Kainų pasiutpolkei taktą duoda „Maxima“. Gobšumui ribų nėra

„Nors trūksta supratimo ir kompetencijos, kaip tai daroma, reali priežastis yra ta, kad kainų reguliuoti nenorima. To nenoro priežastis yra ne tik banali korupcija, bet ir įsivyravusi pseudoliberali demagogija, palaikoma „laisvo turgelio nematomos rankelės" sektos davatkėlių, kurių „vyskupija" yra Lietuvos laisvosios rinkos institutas", - štai taip interviu „Vakaro žinioms" rėžia apžvalgininkas Egidijus Nasevičius, ne vienerius metus dirbęs didmenos srityje ir iš arti matęs prekybos tinklų veiklos virtuvę, paklaustas, kodėl tiek metų Lietuvoje nepavyksta pažaboti kainų augimo.

„Tokiu būdu sukuriama taip vadinama ekonominė renta, kurią žmonės paprasčiau supranta kaip viršpelnius. Beje, liberalizmo tėvas politekonomikoje Adamas Smitas tokius rentininkus vadino „žiauriais parazitais", bet apie tai mūsų pseudoliberalai niekada neužsimins, veikiau ims klykti, kad tai yra neva marksizmas!

Kodėl aš dabar iškart nuklydau į politekonomiką? Nes jos Lietuvoje faktiškai „nėra", kaip to „susliko" iš filmo „DMB". Todėl grįžtame prie pirmojo mano teiginio apie supratimo ir kompetencijų stoką, kadangi negaliu gi aš įtarti, kad mūsų klaidingai vadinamai valstybei atstovauja piktybiški arba glušavoti valdininkai ir atitinkami politikai, tiesa?

Čia dar galima būtų pakalbėti apie importuojamą infliaciją bei kaip ją sėkmingai iš vidaus skatino buvusi Vyriausybė, tačiau į makroekonomiką šįkart neikime"... - kalba E.Nasevičius.

- Lietuvoje veikia keli prekybos centrai, skiriasi tik jų pavadinimai. Ar konkurencija yra tik įsivaizduojama?

- Dar iki „Lidl" atėjimo sakydavau, kad faktiškai Lietuvos mažmeninėje rinkoje yra tik „Maxima" ir dar vienas tinklas. Nelabai kas pasikeitė ir atėjus „Lidl".

Visų pirma, mažmeninė prekyba skirstoma į tradicinę, kurią sudaro pavieniai prekybininkai, ir į šiuolaikinę, kas pas mus vadinama prekybos tinklais, nors degalinėse parduodamos prekės prie degalų, įskaitant ir maistą, irgi yra tokios prekybos pavyzdys.

Jau ne pirmą dešimtmetį Lietuvoje yra gana iškreipta situacija - apie 80 proc. prekybos sudaro būtent prekybcentriai, o ne pavieniai ir tarpusavyje konkuruojantys pardavėjai, kurie būtų priversti grumtis dėl vartotojo piniginės, gerindami asortimentą ir jo kokybę bei mažindami kainas.

Paradoksas - prekybos tinklai gali sukurti masto ekonomiją, dėl ko galėtų pateikti gerokai pigiau tas pačias prekes, nei tradiciniai pavieniai, tačiau... Paradokso nėra, nes prekybos tinklai dėl užimamos neadekvačios rinkos dalies susikūrę sau monopolines galias, kurias kartais demagogiškai vadina formaliu oligopolijų pavadinimu, tai esmės nekeičia, nes makroekonomiką studijavę greitai ant pirštų paaiškintų mūsų prievaizdams, kodėl oligopolijoje pati šio „laisvo turgelio nematoma rankelė" sukuria kartelinius susitarimus dėl kainų net jiems tiesiogiai nesitariant. Todėl jie už savo „plaukuotos" rankos nepričiumpami - tą dar minėtas mano A.Smitas buvo pastebėjęs, kalbėdamas ir apie mažas algas darbuotojams.

