Kaip akis užmerkia Gitano Nausėdos gerovės valstybės idėja

Kai tas pats susireikšminęs nomenklatūrininkas, protestuodamas prieš „Nemuno Aušrą" valdančioje koalicijoje, įžūliai pagrasins atimti iš visų valdžios rūmų visus Dailės muziejaus, kuriam jis vadovauja, skolintus paveikslus, neatsiras nė vieno valdžios atstovo, kuris jam duotų adekvatų atkirtį.

Apskritai, kultūrininkų protesto metu Lietuva priminė namus be šeimininko: juos skersai išilgai varstė skersvėjai ir tiesiog nebuvo kam vienoje pusėje uždaryti langų. „Respublikos" apžvalgininko Vlado VAICEKAUSKO nuomone, tokią situaciją lemia šleiva kreiva demokratija.

- Kodėl kalbi apie iškrypusią demokratiją, - juk protestai liejosi laisvai?

- Taip, jiems nebuvo jokių kliūčių, jie buvo palaikomi ir net skatinami ne tik politikų, bet, kad ir kaip būtų keista, grupės įtakingų žurnalistų. Protestuojantiems buvo atviri visi užvaldytos žiniasklaidos kanalai. Jie rėkė apie demokratiją, laisvą žodį ir laisvą elgesį. Bet tai tebuvo fikcija, tai buvo iškrypusios demokratijos, arba demokratijos pasirinktinai demonstracija. Tai buvo „teisingųjų" maršas.

Visai kitokį vaizdą būtume pamatę, jei vietoj kultūrininkų būtų protestavę, tarkim, šeimos instituto šalininkai. Kartą gilaus mąstymo kultūros ir mokslo žmogus Vytautas Rubavičius, man duodamas interviu, sakė: „Mes tebegyvename įsivaizduotos demokratijos šalyje". Iš tikrųjų, griežto centralizuoto valdymo sistemoje ieškoti demokratijos yra tas pat, kas Varėnos miškuose lapkritį - baravykų.

Pavyzdžiui, ar girdėjai, kad vietos ir centro reformatoriai būtų klausę provincijos gyventojų, kaip pasikeis jų gyvenimas, panaikinus sveikatos, kultūros įstaigas, mokyklas? Ar kas paisė jų, teigiančių, kad reformos apsunkins jų ir vaikų gyvenimus, nuomonės? Deja, viską darė savo nuožiūra, darė Centro ar Briuselio paliepti. Sujaukė, apsunkino provincijos suaugusių ir vaikų gyvenimus. Tai kur ieškoti tų demokratijos daigų?

- Galvoju, negi iš tiesų sovietinė atgyvena yra ilgėtis lyderio, kurio balsas kritinėmis aplinkybėmis sudėliotų taškus ant „i", nuramintų žmones, telktų juos vardan Tos?

- Būkim biedni, bet teisingi. Kas gi iš tikrųjų sukėlė politinį šaršalą formuojant vyriausybę? Prezidentas Gitanas Nausėda, iš kalno pareiškęs, kad „Nemuno Aušros" partiečių ministrais neskirs. Ministrais neskirs arti 200 tūkst. rinkėjų valia į Seimą patekusių šios partijos atstovų?!. Gal kai kam atrodo, kad tai prezidentinis kaprizas, tačiau, mano akimis, tai pataikavimas tam tikrai politinei galiai, nuo kurios mūsų prezidentas vis dar tebėra priklausomas.

- Žinau, kad esi nuveikęs titanišką darbą - išstudijavai visus šešis prezidento metinius pranešimus. Ką dar nežinoma apie G.Nausėdą pavyko juose išskaityti?

- Visus šešis prezidento metinius pranešimus perskaičiau su pieštuku, vis ką nors pasibraukdamas, užsirašydamas. Ir prezidentui siūlau padaryti tą patį, - gal ir jį patį nuo tos pilkumos ims smaugti nuobodulys. Vargais negalais įveikęs jo poteriavimą, iš tiesų imi ilgėtis tautai ir su tauta kalbančio prezidento.

- O kam, tavo galva, jis kalbėjo iki šiol?

- Klausi, kam? Europos komisijos vadovė pranešimus skiria ES parlamentui. Mūsų prezidentas pranešimus skiria parlamentarams. Niekas dorai jų net neskaito. Jie panašūs kaip du vandens lašai. Prezidento kalba tautai būtų parašyta pagal kalbėjimo dėsnius, ritmiką, tai būtų kalbėjimas iš širdies bei proto į tautos širdį, jausmus ir protą...

