Dalia JAZUKEVIČIŪTĖ - Lietuvos valdžia man nieko nelemia + video

- Teko visiškai atsitiktinai su Rytu Staseliu (buvusiu „Respublikos" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju - red. past.) susitikti, - tarstelėjo D.Jazukevičiūtė, kai vos įkalbėjau ją pakalbėti apie žurnalistinę praeitį. - Prisiminiau tuos jaunus laikus, kai „Mažoji Lietuva" Vito Tomkaus iniciatyva susijungė su „Respublika", kai dar dirbome Vyskupų rūmuose. Ir dar prisimenu ilgus pokalbius su R.Staseliu apie viską.

Atėjau į redakciją visiškai tyra, švari idealistė - euforija, Sąjūdis! O stebi, kaip tavo darbdaviai virsta verslininkais, kaip jie tampa biznieriais, kaip prasideda spaudos kova dėl rinkų ir vis mažiau lieka idealų.

Kai manęs klausia apie V.Tomkų, atsakau, kad jis už mane nėra protingesnis, bet tūkstantį kartų gudresnis. Rytas Staselis sakė - „Respublika" Celofaną priėmė, bet aš atsiprašau, taip mažai domiuosi, kad aš tiesiog to Celofano nežinau. Aš taip toli nuo šios dabartinės valdžios. Mano kitas laukas. Aš labai domiuosi politika,o Lietuvos valdžia man nieko nelemia.

- Atsimenu, kaip tu tapai paskutine žurnaliste, kuriai teko imti interviu iš Vito Lingio nužudymo organizatoriaus Boriso Dekanidzės, jau nuteisto mirties bausme ir laukiančio sušaudymo.

- Aš niekada to nepamiršiu. Keletą kartų manęs apie tai klausė šiaip žmonės - namuose, draugų kompanijoje, bet kai aš imdavau pasakoti, aš taip įsiaudrindavau, kad kraujo spaudimas pakildavo. Tai labai sunkus mano prisiminimas. Beveik naktį mane įstūmė į Lukiškių kalėjimą. Aš žinojau nuo pat ryto, kad taip bus, teks kalbėtis su B.Dekanidze, mane perspėjo, bet aš galvojau - jis nekalbės su „Respublika", juk „Respublika" jį kaltino, teisme prieš jį liudijo. Maniau - kai jam pasakys, kad jį ateis kalbinti „Respublikos" žurnalistė, tai jis nekalbės. Nes kaip jis gali kalbėti su priešų atstove?

Ir aš visą dieną su Juliumi Girdvainiu laksčiau į kavinę tai kavos išgerti, tai mineralinio, o vakare Vitas Tomkus mane griebė už apykaklės ir išvežė į Lukiškių kalėjimą. Atsimenu, buvo tamsu, labai snigo, o „Respublikos" kavinėje vyko šventė, atrodo, V.Tomkaus gimtadienis. O jis mane nuvežė prie Lukiškių ir įstūmė pro duris.

Ar buvai kada nors Lukiškėse? Atsidaro metalinės durys - ir užsitrenkia! Atsidaro kitos durys - ir užsitrenkia! Atrodo, kad tu jau neišeisi iš ten. Pasą, pažymėjimą, rankinę atima ir tu eini ilgu koridoriumi, o prieš tave du prižiūrėtojai veda parengtą mirti žmogų. Su dryžuota kepurėle ir su dryžuota mirtininko pižama, nes taip mirtininkus aprengia visame pasaulyje. Ir aš tada galvoju - jis, B.Dekanidzė, prieis ir sakys „ai, aš su ja nekalbėsiu", o jisai apžiūrėjo mane nuo kojų iki galvos ir sako rusiškai: „Tu protinga moteris, aš su tavimi kalbėsiu". Čia buvo ne komplimentas. Jokio kaltinimo, nieko!