Antra, prekybos tinklai dar turi mažiausiai tris formatus: minimarket, supermarket ir hypermarket - net jei bandoma juos visus tris vadinti bendriniu „supermarketų" pavadinimu. Ir nors jų formatai dažnai tiesiogiai susiję su jų dydžiais, tačiau patį formatą (kurios prekės kuriems vartotojams jame vyrauja) apsprendžia vieta ir vartotojų pobūdis.

Prekybos tinklai neprekiauja prekėmis - jie prekiauja vieta ir asortimentu. Tą reikėtų paaiškinti išsamiau, nes tomis temomis viešumoje pas mus nediskutuojama. Net susidurdamas su pačiais prekybos tinklais ir jų vadyba, nekart mačiau ten visišką nesupratimą. Už jų klaidas ir kvailystes sumokate jūs padidinta kaina, į ją, tarp kitko, tas irgi įskaičiuota.

Bet tuos formatus dera turėti omeny, kada diskutuojame apie prekybos tinklų parduotuvių ne pagal formatą atsiradimą gyvenamuosiuose kvartaluose. Pavyzdžiui, kur reikia supermarketo, įgrūda hypermarketą, užuot iškėlę jį už miesto.

- Prieš kelerius metus Konkurencijos taryba neleido susijungti RIMI ir IKI tinklui, tai būtų padėję sukurti tiesioginį konkurentą „Maximai" ir galėjo nulemti kainų mažėjimą?

- Be abejo! Tada dar savo tinklaraštyje kritikavau šį akivaizdžiai korupcinį sprendimą! Sakau, kad korupcinį, nes kitas variantas, pateisinantis šitokio sprendimo priėmimą, būtų tik visiška sprendimą priėmusios institucijos ir jos vadovo nekompetencija, o tuomet - lauk iš profesijos, kaip sakydavo a.a. Aurelijus Katkevičius.

Pačioje pradžioje pajuokavau, kad rinkoje yra tik „Maxima" ir dar vienas prekybcentris" - va čia ir grįžtame prie formatų. „Maxima" vyrauja visuose trijuose formatuose, faktiškai valdydama aibes minimarketų (nors tai veikiau pas mus degalinių segmentas), tiesiogiai konkuruodama supermarketų formate su IKI (dėl konkurencinio spaudimo jie turi ir dabar plėtojamą „IKI Express" kaip tokių minimarketų), ir hypermarketų su RIMI. Todėl ir sakiau, kad „Maxima" plius „dar vienas". Prieš ateinant „Lidl", tinklas „Norfa" skubėjo iš žemesnių formatų perlipti į aukštesnius, kad pabėgtų nuo „Lidl", kuris yra žemesnio supermarketo lygio su nuolaidiniu mažų kainų elementu.

Buvo galimybė susijungti IKI ir RIMI į vieną, tebūnie tik antrą, bet didelį ir realiai konkurencinį „Maximai" tinklą. Kaip suprantate, čia pirštu jau besti nereikia, kam naudinga buvo, kad šitas susijungimas neįvyktų. Nors mums buvo klykiama apie neva sukuriamą monopolį.

Jei išties turėtume valstybę, tai alternatyva IKI ir RIMI susijungimui būtų tiesiog „Maximos" išskaidymas. O skųstis tuomet nereikėtų, kad sukurs jiems realų stambų kitą konkurentą - toks būtų pasirinkimas dėl konkurencijos.

- 2023 m. Seime kilus iniciatyvai ištirti, ar pagrįstai pakilo maisto kainos ir prekybos tinklų pelningumas, Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą. Ar taryba nemato poreikio, ar yra veikiama interesų?

