A.Valotka: Politinės korupcijos skylė neužkišta

Pats A.Valotka interviu „Vakaro žinioms" akcentavo, kad dalyvaus pakartotiniame konkurse, nes lietuvių kalba yra jo asmeninė misija. Tačiau pastebi, kad tvarkoje dėl paskyrimo į institucijos vadovus specialiai palikta korupcinė landa.

Asmeninė misija

- Kam tada iš viso reikalingi konkursai, jei ministras gali nepatvirtinti kompetentingos komisijos sprendimo dėl laimėtojo, kai išrenkamas „ne tas"? Negi VKI vadovo postas yra politinio pasitikėjimo postas, toks, kaip viceministrų ar patarėjų, kuriuos ministras gal pasirinkti? - „Vakaro žinios" pasiteiravo Audriaus VALOTKOS.

- Visa atrankos tvarka yra numatyta Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos apraše. Ten numatytas toks atvejis, koks buvo. Bet, manau, kad tai yra akivaizdi politinės korupcijos landa: kad būtų galima sustatyti sau palankius žmones į reikiamas vietas. Nes, žiūrėkite, baigiasi Seimo kadencija, lieka bedarbių politikų, kuriuos reikia kažkur sukaišioti. Palikta skylė, kuri sudaro tokias galimybes. Manau, kad ši tvarka yra taisytina.

Nes lygiai taip pat absurdiškai atrodytų, jei „Žalgiris" laimėtų rungtynes, tačiau koks nors varžybų komisaras pasakytų: „Oi, ne, mano vizija buvo kitokia, todėl neįskaitau šios pergalės".

- Ir sako, kad reikia peržaisti rungtynes, nes ne tas laimėjo?

- Būtent.

- O jeigu ir „peržaistas rungtynes" - antrą konkursą - laimėsite jūs, ministras jau privalės jus patvirtinti?

- Ne, neprivalės, nes politinės korupcijos skylė neužkišta.

- Kada tas pakartotinis konkursas įvyks? Gal S.Kairio jau nebebus ministro poste?

- Procedūros gali labai ilgai trukti, kaip buvo pirmąjį kartą: paskelbė konkursą, tačiau paaiškėjo, kad dokumentai blogai pateikti, po to dar kartą pratęsė terminą. O šįkart procedūros gali būti paspartintos. Tai priklauso nuo Kultūros ministerijos iš Viešojo valdymo agentūros. Viešojo valdymo agentūra, remiantis mano patirtimi, viską daro labai gerai, profesionaliai, sakyčiau, perfekcionistiškai. Bet daug kas priklauso ir nuo ministerijos.

- O kas buvo komisijoje, kuri jus atrinko iš penkių kandidatų?

- Komisijoje buvo Viešojo valdymo agentūros atstovai ir du Kultūros ministerijos atstovai. O kai po konkurso ministras pasirinko patariamąją komisiją ir šnekėjomės ministerijoje, tai buvo du tie patys ministerijos atstovai ir ministras. Buvo tarsi dvi komisijos.

- O jums kartais nekyla noras pradėti plaukti pasroviui, užsimerkti prieš viešus lenkiškus užrašus, prieš svetimšalius, kurie užsienio kalba aptarnauja lietuvius Lietuvoje ir t.t.? Juk tada turbūt įtiktumėte šiai valdžiai?

- Nežinau, kaip būtų, tačiau ne tam aš atėjau į šias vertybiškai labai svarbias pareigas, kad užsimerkčiau, pasiduočiau ir kaip kokia politinė vėtrungė sukiočiausi pagal kiekvieną pūstelėjimą. To tikrai niekada nedarysiu.

- Bet pripažinkite, kad yra daugybė įvairių institucijų vadovų, kurios ir elgiasi kaip politinės vėtrungės. Todėl ir išsilaiko visą kadenciją, būna išrenkami ir antrai.

- Ne tiek ir daug yra valstybinių institucijų, kurių veikla yra susijusi su vertybiniais dalykais. Jei dirbi policijos darbą, ten nėra kažkokio ryškaus vertybinio akcento, ideologinio susirėmimo. Jei yra nusikaltėlis, jis yra nusikaltėlis. O dėl valstybinės kalbos pažiūrėkite, koks yra nevienodas partijų požiūris. Vienos mano, kad lietuvių kalba yra trukdis, kitos netgi bandė likviduoti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją.

Tačiau ką noriu akcentuoti. Per tuos kelerius kadencijos metus neturėjau nė vieno priekaišto dėl to, kad mes būtume pasielgę ne pagal įstatymą ar kitus teisės aktus. Nuomonę aš galiu turėti vienokią ar kitokią, bet kaip institucijos vadovas visada reikalauju, kad viskas būtų daroma pagal teisės aktus. Negali kažkokia asmeninė vertybinė nuomonė nulemti mano sprendimų. Nes mes esame priežiūros institucija, turinti prižiūrėti, kaip laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų. Taigi per tuos metus trys vertinimai buvo „labai gerai" ir vienas „gerai" - pernai, kai buvau gavęs dvi nuobaudas. Tačiau įvertinimas vis tiek buvo „gerai".

