Vokietijos brigada Lietuvoje - be leidimo veikti

Teorija ir praktika

Konfidencialiame dokumente, su kuriuo susipažino portalas, teigiama:

„Ginkluoto užpuolimo prieš Lietuvą atveju federalinė vyriausybė, vykdydama Vokietijos įsipareigojimus pagal NATO sutarties 5 straipsnį arba ES sutarties 47 straipsnį, galėtų duoti įsakymą Vokietijos brigadai Lietuvoje gintis nuo užpuolimo." Tai būtų daroma laikantis tarptautinės teisės, Konstitucijos ir Dalyvavimo įstatymo nuostatų.

Tačiau neaiškumų vis tiek lieka. Nėra aišku, ar vyriausybė turėtų kreiptis į parlamentą dėl atitinkamo mandato. Remiantis 2024 m. birželio 18 d. Bundestago mokslo tarnybos išvada, toks mandatas būtų būtinas.

„Jei 45-oji brigada turėtų būti panaudota reaguojant į Rusijos agresiją Lietuvoje, Bundestagas turėtų išduoti mandatą užsienio misijai", - teigiama dokumente. Toks reikalavimas taikomas ir Bundesvero pajėgų dislokavimui aljanso gynybos tikslais.

Be to, parlamento teisininkai nagrinėja situaciją, kuri susiklostytų, jeigu NATO ir ES nesutartų dėl sąjunginės gynybos. Teigiama, kad tokiu atveju teisinis pagrindas panaudoti vokiečių karius taptų dar „sudėtingesnis". Bet kuriuo atveju, anot pranešimo, turi būti garantuota s tarptautinių ir konstitucinių teisės struktūrų gyvybingumas, kad būtų užtikrintas teisinis Lietuvoje dislokuotų vokiečių karių saugumas, jei nutiktų blogiausia.

Partijos „Alternatyva Vokietijai" gynybos politikos atstovo Riudigerio Lukaseno (Rudiger Lucassen) nuomone, tas nėra padaryta. „Operatyvus 45-osios brigados panaudojimas nėra aiškiai apibrėžtas. Kadangi pagal Vokietijos teisę ir Konstitucijos 115 straipsnį tai nelaikoma gynyba, apie gynybą dar turėtų paskelbti NATO ar ES sąjungininkės, kas reiškia, kad federalinė vyriausybė stumia mūsų karius į mirtiną pavojų", - teigė jis. Kariai turėtų žinoti, kokiu teisiniu pagrindu jie turėtų kovoti realios grėsmės atveju. Dėl šios priežasties R.Lukasenas ragina vyriausybę skubiai suteikti Bundestagui atitinkamus įgaliojimus.

Vadinasi, jei Rusija užpultų Lietuvą, mūsų šalyje dislokuota Vokietijos brigada negalėtų iš karto padėti mums gintis. Jie tik stebėtų, kaip mes kovojame su priešu?

Komentuoja Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginio prognozavimo skyriaus Išorinės informacinės aplinkos vyriausiasis ekspertas, dimisijos pulkininkas Ignas STANKOVIČIUS:

Situacija labai pažįstama, nes savo laiku siuntėme pirmąjį Lietuvos karių būrį kartu su Danijos batalionu, kuris priklausė danų kuopai, taikos palaikymo misijai į buvusią Jugoslaviją. Tada irgi buvo kilę įvairių klausimų. Tarkim, kaip elgtis Danijos vyresniajam karininkui, jeigu prasižengė Lietuvos karys, o Lietuvos būrio vadui lietuviui neužtenka įgaliojimų skirti prasižengimą atitinkančią nuobaudą. Pavyzdžiui, reikia skirti tris paras daboklės, o vadas negali, nes jis - Danijos kareivis ir lietuviai jam nėra pavaldūs.

Taigi, vokiečių pavaldumo klausimas irgi yra validus. Juolab kad, jeigu kiltų konfliktas, nebūtų laiko spekuliuoti, kada brigada gali įsijungti ir kam pavaldus jos vadas. Be to, gali susiklostyti tokia situacija, kad jis bus pavaldus Lietuvos kariuomenės vadui, bet negalės veikti be Bundestago leidimo. Arba jis gali būti labai iniciatyvus ir konflikto atveju veikti savo rizika. Gerai, jeigu viskas bus gerai, bet jeigu brigada patirtų nuostolius, politikai jį suvalgytų, kadangi veikė be politinio lygmens sprendimo.

Tokie dalykai turi būti apžaisti iš anksto, kad būtų aišku, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Politikai privalo pasirūpinti, kad įsakymai būtų veiksmingi ir suderinti. Jeigu reikia, visada galima pasirašyti papildomus susitarimus.