- Kadangi veikiama interesų, tai poreikio tam ir nemato. Kaip ir STT nemato poreikio pasidomėti, kodėl ši taryba nemato poreikio. Pradėčiau nuo turto ir pajamų deklaracijų bei realiai disponuojamo turto. Bet tai ne tik šios tarybos, o ir bendrai problema valstybės tarnyboje. Institucijos turi galią įvedinėti rinkoje dirbtinius apribojimus, kurie sukuria joms ir jų „rėmėjams" monopolinę galią, leidžiančią uždirbti jau minėtą ekonominę rentą, t.y. nedarbines ir su gamybos veiksniais tiesiogiai nesietinas pajamas.

- Esate minėjęs, kad kai dirbote didmenoje, „Maxima" prekybos tinklo taikomas antkainis Lietuvoje ir Estijoje skyrėsi kartais. Kodėl skirtumas toks didelis?

- Jau daugiau nei dešimtmetį su jais tiesiogiai nebedirbu. Bet profesinis smalsumas išlikęs, todėl aš, užėjęs į prekybcentrį, paprastai matau ne tik stelažus ir prekes, bet ir vadybos sprendimus, naujoves, eksperimentus ir netgi kvailybes.

Greito apyvartumo prekių segmente tuomet antkainiai Lietuvoje buvo 60-80 proc., kai Estijoje - tik 20-40 proc. Jei pamenate, vos „Lidl" atėjo į rinką, staiga mūsų didieji prekybos tinklai paskelbė kainų pasiutpolkę, staiga jas mažindami iki 40 proc. (ciniškai žiūrint, tai iki estiško lygio). Baimės per nesupratimą, kas yra „Lidl" ir kas toliau bus, akys buvo didelės, laikinas konkurencijos efektas suveikė vartotojo naudai. O dabar iš kainos liko tik anekdotas, nes ir „Lidl" apsižiūrėjo, kad su tokiu pelningumu šitoje monopolizuotoje rinkoje jie gali irgi pasikelti savo prekėms antkainius. Tą pastebi visi, dažnai palygindami netgi tas pačias prekes šiame tinkle Vokietijoje ir pas mus.

Bet tuomet aš paklausiau savo verslo partnerio esto dėl to maržų skirtumo, ir jis paprastai atsakė: pas jus gi „Maxima" ir dar kažkas, o pas mus - šeši realiai konkuruojantys tinklai! Todėl kai Lietuvoje tave išmeta iš „Maximos" lentynų, tave faktiškai išmeta iš rinkos.

Be to, dar turėkime omenyje, kad nekilnojamasis turtas (parduotuvės, sandėliai ir t.t.), prekybos mažmeninė sistema ir logistika su distribucija - tai bent trys skirtingi verslai, kuriuos (prekybos tinklų atveju) valdo vienas monopolininkas. Jie net formaliai tuos verslus atskyrę. Klausimas: tikrai jie visi turi būti vienose rankose, o gal fizinių parduotuvių tinklas galėtų būti valstybės kontroliuojamas, jame konkuruojant prekybos sistemų valdytojams konkurso tvarka?

- Be to, prekybos tinklas papildomai gali sumažinti nuostolių, kai prekių nepardavus, jos grąžinamos tiekėjui ir už jas nesumokama?

- Jei tai nėra greitai gendantys produktai (pienas, duona ir pan.), tai prekės į tinklus pristatomos pagal sutartį iki tam tikro riboto galiojimo su gera atsarga, ir jei neišsiparduoda, tai privalu susigrąžinti pačiam tiekėjui, pakeičiant į šviežesnes, arba susimokėti, kad prekybos tinklas pats jas utilizuotų. Be abejo, tada įvykdoma buhalterinė užskaita už tokius „nuostolius" su tiekėju, kaip ir iš sąskaitų atskaitoma vėliau suteiktos nuolaidos ir panašūs „marketinginiai priedai".