Atvedė į kambarėlį - stovi ten keturi prižiūrėtojai, o kambarėlis, kaip čia nesuklydus, gal dešimt metrų ant dešimt. Du sargybiniai prie durų stovi, du - prie mūsų, o jis surakintomis rankomis laiko „Marlboro" pakelį. Aš užsirūkiau, o jis man pridegė. O „Marlboras" - raudonas, tada tai buvo deficitas. O kai aš norėjau patraukti peleninę į save, jis labai juokėsi iš manęs, nes peleninė buvo prikalta prie stalo, o stalas ir kėdės - prie grindų. Aš tau dabar tai pasakoju, bet ar įdomu žmonėms visa tai prisiminti?

- Bet palauk - ar daug žurnalistų yra kalbinę B.Dekanidzę? Juolab likus kelioms dienoms iki sušaudymo? Juk tik tu!

- Tuo metu Lietuvoje dar buvo nepanaikinta mirties bausmė, daug ką sušaudė. Atsimeni, kaip poetas Vaidotas Daunys „Lietuvos ryte" draskėsi dėl bandito Varnelio sušaudymo? Tada, kai ėmiau interviu Lukiškėse, dar nebuvo diktofonų, viską užrašinėjau į užrašų knygutę, o fotografui leido padaryti tik vieną B.Dekanidzės nuotrauką. Tokią visai mažą. Kai „Respublikoje" maketavo straipsnį, V.Tomkus pasakė B.Dekanidzės galvos nerodyti, tik akis. Taip ir buvo pirmame puslapyje - akys B.Dekanidzės, o apačioje užrašyta „Paskutinis interviu su Borisu Dekanidze".

Bet ten, tame kambarėlyje, man vienas ginkluotas sargybinis pasakė: „ Jūs turite 30 minučių". Aš tik plykst ir kažkodėl klausiu rusiškai: „Boria, tu Dievą tiki?" Atsakymas - „Tokio nesutikau". Pradedu aiškintis: „O tada kuo tiki?", o jis man atsakė: „Tėvu tikiu".

Ir pradedu suvokti, žinai ką? Kad jis iki paskutinės minutės tikėjo, kad jo tėvas Georgijus Dekanidzė, toks įtakingas tuo metu mafijos vadeiva, jį išgelbės. Jis jau su nuosprendžiu dantyse, jam jau liko kelios dienos, o jis vis vien tikėjo, kad tėvas jį išgelbės, pakvietęs tarptautinio masto žurnalistus, ir jį ištemps. Žinai dėl ko? Todėl, kad Lietuvoje per karą buvo žydšaudžių, o dabar žydą Dekanidzę norime sušaudyti.

Na, pagaliau aš iš ten, iš Lukiškių, išlindau, kažką užsirašiau. Tikras interviu užtruko 20 minučių. Pradėjau nuo Dievo, baigėme velniai žino kuo. Aš išėjau - V.Tomkus laukė. Labai gerai prisimenu, kad buvo tamsu ir snigo. O „Respublikos" kavinėje vyko baliukas. Aš, apsirengusi ilgu paltu, įeinu į kavinę, rankos, kojos dreba, atsisėdu prie baro. V.Tomkus prieina ir sako barmenui: „Pavaišink mano žurnalistę".

O ten, kavinėje, barmenu dirbo toks berniokas, aktorinį baigęs, vardu Hermis. Atnešė didelį padėklą su labai daug pyragaičių. Aš pasižiūrėjau į tuos rožinius pyragaičius - kaip dėjau kumščiu, tai pyragaičiai pašoko ir prilipo prie lubų! Toks buvo mano smūgis! V.Tomkus vėl priėjo, man nieko nesakė, tik barmenui: „Klausyk, čia „Respublikos" žurnalistai! Jų neužkiši pyragaičiais. Įpilk tu jai!". Ar tai irgi pasakoti dabar žmonėms?

Ir iš viso pasakyk man, ar nors vienas straipsnis buvo „Respublikoje" per trejus metus, kuriame gailimasi Ukrainos? Ar tokį skaitei? Ar sakė, kad Rusija yra agresorius?

- Buvo tokių straipsnių. Ir ne vienas. Aišku, kad skaičiau, o ir pati rašiau! O dar iš praeities prisimenu - juk „Respublikoje" tu susipažinai ir su savo jau buvusiu vyru, dabar TV žurnalistu Egidijumi Knispeliu, kuris tuo metu irgi dirbo mūsų laikraštyje.