Jis būtų parašytas gyva, sodria išminties kalba, kupina pagarbos ir pakantumo savo tautai.

Tai būtų įžvalgos, kaip kadencijos laikui baigiantis atrodys švietimo, kultūros, sveikatos reikalai, koks likimas laukia trihektarininkų žemdirbių, kaip atrodys smulkioji, stambioji pramonė, kaip keisis tautos genetinė sudėtis.

Tai būtų pažadas, kaip mes išlaikysime žodžio laisvę, Konstitucinio Teismo nepriklausomumą nuo politikų, kaip suvaldysime migraciją, užkardysime atšaukimo („cancel") kultūrą, kurios taikiniu protestuotojai buvo padarę ir patį prezidentą.

Tai būtų proga simboliškai nusilenkti žmonėms ir atsiprašyti, kad jų neatsiklausęs kasmet skiria milijonus kitiems, o tie milijonai - tai tik vandens lašas, kuris akimirksniu ištirpsta ant karo įkaitintų akmenų. Ar ne protingiau būtų tuos milijonus skirti kuo spartesnei ukrainiečių integracijai į mūsų valstybės kasdienybę?..

- Viena puiki mokytoja kadaise kalbėjo prezidento rinkimuose pasigendanti drąsių, brandžių asmenybių, kurios sakytų: „Mano tauta mane įpareigoja, aš esu atsakingas prieš savo tautą". Bet laikai keičiasi: dabar ji pati dirba prezidentūroje, ir panašu, kad Lietuvoje išvis niekas nėra atsakingas prieš savo tautą... Jautrioji Lietuvos vieta - silpna valdžia?

- G.Nausėdos prezidentavimas mažai kuo skiriasi nuo Dalios Grybauskaitės stiliaus ir metodų. Ekonomiškai, finansiškai, tautinės dvasios valstybės kūrimo baruose G.Nausėda dalyvavo, galima sakyti, tik priebėgomis. Ne juokais susidaro įspūdis, kad vykstant bene svarbiausioms valstybės ateičiai švietimo ir sveikatos reformoms, prezidentas stovėjo po medžiu. Vien 2020-2024 metais pasikeitė net 3 švietimo ministrai. Sugriauta, nuo pacientų nutolinta sveikatos apsaugos sistema.

Tik pirmajame metiniame pranešime minima prezidento misija - kurti gerovės valstybę, bet iš kokių materialių ir dvasinių medžiagų ji bus kuriama, net neužsimenama.

Galvoju, kodėl jam ar kam nors iš jo komandos neateina į galvą jaunoms šeimoms pasiūlyti modernaus namo projekto valdiškos žemės sklype, suteikiant valstybės kreditą 20 metų ir su kiekvieno vaiko gimimu šią sumą mažinant, kol, sulaukus 4-5 vaikų, tą namą su sklypu išvis perleidžiant šeimos nuosavybei. Atitinkamai ir miestuose - paliekant daugiavaikėms šeimoms galimybę tokiu pat būdu įsigyti būstus.

Tokiais atvejais svarbiausia šeimos puoselėtoja taptų valstybė. Gal tai pristabdytų tautos byrėjimo procesą? Deja, nepaskelbus tautos atkūrimo programos, gerovės valstybės idėja užmerkė akis. Prieš pirmą kartą G.Nausėdai tampant prezidentu, prie varguolių lėkštės Lietuvoje prezidentė D.Grybauskaitė kasmet susodindavo arti 600 tūkst. skurstančių žmonių. Po šešerių Nausėdos prezidentavimo metų lėkštės varguolių skaičius nesumažėjo.

- Užtat nė kiek nesumažėjo partijų apetitas. Primink, kiek milijonų kasmet nutraukiama nuo varguolių burnų?

- Valstybinės biudžetinės partijos kasmet iš biudžeto savo reikmėms susišluoja 6,5 mln. eurų. Partijos gyvena išlaikytinių, pašalpininkų gyvenimą ir mažai rūpinasi, kad varguoliai, joms sumokėję už vadovavimą, dešimtmečiais kantriai laukia varguolio lėkštės. Piniginė duoklė parlamentinėms partijoms, neatsiklausus piliečių, yra labai artima plėšikavimui. Negana to, piliečiai dar raginami aukoti joms 2 proc. pajamų mokesčio. Pats laikas prablaivėti.