- Manote, kad užkliuvote dėl vertybinių dalykų gynimo?

- Matote, Lietuvoje yra labai daug skirtingų požiūrių į lietuvių kalbą. Lenkų (bent jau didelės dalies jų) - vienoks, rusų ar bent dalies rusų - kitoks, atvykėlių, tokių kaip „Bolt" vairuotojai ar jų vadovai - dar kitoks. Su kalba susiduriame įvairiausiose vietose, todėl negalima norėti, kad į ją būtų vienodas požiūris.

- Manėte, kad ministras nepatvirtins konkurso rezultatų, jei laimėsite jūs?

- Kaip sakoma, vienas prie vieno. Visada turėjau minčių, kad gali būti ir neigiamas sprendimas.

- Valstybinės kalbos inspekcijoje algos - toli gražu ne per didžiausios, tad veikiausiai antros kadencijos ir siekiate ne dėl jos, o kad toliau galėtumėte ginti tokią vertybę, kaip valstybinė kalba?

- Aš visą gyvenimą buvau su lietuvių kalba. Mano abu tėvai yra lituanistai, tėvas visą gyvenimą dirbo lituanistinį darbą - redaktoriumi „Vagos" leidykloje, mano žmona yra vertėja, uošvė visą gyvenimą dirbo redaktore, mano pusseserė yra lietuvių kalbos mokytoja, beveik visi draugai yra lituanistai. Aš dėstau retoriką ir stilistiką Vilniaus universitete. Drąsiai sakau: lietuvių kalba yra mano asmeninė misija. Ir kad dėl kažkokių politinių žaidimėlių nusileisčiau ir nedirbčiau darbo, kuris yra labai svarbus Lietuvai... Tikrai nenusileisiu.

- Ir antrame konkurse dalyvausite?

- Tikrai.

Asmeniškumai esą nelėmė

Kultūros ministras Simonas Kairys „Eltai" šią savaitę paaiškino, kodėl konkursą laimėjusio A.Valotkos nepaskyrė dar kartą vadovauti institucijai.

„Žinia labai aiški - nepasirinkau to kandidato. Bendraujant ir matant, kaip kandidatas dėlioja mintis ir savo vizijas, nematau, kad tai atlieptų lūkesčius, kurie buvo skelbti ir kurie yra reikalingi kalbant apie VKI įvaizdį visuomenėje ir gebėjimą sutelkti institucijas reikalingiems pokyčiams", - teigė S.Kairys.

Pasak jo, bus skelbiamas naujas konkursas, A.Valotka turės teisę jame dalyvauti. Kultūros ministras neigia įtarimus, kad tokį jo sprendimą lėmė asmeniškumai.

„Kalbant apie mano ir pono Valotkos asmenį, mes pagarbiai ir žmogiškai bendraujame, to nereikėtų nurašyti asmeniškumams. O kad ponas Valotka prikrėtė įvairiausių dalykų ir tikrai elgėsi ne taip, kaip turėtų elgtis įstaigos vadovas - yra faktas. Jeigu jo darbo kokybė būtų tenkinusi - turėjau galimybę pratęsti ponui Valotkai pareigas be konkurso, bet to nepadariau", - sakė S.Kairys.

Principingi - nereikalingi

„Vakaro žinios" primena, kad A.Valotka savo principingumu ne kartą užsitraukė dabartinių valdančiųjų rūstybę.

Pernai jo vadovaujama VKI buvo įpareigojusi Vilniaus rajono savivaldybę pašalinti prie Bieliškės ir Ažulaukės kaimų esančius lenkiškus užrašus „Bieliszki" ir „Orzełėwka". Tačiau savivaldybė įpareigojimą ignoravo. Užkliuvo politikams ir A.Valotkos pastebėjimas per LRT, kad lenkiškos kaimų pavadinimų lentelės Vilniaus rajone ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus, todėl turėtų būti pašalintos. Šiuos užrašus inspekcijos viršininkas prilygino rusų okupuotų Donbaso teritorijų ženklinimui.

A.Valotkai pernai spalį netgi buvo skirta pastaba dėl pasisakymo apie pavėžėjus - neva pareiškė, esą jie „kalba „čiurkų" kalbomis". Visgi pats A.Valotka tikino sakęs ne „čiurkų", o „tiurkų". Nepaisant išpuolių, inspekcijos viršininkas toliau išlieka principingas. Visai neseniai jis viešai pareiškė, kad Lietuvoje lietuvius aptarnaujančius užsieniečius aptarnauti lietuviškai gali priversti patys klientai: „Mes turime būti principingesni, labiau vertinti savo kultūrą, savo kalbą ir bendrauti su tais užsieniečiais lietuviškai".

Beje, pernai gruodį A.Valotkos nurodymą užtikrinti, kad Šalčininkų rajono savivaldybėje esantys užrašai būtų tik valstybine kalba, teismas pripažino teisėtu ir pagrįstu.