- Na, kam reikia prisiminti savo kvailą ištekėjimą? Trečią? Aš turėjau vieno kambario butą, ir jisai turėjo vieno kambario butą. Norėjo, kad išsikeistume į tris kambarius, bet aš taip ir nesiryžau keisti ir labai teisingai pasielgiau. Aš žinojau, kad iš to nieko neišeis. Ir visai ne todėl, patikėk manimi, kad jisai už mane kiek tai metų jaunesnis. Tiesiog išėjau į parodą, pasakiau, kad grįšiu po pusvalandžio, o grįžau po trijų parų.

Aš labai daug gerų žodžių apie Egidijų galiu pasakyti, bet jis labai blogai jautėsi rašydamas sunkias, pavojingas temas. Buvo jaunas, neseniai baigęs universitetą, o atsidūrė po kalaviju. Išėjo dirbti į televiziją. Mes abu kartu darydavome medžiagas, su sąlyga, kad aš pirma parašysiu straipsnį „Respublikoje", o paskui jis tą medžiagą panaudos televizijoje, kur turėjo laidą.

Kartu važiavome į Černiachovską (Rusijos Kaliningrado sritis), nes Lietuva ruošėsi atsivežti iš Černiachovsko savo žmogžudžius, ten laikytus specialiame kalėjime. Ligoninėje? Kokia ten ligoninė, jei sargybiniai su automatais budėjo bokšteliuose. Leido mums su lietuviais pasikalbėti. Vėliau jie buvo perkelti į Rokiškio psichiatrinę ligoninę, kur laikomi nepakaltinami nusikaltėliai. Mes, juos aprašę, atlikome gerą darbą, nes jie labai norėjo į Lietuvą, džiaugėsi, kad juos galės giminės aplankyti. Vienas, atsimenu, sakė, kad mama jam vilnonių kojinių atveš. Visa tai aprašiau „Respublikoje". O pats, esą Dievui liepus, nužudė savo vos gimusį vaiką...

Tiesa, aš nepripažindavau diktofonų, buvo pasakojama tiesiog legenda, kaip aš nenorėjau ir nuo rašomosios mašinėlės prie kompiuterio pereiti. Pokalbius stenografuodavau savo sugalvotais sutartiniais „kringeliais", žinojau, ką jie reiškia, o paskui greitai perrašydavau tekstą, kol dar atsimenu, apie ką buvo kalbama.

- Kaip tu, jautri poetė, galėjai visa tai pakelti - pokalbius su žudikais-psichikos ligoniais, su abejingu spec. kūdikių namų personalu ir t.t? Laimei, kad dabar socialinė globa jau nėra tokia tragiškai abejinga!

- Aš visus pragarus užsikroviau sau ant galvos! Ar tu neatsimeni? Apvažiavau visus psichoneurologinius, kur vaikai būdavo pririšti prie radiatorių, su permirkusiais vystyklais, kur seneliai gyveno kartu su nesveikais vaikais. Kur taip vadinamas bacilų blokas buvo, kur sėdi 20 senelių, o jiems atneša ne porcijas pavalgyti, o kibirą sriubos pastato vidury kambario ir jie visi graibo tą sriubą.

Visa tai aš mačiau ir visa tai „Respublikoje" aprašiau. Tai buvo mano misija. Man redakcijoje leido daug, todėl misiją galėjau vykdyti savo kryptimis. Todėl man V.Tomkus leido per Velykas ir Kalėdas išspausdinti „Respublikoje" mano naujausius eilėraščius. Man net pačiai sunku patikėti, kad taip buvo! Bet už visa tai reikėjo atidirbti - rašyti ir tokiomis temomis, kurios man buvo neįdomios. Ar ir apie tai galima parašyti? Manai, kad išspausdins?

- Aišku, kad išspausdins! Prisimenu, kad tu labai bendraudavai su Juliumi Girdvainiu.

- Su Juliuku bendravau iki jo paskutinių dienų, kai jis jau metus nedirbo „Respublikoje", bet ir kitur nedirbo, nors jam siūlė. Julius, išėjęs iš „Respublikos", prarado tėvą. Supranti, ką sakau? Visuose mūsų bendruose pokalbiuose jis vadindavo V.Tomkų savo tėvu, nes jis niekada neturėjo kito tėvo. Vien apie Julių būtų galima visą romaną parašyti!