- Tai ką daryti?

- Jeigu taip gerai, kaip dabar, dar negyvenom, gal laikas atsisakyti biudžeto pašalpų ir pradėti gyventi iš partinės kišenės? Parlamentinių partijų finansavimas korupcijos nesumažino (tai rodo ir „čekiukų" skandalas), o mažoms partijėlėms, negaunančioms biudžetinės paspirties, išvis užkerta kelią į parlamentą.

Manau, kad partijos, nesugebančios iš savo lėšų - nario mokesčio ir aukų - išsilaikyti, turėtų palikti politinę areną. Partijose juk yra milijonierių, jie gali aukoti. Seimas turėtų inicijuoti partijų finansavimo iš biudžeto įstatymų pataisą, ir šiuo atveju iniciatyvą galėtų parodyti būtent socialdemokratai, kurių atžvilgiu rinkėjų pagarba menksta akyse.

- O pagal „Spinter tyrimų" apklausą rugsėjį, lyginant su liepos duomenimis, net penkiais procentais ūgtelėjo jų koalicijos partnerės - „Nemuno Aušros", vadinamos „antivalstybine", „teroristine", „fašistine" partija, reitingas. Manai, augs jis ir toliau?

- Konservatoriai ir jų trubadūrai trimituoja, kad „Nemuno Aušra" žemina valdančiąją koaliciją. Remigijus Žemaitaitis, anot jų, yra antisemitas ir šiaip netikėlis. Žemaitaičiui dėl ilgo liežuvio uždrausta naudotis slapta informacija...

- Betgi dėl Žemaitaičio liežuvio jie visiškai teisūs, argi ne?

- Vieni politikai kalba iškaltomis frazėmis, imituodami rūpestį ir proto pajėgumus, kiti gi kalba nuoširdžiai ir neretai - kas tik užeina ant liežuvio. Ir vienas, ir kitas kalbėjimo būdas turi trūkumų, tačiau politikoje labiau priimtinas slapukavimas, veidmainystė ir netiesos sakymas. Žinoma, laimi tie, kuriems pavyksta kalbėti apgalvotai ir iš širdies, bet tokių politikoje rastum nedaug.

Saulius Skvernelis pasakė, kad Žemaitaitis ir jo partija yra nepatikimi, nežinia kam dirbantys (suprask, priešo stovyklai) žmonės. Betgi gera žinia ta, kad Žemaitaičio partija pagal tą apklausą iš trečios vietos išstūmė ją niekinančio Skvernelio „Vardan Lietuvos"...

- Kadaise buvai parašęs straipsnį „Kas pirmas išduos Saulių Skvernelį", kai jis, pasinaudojęs Valstiečių ir žaliųjų suteiktu finansiniu ir politiniu tramplinu, pateko į Seimą ir paskui juos išdavė. Gal į šitą klausimą jau turi atsakymą?

- Tikėtina, kad tai padarys Agnė Širinskienė. Jos politiniai maršrutai įspūdingi: Valstiečių ir žaliųjų partija, Lietuvos regionų partija, mišri Seimo frakcija, „Nemuno Aušros" partija, S.Skvernelio Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos" partija. Ir jeigu naujojoje valdančiojoje koalicijoje liausis skandalai, jeigu jai pavyks nuryti kartėlį, prikąsti liežuvį ir nuosekliai vykdyti programoje numatytus tikslus, pasipūtusi kaip kalakutas „Vardan Lietuvos" išgaruos per kitus Seimo rinkimus kaip ilgai viręs, bet nieko neišviręs puodas.

Po kitų Seimo rinkimų jos vadovui gali tekti užsivilkti kelių policininko uniformą, ir kur tada dėsis didžioji keliauninkė A.Širinskienė? Išgaravus demokratams, ji lips prie konservatorių: konservatoriai taps šeštąja Agnės stotele.

- Konservatoriai, regis, džiugesio pilni - jie atsidūrė partijų reitingo viršūnėje: šiandien už juos balsuotų pusantro proc. daugiau apklaustųjų, negu vasarą.

