Branduolinė ateitis: vėl bus permokėta?

Ekspertai ir energetikos politiką formuojantys parlamentarai branduolinę ateitį vertina nevienareikšmiškai: galbūt mažųjų branduolinių reaktorių Lietuvai ir reikėtų, tačiau kaip visada gali būti klaikiai permokama - mokesčių mokėtojų arba elektros vartotojų pinigais.

Mistinės prognozės

„Vertinant Lietuvos energetikos sektoriaus vystymosi perspektyvas ir atsižvelgiant į prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, kuriais siekiama valdyti klimato kaitos padarinius ir mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, elektros energijos poreikis potencialiai augs - 2030 m. jis gali siekti 24 teravatvalandžių (TWh), 2040 m. - 48 TWh, 2050 m. - net 74 TWh.

Atsižvelgiant į klimato kaitos valdymo iššūkius ir energetinio saugumo tikslus, Lietuvoje galėtų būti įrengti 1,5 GW galios branduoliniai reaktoriai", - dėsto Energetikos ministerija. Nors jai pavaldi Lietuvos energetikos agentūra pernai pranešė, jog „dešimtmečio pabaigoje tapsime elektros energiją eksportuojančia valstybe". Kitaip tariant, ir be jokių branduolinių reaktorių bus elektros perteklius.

Į darbo grupės veiklą siūloma įtraukti valstybės institucijas, mokslo įstaigas ir energetikos įmones.

Jokio tęstinumo

Įdomu, kad dar pernai pavasarį tuometinis energetikos ministras Dainius Kreivys užtikrino, jog Lietuvos institucijos neužsiims mažų branduolinių reaktorių įrengimu. Jis pabrėžė, kad Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje šis variantas buvo pristatytas tik kaip viena iš galimybių, o pagrindu ir toliau išlieka atsinaujinanti energetika.

Kaina neaiški

Kiek tie moduliniai branduoliniai reaktoriai kainuotų Lietuvai, kol kas visiškai neaišku, nes visame pasaulyje dar nė vienas jų nėra licencijuotas. Tačiau dar 2023-aisiais Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius pacitavo „Bloomberg", kuri pranešė: reaktorių statyba ir eksploatacija bus brangi, todėl juose pagaminta elektra gali būti nekonkurencinga.

Mat JAV kompanija „Last Energy" pasirašė keturias sutartis, kuriose numatyta Didžiojoje Britanijoje ir Lenkijoje pastatyti ir eksploatuoti 34 modulinius branduolinius reaktorius, kurių kiekvieno galia siekia 20 MW. Sutarčių vertė siekia 17,5 mlrd. eurų, o tai reiškia 1,07 mln. eurų per metus už 1 MW galios per visą 24 metų sutarties laikotarpį.

Kelia abejonių

Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijos narys, ekspremjeras Algirdas Butkevičius „Vakaro žinioms" sakė, kad Energetikos ministerijos prognozės, jog elektros poreikis kils tokiais nerealiais šuoliais, yra trauktos iš pilvo.

„Tokios prognozės skelbiamos tik tam, kad būtų pagrindžiami planuojami projektai. Tačiau tikrai tokio suvartojimo nebus. Aišku, visada papildomas elektros kiekis yra reikalingas - prisiminkime „Teltonikos" atvejį. Bet apie kitas didžiules planuojamas investicijas neskelbiama. Darant tokias prognozes reikia skaičius imti ne iš dangaus, traukti iš pilvo, o paskaičiuoti pagal būsimas investicijas - tada ir būtų aiškus elektros poveikis. Tačiau, pavyzdžiui, taivaniečiai, žadėję didžiules investicijas Lietuvoje, pasirinko JAV bei Vokietiją. Apie kitas investicijas niekas nekalba, tai iš kur tokie skaičiai?" - retoriškai klausė A.Butkevičius.

Pasak jo, apie mažuosius branduolinius reaktorius kalbama jau nuo 2004-ųjų, kai politikas ėjo finansų ministro pareigas.

„Tokie reaktoriai būtų neblogas dalykas, tačiau JAV jie bandomi jau 20 metų ir neaišku, dėl kokių priežasčių nė vienas jų iki šiol nėra sertifikuotas", - pastebėjo ekspremjeras, pridurdamas, kad todėl gali kilti abejonių dėl jų saugumo.

Politikas taip pat akcentavo, kad Lietuvoje nėra jokio planavimo - jei jau planuojame branduolinę energetiką, tai gal nestatykime galingų vėjo jėgainių parkų Baltijos jūroje už milijardus eurų, nes mums tiek elektros nereikės?

Ar ir vėl nepermokėsime?

Kai kuriais atžvilgiais jam antrino kitas Seimo energetikos ir darnios plėtros komisijos narys Artūras Skardžius.