O aš sėkmingai pradirbau „Respublikoj" šešerius metus, o paskui su V.Tomkumi susipykau. Čia ilga istorija, tingiu pasakoti. Susikirtome, ir jis mane išmetė per 20 minučių! Pasakė - buhalterijoje paimk atsiskaitymą ir atiduok „Respublikos" pažymėjimą. V.Tomkus man dažnai sakydavo: „Tu nežinai, kiek kartų norėdavau tave išmesti, nes kojomis duris atidarai, eilėje pas mane nelauki, bet nuvažiuoju į Klaipėdą, mamai sakau, kad atleisiu Jazukevičiūtę, o mama sako - jeigu tu atleisi Jazukevičiūtę, tai daugiau neskaitysiu „Respublikos".

Bet tąkart, 1996 metais, aš išėjau, bet nespėjau, kaip amerikonai sako, susirgti bedarbystės depresija, nes buvau pakviesta į naują laikraštį „Lietuvos žinios". Bet po kurio laiko vėl grįžau į „Respubliką". Žinai, sena meilė nerūdija.

Man patiko, kad „Respublikoje" daug intensyvesnis tempas, o aš gi - intensyvus žmogus! Grįžau, bet čia jau buvo daug griežtesnė tvarka. Salėje, kurią vadinome „zalu", sėdėjo V.Tomkaus pavaduotoja ir fiksavo, kada pasikeli nuo kėdės, kada ateini. Atsimenu, kaip Simona Jansonaitė atsikėlė ir sako: „Einu į tualetą", o pavaduotoja atsakė: „Sėsk atgal, pabaigsi straipsnį - tada ir nueisi". Su manimi, aišku, taip neišėjo kalbėti, bet anksčiau aš iš pradžių rašiau tai, ką norėjau „nuo dūšios", o paskui jau rašiau tai, ko norėjo redaktorius. Norėjau laisvai elgtis, bet pradėjo mane skųsti, kad nesilaikau disciplinos.

Tuo metu Ričardas Gavelis, Sigitas Geda, Valdas Kukulas su „Republika" bendradarbiavo, rašydavo savaitines apžvalgas. Kartą atėjo pas mane R.Gavelis. Sako: „Dalia, turiu tokį gerą butelį viskio, o neturiu su kuo išgerti". Pakabinau savo odinę striukę ant kėdės atlošo, pasakiau V.Tomkaus pavaduotojai, kad tuoj grįšiu, o grįžau žinai kada? Po trijų parų! Mane V.Tomkui paskundė, sakė, kad manęs laukia jo kabinete sunkus pokalbis, o aš pasakiau, kad kalbėtis nežadu ir niekam nesiaiškinsiu.

Kitą dieną parašiau pareiškimą ir vėl išėjau iš „Respublikos". Bet ir vėl nepatyriau bedarbystės depresijos, nes kitą dieną mane R.Gavelis nuvedė į savaitraštį „Veidas".

„Respublikoje" praleidau daug linksmų, liūdnų ir įdomių dienų. Aš atvažiavau iš Ukrainos ir įsidarbinau „Respublikoje" jau labai apsiskaičiusi, jau turėjau šarvus, todėl nepalūžau. Norėjau labai padėti vargšams žmonėms, palaikyti kultūros žmones ir tai buvo likimo dovanos. Tiesa, tų dovanų gaudavau iš likimo ne visada.

Dalios JAZUKEVIČIŪTĖS CV:

1969-1974 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą

1979-1989 m. gyveno Ukrainoje, Drohobyče, rašė ir spausdino savo poeziją

1990-1996 m. „Respublikos" žurnalistė

1996-1997 m. „Lietuvos žinių" spec. korespondentė

1998 m. „Respublikos" žurnalistė

1999 m. priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą

1999-2006 m. dirbo žurnaluose „Veidas" ir „Laiko balsas"

2007 m. pradėjo bendradarbiauti su leidykla „Tyto Alba"

1991-2013 m. išleido tris poezijos knygas ir septynis romanus.