Visais laikais kalbų mokėjimas buvo vertinamas, net darbo skelbimuose nurodoma, kad kelių kalbų žinojimas - privalumas. Tačiau vykstant karui Ukrainoje, rusų kalba tapo taikiniu, nepageidaujama viešojoje erdvėje. Lietuvoje, kur tautinių mažumų bendruomenės itin didelės, net savi piliečiai jaučiasi svetimi.
Didžiulio visuomenės atgarsio sulaukė neseniai vienos vaikų gydytojos paskelbta žinia, kad ji rusų kalba pacientų nebekonsultuos. Vieni piktinosi tokia medikės politine pozicija, kiti palaikė.
Rusų kalba jau vejama iš mokyklų, rusišką muziką klausančius ir rusiškus filmus žiūrinčius neseniai viešai pasiūlyta šaudyti ir atimti iš jų vaikus. Kalbų mokėjimas visada buvo privalumas. Kas pasikeitė?
Publicistas, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS sako, kad dabartiniu metu daliai visuomenės rusų kalba tampa atgrasi.
„Kalba neegzistuoja be Tautos. Kalba yra ne tik kultūros, bet ir politikos instrumentas. Matome ir anglų kalbos plitimą, kuris yra grėsmingas mūsų kalbai ir tautos tapatumui. Tik ten tarsi yra mažiau geopolitinės galios, kuri nori kitus pavergti ir išnaikinti. Šią grėsmę iš Rusijos mes jaučiame visą laiką.
Nesu išaugęs rusų kalbos ir kultūros atmosferoje, bet pastaruoju metu pajutau tam tikrą pasidygėjimą rusų kalba ir rusų kultūros dalykais.
Junti, kad tu nebenori su jais turėti nieko bendro, nes matai, kaip kalba naudojama žudymui ir naikinimui. Ir čia kiekvienas žmogus sprendžia pats.
Ką gali pasakyti žmogui, jeigu jam bloga darosi vien girdint šią kalbą... Bet ir Lietuvoje yra žmonių, kurie bėga iš Rusijos, tad taip atsisakyti rusų kalbos yra sunku. Tačiau valstybinė politika turėtų būti aiškesnė.
Estijoje jau seniai priimtas įstatymas, kad mokykloje būtų dėstoma tik estiškai. Žinoma, Lietuvoje tautų pasiskirstymo procentas kitas, tik mes patys esame save sumenkinę ir labiau linkę prisitaikyti. Mes jau taip atsivėrėme pasauliui, kad mums mūsų kalba tampa nesvarbi. Jeigu mes labiau įtvirtintume valstybinės lietuvių kalbos statusą, gal tų grėsmių jaustume mažiau iš kitų kalbų. Kalbu ne tik apie rusų, bet ir lenkų kalba.
Štai vos pradedame kalbėti apie lietuvių kalbos tvirtinimą mokyklose, pasigirsta kaltinimai diskriminacija. Ir tai yra kitos valstybės politinis instrumentas. Kaip susiorientuoti šiuose dalykuose? Vieno teisingo atsakymo nėra. Reikia daug sveiko proto, geraširdiškos kaimynystės ir vienas kito valstybingumo gerbimo", - sako V.Rubavičius.
Jis sako, kad kalba labai susijusi su kultūra. Tačiau nėra šalininkas to, kad reikėtų drausti visą rusišką literatūrą: „Bet suvokimas, kad visa kultūra tampa geopolitiniu ginklu, akivaizdus. Nesiūlyčiau atsisakyti kokio Viktoro Pelevino, mano labai mėgstamo rašytojo, ar kitų. Kai ką gal kaip tik daugiau reikėtų išversti ir įsiskaityti, kur parodoma, kokia yra baisi rusų imperijos dvasia."
Politikai ne vienerius metus lietuvius ruošia karui, gąsdina rusų puolimu. Ar tokioje situacijoje nebūtų naudinga mokėti rusų kalbą? V.Rubavičius sako, kad gyvenimas pats viską sudėlioja į savo vietas: „Tiems, kam reikės, jie mokės. Gyvenimas išsprendžia tuos dalykus. Ir gyvenančių Lietuvoje tautinių mažumų negalima lyginti su Putinu. Manau, kad mes gyvendami puikiai skirsime vietinę rusų kalbą nuo okupanto kalbos."
Interviu su Tautinių mažumų departamento direktoriumi Dainiumi Babilu:
- Vaikų gydytoja pareiškė, kad nebekonsultuos pacientų rusų kalba ne todėl, kad nemoka, bet dėl pradėto karo Ukrainoje. Latvijoje iniciatyva pašalinti rusų kalbą iš bankomatų sulaukė palaikymo ir Lietuvoje. Ar tikrai pati kalba yra tokia pavojinga, kad reikia jos atsisakyti?
- Nemanau, kad kalba yra pavojus. Priešingai - kuo visuomenė žino daugiau kalbų, tuo ji yra turtingesnė.
Apie bankomatų iniciatyvą Latvijoje diskutavome ir mes, priėjome nuomonės, kad tai būtų perteklinis ribojimas, kuris neturi pagrindimo.
