandidatuojate į premjero pareigas?

- Jei visai atvirai, tai pirma reakcija jam buvo šokas. Net kai buvau tik ministrė, visas dėmesys buvo skiriamas ir mano šeimai, ne tik man. Vyras suprato, kad, tapus premjere, visas dėmesys bus skiriamas visai šeimai, kuri niekada nebuvo vieša. Jauduliukas tikrai buvo. Tačiau niekada neužimčiau jokių pareigų, jei negaučiau šeimos palaikymo. Jį gavau ir tik tada apsisprendžiau.

Vyras visada mane palaiko. Jis manęs niekada nestabdė - nei siekiant papildomų žinių, nei karjeros. Aš esu jam už tai labai dėkinga. Jis - unikalus žmogus, gal dėl to man ir pavyko prieiti prie premjero kėdės.

- Keli grynai buitiniai klausimai. Ar turite namų tvarkytoją, asmeninę kirpėją?

- Turite mintyje Turniškes? Nei ten, nei senuose namuose nieko panašaus neturėjau. Turniškėse tik yra kas žolę nupjauna ir valstybinį namą šiek tiek prižiūri. Bet pati skalbiu, maistą gaminu, apsiperku pati. Niekas mano gyvenime nepasikeitė, kirpėją turbūt jau 20 metų turiu tą pačią - visai mažoje kirpyklėlėje šalia namų, esu jai ištikima. Ir nekeisiu.

- Įsivaizduoju, kad laisvalaikio dabar yra labai mažai. Kaip jį praleidžiate?

- Laisvalaikio nebėra, tik savaitgaliai. Šeštadienius stengiuosi praleisti savo sūnaus futbolo rungtynėse, ir dar su vyru mėgstame pavaikščioti vakarais bei „pravalyti smegenis". Mėgstu tapyti, tačiau paskutinį kartą tai dariau per vasaros atostogas, dabar fiziškai tam neturiu laiko. Bet tikiuosi, kad, kai susistyguos darbai, prie to grįšiu.

- Tariami visuomenininkai puola jus dėl giminystės ryšių, akcento...

- Manau, kad puolimas yra dėl to, kad buvau didelis netikėtumas politikoje. Be to, man buvo nedėkingas laikotarpis: Gintauto Palucko atsistatydinimo pagreitis „perklojo" mane. Atėjau kaip visiškai nežinomas žmogus ir jaučiau požiūrį, kad padorus žmogus negali eiti į tokias pareigas. Neva esu prisidirbusi, tik visuomenė dar nežino, ko prisidirbau. Tačiau jaučiu, kad dabar ta retorika švelnėja ir laikui bėgant pavyks įrodyti, jog ir padorūs žmonės gali eiti į politiką.

Man buvo visiškas netikėtumas, kai pradėjo priekaištauti, kad močiutė kalba rusiškai. Arba kai pirmas savaites mano namai buvo filmuojami, fotografuojami, kalbinami kaimynai, „gaudoma" šeima. Įtariu, nė vienam iki manęs buvusiam premjerui, ypač kai jis tebuvo kandidatas, to neteko patirti. To nesitikėjau.

Labai norėčiau, kad kažkada ateitų diena, kai pirmiausiai žmoguje pamatytume kažką gero, o ne ieškotume blogo, ypač jei to blogo reikia dirbtinai ieškoti. Deja, dabar, ypač kalbant apie politinį lauką, pirmiausiai žmoguje ieškome blogo ir viską stengiamės kuo labiau sutirštinti. O jei žmogus išgyvena įtampą ir atsilaiko, kartais nuo jo ir „atkimbama".

Skaičiau labai įdomią knygą apie popiežę Joaną. Ten aprašomi labai gūdūs laikai dar prieš Kristaus gimimą. Moterims raganoms būdavo daromas „testas" - įmesdavo į ežerą. Jei moteris nenuskęsdavo ir išplaukdavo, reiškia, ji visu 100 proc. yra ragana ir ją sudegindavo ant laužo. O jei nuskęsta, tada visas kaimas padūsauja ir sako: „Geras buvo žmogus, bet ką bepadarysi".

Dabar Lietuvoje - labai panaši situacija. Pirmiausiai žmogus apdergiamas, o jei jis išgyvena, tada kartais jis pamirštamas ir ieškoma kitų temų, kitų aukų.

- Jei atvirai, nesigailite savo sprendimo siekti premjero posto?

- Žinokite, visokius etapus jau perėjau, prisipažinsiu, kad visokių jausmų manyje buvo. Ir teigiamų, ir neigiamų. Tačiau tada atėjo momentas, kai supratau, kad kažkas turi prisiimti atsakomybę nepaisant nieko. Kažkas turi mąstyti ne politiškai, o valstybiškai. Ir kartu su šiuo suvokimu atėjo laikotarpis, kai jokių abejonių manyje nebėra.

- Viena mano kolegė girdėjo jūsų prisipažinimą, kad jums imponuoja buvusi premjerė Ingrida Šimonytė. Nors jus yra pavadinusi „objektu". Kuo imponuoja ir kodėl nedavėte grąžos už tokį prasivardžiavimą?

- Kuo imponuoja - sunkiau atsakyti nei kuo neimponuoja. I.Šimonytė neimponuoja savo tolimesniu požiūrio į žmogų demonstravimu. Jei žmogų laikai daiktu, tai... Konservatoriai stengiasi atrodyti intelektualūs ir protingi, tačiau vis išlenda realus matymas, kaip jie vertina žmones. Kai tau žmonės yra objektai, tai ir sprendimai priimami orientuojantis į tai. Ne veltui per 4 konservatorių valdymo metus visi priimami sprendimai nebuvo orientuoti į paprastus žmones.

Man daug sunkiau, nes visokiais epitetais esu išvadinta: kad esu per jautri, koketuojanti, per minkšta ir t.t. Tačiau mano empatiškumas ir supratimas, kad turi dirbti žmonėms o ne daiktams, konservatorius ir nervina. Dėl to mane bando diskredituoti.

Tačiau oponentus galiu nuliūdinti, kad mano požiūris ir toliau bus orientuotas į žmogų. Kiekvieną žmogų gerbiu nepaisant jo išpažinamų vertybių, nuomonių skirtumo, lyties, amžiaus ar kur jis gyvena. Gerbiu kiekvieną. Atėję į politiką politikai turi dirbti žmonėms, o ne arogantiškai išvadinti daiktais ir tikėtis, kad šie patys „daiktai" į juos normaliai žiūrės.

O kodėl nedaviau grąžos? Aš atsikirtau, tačiau ateina laikas, kai bandau karšta galva nepulti atsakinėti. Nereikia nusileisti iki lygio politikų, kurie svaidosi tokiais epitetais. Čia buvo jos nuomonė, bet piliečiai įvertins, ar daugiau pridėtinės vertės sukuria arogancija, ar pagarbus elgesys.