Svarbus yra ir logistikos klausimas. Taikos metu tai nėra labai sudėtinga, o kaip karo metu? Kaip karių aprūpinimas šaudmenimis, ginkluote, medikamentais ir t.t.?

Šitie klausimai nebūtinai turi būti aptariami viešai. Manau, jog net geriau, kad jie nebūtų vieši, tačiau jeigu jau vokiečiai apie tai diskutuoja, tai rodo, kad ne viskas suderinta, ne visi teisės aktai parengti. Ir jeigu vokiečiams neaišku, tai lietuviai juo labiau į tokius klausimus neatsakys, nes kariai yra Vokietijos, ir tik ji sprendžia, kiek ir kaip juos panaudoti.

Beje, gerai, kad tai yra ne NATO pajėgos, o konkrečios šalies kariai. Na taip, pareiškimai apie NATO pajėgas skambėtų gražiau, tačiau kadangi glaudžiai kooperuojamės su vokiečiais, galime mažiau paisyti amerikiečių. Jeigu jie kažko neleistų, galėtume tai daryti per ES ir sužaisti ES rėmuose.

Apibendrinant, jeigu tokie klausimai kilo, spręsti juos reikia dabar. Nes jeigu neaiškumų liko ant popieriaus, tai kas mūsų lauktų tuomet, jeigu, neduok Dieve, prasidėtų kovos veiksmai? Kas galėtų vokiečių brigadai duoti validų įsakymą? Jeigu tik Bundestagas, tai kas galėtų užtikrinti, jog ten kylantis politiniai ginčai visko galutinai nesugadintų ir įsakymas neateitų pavėluotai?

Komentuoja pirmasis atkurtos Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS:

Pradėkime nuo to, kad vokiečiai pirmą kartą po 1945 m. išvedė savo pajėgas į kažkokią bazę užsienyje. Jiems ir Bundestagui tai - kompleksas ir rimtas išbandymas. Visgi, nepaisant to, visa ta rezignacija ir bandymas sumenkinti vokiečių buvimą yra kvailas propagandinis žaidimas. Vokietijoje vyksta konfliktas tarp partijos „Alternatyva Vokietijai" ir Fridricho Merco vyriausybės, todėl tikėtis, kad bus išvengta įvairių pareiškimų, tiek argumentuotų, tiek ne, nereikėtų.

O tai, kad pagaliau turime vokiečius Lietuvoje yra pasiekimas. Jeigu norime, kad ryšys stiprėtų, turime gauti didesnius vokiečių įsipareigojimus, o tuo turėtų rūpintis diplomatai. Jie turėtų padirbėti su vokiečių parlamentu ir užtikrinti, kad sutartis būtų veiksmingesnė, nes mums reikia kuo daugiau vokiečių karių ir jų technikos.

Ir nereikia lipti sienomis dėl to, jog statomi nauji kariniai miesteliai. Nebus vokiečių, jais galės naudotis mūsų kariai. Tik reikėtų pasitikslinti ar statybų sąmatos nebuvo išpūstos, o lėšos - išgrobstytos.

Visiems, kurie nepatenkinti dėl vokiečių brigados ir burba, priminsiu, kad 1918 m. Nepriklausomybės paskelbimas irgi nebūtų įmanomas be Vokietijos paramos. Taip, ji tuomet irgi buvo susiskaldžiusi, todėl mūsų politikams teko manevruoti, buvo kuriamas karaliaus Mindaugo II-ojo institutas, tačiau projektas pavyko.

Tas pats yra su šiuo projektu. Reikia ne zyzti, o dirbti. Vokietija tampa Europos lydere organizuojant žemyno gynybą, todėl nereikėtų pilti pamazgų ant jos parlamento.

Arba, jeigu taip abejojama partneriais, nereikėjo stoti į NATO, o tapti antra Šveicarija - neutralia, bet leidžiančia milžiniškas sumas militarizacijai.

Kadangi ja netapome, turime rūpintis, ne tik ištekliais, padėsiančiais atremti pirmąjį smūgį, bet ir karu jį padėsiančiais atlaikyti partneriais. Vieni jų yra vokiečiai, kitas partneris - Lenkija, su kuria irgi privalu stiprinti ryšius bei kurti bendrus pasipriešinimo planus.

Tiksliau, tai jau turėjo būti padaryta, todėl, jeigu, neduok Dieve, rytoj kiltų karas, Lietuvoje prasidėtų mėsmalė, nes eidamas KAM vadovo pareigas Laurynas Kasčiūnas nepadarė daugybės darbų, kurie turėjo būti padaryti. Todėl, jeigu teks gintis, ginsimės, kaip pasiruošėme, o pasiruošėme blogai. Ir nereikia dėl to kaltinti vokiečių.