- Netyla diskusijos dėl to, kokius literatūros kūrinius galima skaityti, pagal ką nebereikia statyti spektaklių. Rusiška muzika ir rusiški filmai irgi tapo taikiniu. Jeigu viso to atsisakysime, ar tai nulems Ukrainos pergalę?
- Kultūra gali būti pasitelkiama kaip įrankis politikoje, karo eskalavimui - taip pat. Reikia tai įsivertinti, kad konteksto ir turinio gali būti visokio. Bet man atrodo, svarbu veikti ne ribojimais ir mažinimais, bet stiprinti kultūrinius ryšius su mūsų kaimynais ir Vakarų Europos valstybėmis. Man atrodo, kad mes vis dar labai mažai žinome apie Lenkijos kultūrą, jos akademinius pasiekimus, iš ko mes galėtume pasimokyti. Sakyčiau, kad reikėtų sutelkti dėmesį į kitus akcentus ir tuomet nebereikės kažko riboti.
- Lietuvoje yra didelė tautinių mažumų bendruomenė. Neseniai Seimas priėmė Tautinių mažumų įstatymą. Kai viešojoje erdvėje transliuojamos žinutės apie atsisakymą konsultuoti rusų kalba, apie siūlymus šaudyti rusišką muziką klausančius ir rusiškus filmus žiūrinčius žmones, kaip jaučiasi tautinėms mažumoms priklausantys mūsų piliečiai?
- Jaučiasi ne taip, kaip turėtų jaustis Lietuvos piliečiai ar Lietuvoje gyvenantys žmonės. Manau, turėtume aiškiai transliuoti žinutę, kad visi žmonės, kurie gyvena Lietuvoje, yra svarbūs valstybei. Dėmesio reikia visiems: ir rusakalbiams, ir kitoms tautinėms mažumoms, ir atvykusiems užsieniečiams. Valstybei visi žmonės turi būti svarbūs.
Tas bendras fonas dėl rusakalbių, žinoma, įtakojamas dėl Ukrainoje vykstančio karo. Tai, be abejo, atsiliepia situacijai, kurioje yra rusų tautinė mažuma. Bet ir pats Tautinių mažumų įstatymas gina tautinių mažumų teises. Jame sakoma, kad tautinės mažumos gali naudoti savo kalbą ir viešai, ir privačiai. To reikėtų nepamiršti. Ir čia aš matau dvipusį judėjimą. Norime skatinti visas tautines mažumas ir rusakalbius mokytis valstybinės kalbos ir stengtis ją vartoti. Tuo pačiu negalime drausti vartoti tautinės mažumos kalbą.
Prisimenant medikės atsisakymą konsultuoti rusiškai, reikia pasakyti, jog suprantama, kad žmonės yra nepriversti mokėti rusų kalbą ir ja bendrauti. Tačiau girdime ir tokių reakcijų, neva kaip kažkas drįso kreiptis į medikę tautinės mažumos kalba. Bet yra normalu, kad tautinės mažumos atstovas bando bendrauti savo gimtąja kalba, kokia tai kalba bebūtų. Jam tą teisę suteikia įstatymas.
Lygiai taip pat normalu kitam atsakyti, kad jis nemoka šios kalbos. Mandagiai, žmogiškai, be žeminimo ir su abipusia pagarba. Bet mes padarome konfliktą ten, kur jo galėtų nebūti.
Nepaisant to, kad rusų kalba vartojama karą sukėlusioje valstybėje, tačiau turime daug patriotiškų rusų tautinės mažumos atstovų Lietuvoje. Ši tautinė mažuma aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veiklose, Baltijos kelyje, gynė televizijos bokštą, Spaudos, radijo ir televizijos rūmus. Jie rusų kalba rašė atsišaukimus ir kreipėsi į Raudonosios armijos kariuomenę, ragindami, kad būtų susilaikyta nuo brutalių veiksmų. Dabar visa tai pamiršti ir sakyti, kad jie yra kažkokie okupantai, būtų neteisinga ir nepriimtina. Šalies patriotų yra ir lietuvių, ir tarp tautinių mažumų. Ir ten, ir ten yra ir nesantaikos kurstytojų. Tai nulemia ne tautybė.
- Konstitucijos 37 str. sako, kad piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Tačiau pernai Vilniaus miesto savivaldybėje siekta nebeleisti mokiniams rinktis rusų kaip antrosios užsienio kalbos. Tokie sprendimai rusakalbius piliečius verčia jaustis svetimais savo šalyje?
- Ta savijauta buvimo svetimu veda į izoliaciją. Ji formuoja atskirtis visuomenėje. Tai mums yra labai pavojinga, žinant geopolitinę situaciją. Kalbant ne tik apie rusakalbius, bet ir apie atvykusius užsieniečius. Visuomet stengiamės kalbėti ir sakyti, jog svarbu, kad nesusiformuotų uždaros atskiros bendruomenės, kurios gerai jaučiasi tik mažoje savoje terpėje, tarsi kažkokiame „gete".
Reikėtų kalbėti apie tai, ar neišdiskutuoti sprendimai nepriešina visuomenės. To susipriešinimo ir taip turime labai daug. Ir tai yra didžiulis pavojus Lietuvos saugumui.