„Elektros generavimo šaltinių mums reikalingoms 12-13 TWh per metus jau ir dabar turime sočiai - gaminame elektrą iš vėjo, saulės, dujų ir t.t. Galbūt mažieji branduoliniai reaktoriai ekonomiškai ir būtų naudingi, nes jie užtikrintų pastovią elektros gamybą. Mat dabar garantuota gamyba tėra dujinė. Bet turint mintyje „Independence" kaštus, kuriuos turėsime padengti iki 2044-ųjų, akivaizdu: dėl šios milžiniškos terminalo dedamosios net ir gavus pigių dujų jos yra labai brangios. Nes mes į SGD terminalą perinvestavome.

Todėl reikia labai gerai nuspręsti (tai turi būti strateginis sprendimas), iš ko gaminsime elektrą savo poreikiams, ir neperinvestuoti. Perinvestavome į atliekų deginimą - dabar deginame visos Europos atliekas. Perinvestavome į dujinę infrastruktūrą. Reikia, kad to nebūtų su branduoliniais reaktoriais. O šiaip branduolinė energija gal ir būtų reikalinga, nes saulės ir vėjo jėgainės nėra stabilūs elektros generavimo šaltinis. Tik bijau, kad ir vėl bus perinvestuota", - baiminosi A.Skardžius.

Nerealu

Jam, kaip ir A.Butkevičiui, nuostabą kelia Energetikos ministerijos prognozės, kad iki 2030 m. elektros poreikis išaugs kone 16 TWh, o po to kas dešimtmetį dvigubės.

„Mat nuo Nepriklausomybės pradžios poreikis paaugo vos 2 TWh - nuo 11 iki 13 TWh. Tokios prognozės tėra tik būdas pateisinti savo planus", - reziumavo A.Skardžius.

Komentuoja pirmųjų penkių Vyriausybių energetikos ministras, branduolinės energetikos ekspertas prof. Leonas AŠMANTAS:

„Ar reikia branduolinių reaktorių, jei statysime vėjo jėgaines jūroje? Klausimą reikia formuluoti atvirkščiai: ar reikalingos jūrinės jėgainės? Ne, tai tebus pinigų mėtymas. Nes jos neužtikrins elektros sistemos stabilumo. Mat matome, kaip dažnai kabeliai Baltijos jūroje nukerpami, žinome, kad vėjas nėra stabilus dalykas: jo dažnai gali ir nebūti. Be to, kadangi vyksta klimato kaita, ateityje vėjas tik stiprės ir galės išversti, pažeisti jėgaines. Toliau apie kabelius - turime kabelį su Švedija. Vien tik dėl pastočių remonto kiek išleidome pinigų ir kiek kartų buvo sustabdytas elektros tekėjimas", - aiškino profesorius.

Jis įsitikinęs, kad mažieji branduoliniai reaktoriai būtų saugūs.

„Aišku, kol kas nė vienas modelis nėra padarytas iki galo. Bet reaktoriai tikrai bus saugūs, nes tai garantuoja garsiausios pasaulio gamintojos. Branduoliniai reaktoriai yra vienintelis kelias užtikrinti elektros gamybos stabilumą. Jūros vėjas mums elektros tiek, kiek reikia, neužtikrins, tam dabar statomi elektros kaupikliai, kainuosiantys mums 130 mln. eurų, nors anksčiau apie juos nebuvo skelbta, nes esą nebuvo pagalvota. Tai apie kiek dar papildomų dalykų, kainuosiančių šimtus milijonų, bus „pagalvota"? Kas tie kaupikliai? Kai vėjas pučia, jie kaups energiją, kurią bus galima panaudoti esant štiliui. Tačiau visiškai neaišku, kiek tas štilis truks. Nėra jokio pastovumo. O iš branduolinių reaktorių elektrą gausime visada, kada norėsime.

Pavyzdžiui, Kanada turi reaktorių, kurių galingumo išnaudojimas yra per 90 proc. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jie gali dirbti pilnu galingumu 90 proc. laiko per metus. Kitas laikas - pusė mėnesio ar mėnuo - paliktas kurui pakeisti. Dabar visi reaktoriai turi būti stabdomi, kad kurą būtų galima pakeisti. Tik Ignalinos AE buvo galima kurą keisti darbo eigoje. Dabar tokių nebėra, nes tokie reaktoriai potencialiai yra nesaugūs. Mažiau saugūs nei, pavyzdžiui, Astravo AE. Astravas yra saugus - reikia tai pabrėžti. Politiniai pasityčiojimai, kurie daromi dėl nesaugumo, yra be jokio pagrindo. Juos gali skleisti tik bukagalviai žmonės", - įsitikinęs L.Ašmantas.