Viskas remiasi tik į pinigus, nes prekybos tinklui iš tiekėjo perkant prekes rūpi tik trys kriterijai: kaina (bazinė), tik kaina (nuolaida) ir nieko, kaip tik kaina (akcijų procentai ir sąlygos). Todėl joks prekybos tinklas neprekiauja sau į nuostolius, sąnaudas mielai užkrauna tiekėjams arba vartotojams, didindamas savo pelnus per maksimaliai pasikeliamus antkainius, kurie nekontroliuojami. Buvęs antkainių reguliavimo įstatymo projektas dingęs dabar ir iš Seimo elektroninės įstatymų duomenų bazės kaip niekada nė nebuvęs.

- Į Lietuvą žengiant „Lidl", atrodė, kad jis bus konkurentas „Maximai"?

- „Lidl" pasiūlė visiškai kitokį asortimentą nei „Maxima", su kuria jie dažnai yra abipus tos pačios gatvės. Vartotojui gerai - jie taip vienas kitą papildo, nors ir dalinasi jo pinigais. Bet naivu manyti, kad jie tiesiogiai konkuruoja, išskyrus tokio paties tipo kasdienes prekes. Nebent, kaip sakiau, įgrūda hypermarketo formatą į supermarketo lokaciją, kur ateina pirkėjas apsipirkti kasdien.

Šiaip „Lidl" labiau kirto, kaip ir prognozavau, IKI, nes dirba panašiame supermarketo formate. O „Norfa" ir „Maxima" savo laiku „pasistambino", todėl čia tiesioginės konkurencijos išvengė. IKI, minėjau, pradėjo staiga plėtoti „IKI Express" formato minimarketus, tad „Lidl" juos ir čia rinkoje gerokai pastūmė.

- Sakote, kad tyčia ar netyčia netinkamai vertinama monopolinė galia rinkoje?

- Įdėmus skaitytojas, manau, pats rado jau ne vieną atsakymą, kas turėtų būti daroma, jei mes dar išties turime valstybę, o toji - kažkokius įsipareigojimus subalansuoti stambaus verslo godumą su visuomenės ir vartotojų interesais.

Nes didelė kaina maisto rinkoje reiškia ne tai, kad „dėl didesnės pasiūlos pakėlėme kainas ir daugiau uždirbome" (kaip norėtųsi minėtiems „laisvo turgelio nematomos rankelės" sektos davatkėlėms), o tai, kad ne viena burna jau pradės badauti. Ir vidurine klase save vakar laikęs ims gyventi ir dirbti tik dėl pavalgymo.

Vis dėlto piliečiai naiviai tikisi, kad valstybė yra jų, o ne stambaus kapitalo, ar ne?

Ir čia gali kilti klausimas, ar teisingai taikomi tie antimonopoliniai įstatymai, nes gal ne bendrai reikėtų žiūrėti apie tuos 40 proc. kaip monopolinės galios rinkoje rodiklį, o žiūrėti pagal formatus ir gal tas skaičius būtų 20 proc.?

Kai jau čia linksniuojama „Maxima" plečiasi, bet vis neperlipa 38 proc., nes daugiau jas prižiūrinčios tarnybos niekaip nepriskaičiuoja, jų vadovų gerovei didėjant (tik iš algos, be abejo!), tai vartotojas kaskart prie lentynų jaučiasi atvirai kvailinamas.

- Lietuvoje prekybos centrai gali pardavinėti pasibaigusio galiojimo maisto produktus. Kaip pirkėjas pastebėjote, kad kainos būtų labai nukritusios? Atrodo, kad kol kas vienintelis pastebimas rezultatas - sumažėjusi labdara „Maisto bankui".

- Jei nėra finansinės paskatos prekybininkui atiduoti labdarai, lyginant su utilizacija, jis visada rinksis mažesnių sąnaudų kelią. Tai yra ne tik verslo, bet ir sveiko proto logika. Jei labdarai atiduodamas jis susigrąžintų PVM nuo tų prekių, o utilizuodamas vis tiek sumokėtų visą, tai labdarai išvežtų dar ir ne pasibaigusio galiojimo prekes.