- Konservatoriai griebiasi šiaudo, norėdami pasigirti, kad rinkėjų nemeilės laikas baigiasi, kad pasitikėjimas auga, nors iš tikrųjų džiūgauti labai nėra dėl ko. Skelbiama, kad tyrimo rezultatų paklaida siekia 3,1 proc. Vadinasi, tikrovėje jų reitingas galėjo net smuktelti, lyginant su vasaros skaičiais. Vis dėlto ne visi yra praradę atmintį Lietuvoje: 2007 metais Seimo komisija konservatorių partiją pripažino organizacija, susijusia su teroristinės organizacijos požymių turinčia asmenų grupe.

Ingridos Šimonytės vyriausybės kabinetą formavo valdančioji dauguma, sudaryta už sunkius korupcinius nusikaltimus nuteisto Liberalų sąjūdžio, kuriam vadovauja Viktorija Čmilytė-Nielsen, Laisvės partijos, atlikusios politinio plūduro vaidmenį, ir savo šaknis praradusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos.

Ši marga trijulė valstybei vadovavo 3 metus. Tai buvo priimtina ir prezidentui, ir premjerei, ir didžiumai žiniasklaidos tokia valdančiųjų sąjunga nekėlė nė menkiausio rūpesčio. Naujausių laikų politrukai jokio aliarmo nekėlė, Viktorija Čmilytė-Nielsen, nuteistos partijos vadovė, sėkmingai atstovavo valstybę ir už jos ribų.

Jos atstovas vadovavo kultūros ministerijai, ir visiems kultūrininkams viskas buvo gerai, nors ši partija, mano nuomone, pagal nusikaltimo sunkumą turėjo būti pripažinta nusikalstama ir paleista.

- Sakoma, kad Liberalų sąjūdis savo bėdą ir gėdą nuplovė, susimokėjęs baudą...

- Pamiršai pridurti, kad susimokėjo biudžetiniais, arba mokesčių mokėtojų pinigais. Padori partija, ištikus bėdai, būtų sušaukusi suvažiavimą ir pasakiusi: mes patys turime susimokėti paskirtą 300 tūkst. eurų baudą ir nuridenti nuo pečių ir sąžinės nemalonę.

Tokiu būdu partija, kuri skelbiasi sąžiningumo etalonu, būtų sušvelninusi savo kaltę, tačiau Liberalų sąjūdis su vadove baudą padengė biudžetiniais eurais. O netrukus gavo naują biudžetinę injekciją - šimtatūkstantinę sumą ir kaip niekur nieko dalyvauja naujos valdžios menkinimo ritualuose. Kodėl niekas iš Tapino brolijos dėl to nerengia protesto akcijų?

- Matyt, todėl, kad niekas nesikreipė į Konstitucinį Teismą (KT) išaiškinimo, ar nuteista partija gali dalyvauti valstybės valdyme. Žemaitaičiui pasisekė mažiau. KT pripažino, kad savo pasisakymais jis šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

- Šventąjį raštą aiškino žymiausi teologai, parašę mokslines knygas. Tačiau Vatikanas nepriėmė bulės, kuri nurodytų, kurių mokslininkų darbais reikėtų vadovautis skaitant Šventąjį raštą. Buvo pasakyta, kad Dievas supras visus, kurie savaip aiškinsis Šventojo rašto esmę. Lietuvos Konstituciją, priimtą referendumu, galima laikyti šventuoju raštu, todėl esame laisvi jos tiesas suprasti be Konstitucinio Teismo prisidėjimo.

Tačiau šiandien Pagrindinis mūsų valstybės įstatymas yra tarsi susidvejinęs: viena sako referendumu priimta Konstitucija ir ką kita - devynių paskirtų (ne tautos rinktų) teisėjų interpretacijos. Išeitų, kad mes turime vadovautis ir vienos, ir kitos nuostatomis, pamiršę kad pagrindinė KT funkcija - išaiškinti, ar Seimo priimti įstatymai atitinka Konstitucijos raidę. Bet jokiu būdu ne jos „dvasią", nes dvasiniai reikalai priklauso bažnyčioms. Konstitucijos „dvasia", kaip naujadaras, nieko bendra su tikėjimo reikalais neturi.

Politikų skyrimas KT teisėjais (konservatoriaus Stasio Šedbaro, dabar ruošiamo socialdemokrato Juliaus Sabatausko) apskritai yra netoleruotinas. Kai prieš Konstitucijos „dvasią" stos partinio darbo dvasia, iš jos liks tik šlapia vieta. Bet jau šiandien akivaizdu, kad mūsų demokratijos garantas yra patežęs. Juk apie tai mudu ir kalbamės. Tik apie tai draudžiama kalbėti Žemaitaičiui.