Bendrai atkreipsiu dėmesį, kad Jungtinėje Karalystėje, kurioje teko pusketvirtų metų pagyventi, PVM maistui parduotuvėse išvis yra nulinis. Kaip tada juokavau, karalienė neatsikanda penktadalio jūsų sumuštinio. Todėl ten ir tokios problemos iš esmės nėra.

Pas mus gi dėl politinės korupcijos, vadinamos lobizmu, nueita kitu keliu - pataikauta viešbučių, restoranų ir kavinių tinklams, sumažinus jiems PVM. Suprantama, seimūnai ir kiti valdžiažmogiai daugiau maitinasi kavinėse ir restoranuose, o ne apsiperka maisto parduotuvėse.

Bet ar ne gėda vadintis Europos Sąjungos valstybe, jei tavo šalyje piliečiai neprivalgo, nes dirba tik už maistą - daugiau kaip 70 proc. juk neuždirba net vidutinės algos.

- Politikai, siūlę didinti mokesčius prekybos tinklams, tiesiai sako, kad nesulaukdavo pritarimo tarp kolegų. Neseniai N.Numa susiderėjo dėl mažesnės GPM skolos sumos ir tai gali būti milijonai eurų. Apie tai visuomenei sužinoti negalima. Kiek yra tamprūs tam tikrų verslininkų ryšiai su valdžia?

- Žmonės ne veltui šitą stambaus verslo „buožių" ir valdžiažmogių nuoširdžią meilę (be jokio korupcinio, be abejo, išskaičiavimo) seniai vadina oligarchija.

Dėl to nusivylimas šia - klaidingai vadinama - valstybe - didėja, ir tai, manau, yra labai nepalankios tendencijos būsimų tiek valstybės gynimo nuo išorinių grėsmių, tiek ir tautos raidos požiūriu. Piliečiai net viduramžiais žinojo, kad pagrindinę jų gyvenimo ir gerovės apsaugos naštą prisiima turčiai, ir jei kalbama apie išlikimą, tai visi tuomet turi ką prarasti, o ne tik šie kitų sąskaita. Dabar gi tos valstybės, kai reikia ginti pilietį, matome vis mažiau, o va ja apsimetančių „elitukų" poreikiai ir apetitai tik auga. Ir auga piliečių bei mokesčių mokėtojų sąskaita.

Informacija

„Vakaro žinios" kreipėsi į „Maxima" atstovus su klausimais, kodėl jų prekybos centruose antkainiai Lietuvoje yra kelis kartus didesni nei kitose šalyse bei kiek iš tiesų rinkos Lietuvoje užima šis tinklas.

Atstovas Titas Atraskevicius nurodė, kad „prekybos tinklas „Maxima" visose Baltijos šalyse veikia panašiais principais, bet antkainiai skirtingose valstybėse gali skirtis. Antkainis ir su kainomis susiję duomenys yra komercinė paslaptis, tad jų komentuoti negalime."

Jis taip pat tik apytiksliai nurodė, kad „Maxima" užimama rinkos dalis „yra gana stabili ir pastaraisiais metais siekia apie 30 proc."

Vito Tomkaus trigrašis: Turėjome kažkada mažmeninės prekybos įvairovę Lietuvoje, o liko iš jos tik dūmai, gyveno kadaise pas mus lietuvis Numavičius, o šiandien beliko tik anglas Numa... Garantuoju, kad jis dar labiau apanglėtų, jei mūsų mokesčių inspektoriai jo prekybą labiau prižiūrėtų ir su juo paslapčia dėl paskirtų baudų nesiderėtų. Bet kai pati Grybauskaitė, būdama Finansų ministre, Maximai net 18 milijonų dovanoja, belieka tik spėlioti: kiek politikams šie prekeiviai kasmet rinkimams "otkatų" atsijoja?