1 nuotr.
Žurnalistikos veteranė Brigita Balikienė yra dirbusi „Vakarinėse naujienose", satyriniame žurnale „Šluota", „Sąjūdžio žiniose", bet turbūt daugiausiai atsiskleidė „Respublikoje". Čia iš pradžių leido pikantiškoms naujienoms skirtą priedą, vadinamą tiesiog VAV-u, o vėliau - priedą moterims „Brigitą".
B.Balikienė niekada netilpo į išdidžios, pernelyg susireikšminusios žurnalistės-veteranės rėmus. Ji buvo tokia pat pasiutusi, kūrybinga, žaisminga, kaip ir dauguma tuometinių respublikonų. Tokia ir liko. Gal šiek tiek pavargusi, bet viskuo besidominti, skaitanti, nebijanti piktintis neteisybėmis netgi poliklinikos registratūroje ir t.t. Žodžiu - tikra respublikonė.
Su tokiu atviru žmogumi, skirstančiu žmones ne pagal titulus, partiškumą ar pinigus, bet tiesiog pagal „nebuvimą ar buvimą kiaule", labai lengva kalbėtis. Nes Brigita į visus klausimus atsako labai atvirai ir be pagražinimų.
Pirmiausia klausiau Brigitos, ar ji prisimena, kaip, įpareigota „Respublikos" redakcijos, vyko į Bulgariją pas akląją aiškiaregę Vangą. Tais laikais lietuviams Bulgarija dar buvo sunkiai pasiekiamas užsienis! O ir tema apie aškiaregius dar buvo visiškai nauja!
- Tai buvo įspūdinga kelionė, aišku, kad ją atsimenu, - atsakė B.Balikienė. - Kelionės organizatoriai pirmiausiai pasiūlė vykti Daliai Jazukevičiūtei, bet ji atsisakė, todėl kad autobusu reikėjo važiuoti apie porą tūkstančių kilometrų. Aš redakcijoje kažkaip nugirdau apie tai ir sakau: jeigu tu nenori, tai aš galiu važiuoti! Ir išvažiavau!
Kai važiavome, tai ten praktiškai buvo ligonių ir šiaip nelaimingų žmonių pilnas autobusas! Vienai, matyt, ligonei keleivei visą laiką reikėjo dėmesio gauti. Elgėsi kaip energetinė vampyrė. Nusimesdavo drabužius, krūtinę apnuogindavo - ir gaudavo dėmesio, nors visi šokiruoti būdavo.
Jos fokusai kuo toliau, tuo labiau darėsi pavojingesni, mat jau važiavome per Lenkiją, per kalnus: kažkokiame miestelyje sustojome - o ten vaikšto vietiniai kalniečiai su tokiais ilgais kirvukais. Ta keista moteris pradėjo jiems pro autobuso langą papus rodyti, tai tie kalniečiai, supranti, jau buvo pasiruošę autobuso langus suskaldyti.
Po to įvykio pasitariau su vairuotoju - lūpdažiu nupaišiau ant balto popieriaus lapo raudoną kryžių ir prilipdžiau prie priekinio stiklo. Kad visi galvotų, jog ligonius veža „Raudonasis kryžius". Važiavome per Vengriją, Rumuniją, pro saulėgrąžų laukus, labai apdergtus prie plento, nes degalinėse jokių tualetų nebuvo.
Taip prisikasėme iki Bulgarijos kaimelio, kur Vanga gyveno. Pasirodo, ten ir šioks toks viešbutis buvo įrengtas, nes žmonėms tekdavo labai ilgai laukti, bet mūsų vadovas, Kaune gyvenęs bulgaras, susitarė ir Vanga mums padarė didžiulį „blatą". Mus jau kitą rytą priėmė. Vakare dar nuėjome į upelį maudytis , o ten - čigonai suėję su visais drabužiais maudosi! Tokie fantastiški vaizdai!
Kitą rytą mus priėmė Vanga, tačiau visi prieš tai naktį turėjo po pagalve laikyti rafinuoto cukraus gabalėlį. Aš nežinojau, tai man kažkas atidavė atsarginį cukraus gabaliuką. Na, nuėjome prie Vangos namo. Ten - stalas toks kieme, ji ten sėdi ir visi gali eiti pas ją audiencijos. Aš sakiau, kad esu komandiruotėje, tik lydžiu lietuvius, kad pranašystėmis netikiu, bet kažkas įkalbėjo, kad ir aš prie Vangos prieičiau. Labai nenorėdama priėjau, pasakiau, kad nieko nenoriu sužinoti. Jinai tylėjo, tylėjo ir žinai, ką pasakė? Pasakė: „Tu, ką darai, viską darai gerai!"
Aš tai visiškai netikiu kažkokiais Vangos gabumais, nes buvo toks šlykštus dalykas. Su mumis važiavo pora iš Palangos, kuriai buvo dingusi dukra, o paieškos - bevaisės. Vanga jiems pasakė, kad grįžę namo savo dukrą ras gyvą namie. Žmonės apsidžiaugė, prisipirko Bulgarijoje visokių suvenyrų galvodami apie tai, kad grįžę namo padovanos atsiradusiai dukrai.
Toks Vangos pasakymas buvo visiškai nehumaniškas, nes, kai sutuoktiniai grįžo į Lietuvą, po kurio laiko sužinojo, kad tuo metu, kai jie kalbėjosi su Vanga, jų dukra jau seniai buvo pakasta.
- Prisimenu dar vieną istoriją, kai tu į kažkokią prezentaciją, į kurią buvo pakviesti žurnalistai, atsivedei benamį valkatą, taip vadinamą „bomžą"!
- Taip, buvo toks įvykis. Vėliau pamačiau, kad ir kiti žurnalistai pradėjo panašiai elgtis. O tada, man rodos, radau tą žmogų prie Aušros vartų ir pasiūliau eiti pasivaišinti, nors nežinojau, kas iš to išeis. Atrodo, tai buvo jogurtų prezentacija ir „bomžas" joje dalyvauti sutiko, juk jis -žmogus laisvas! Išragavo visus jogurtus, prisikimšo pilvą, pasakė savo nuomonę, nors šiaip tai aš padariau kiaulystę, nes jis gerokai dvokė. Susirinkusieji nebuvo pasiruošę tokiai kompanijai.
- Tačiau bent suprato, kad Lietuvoje ir po Atgimimo liko žmonių gyvenimo paraštėse! Kiek prisimenu, „Respublika" niekada nevengdavo ką nors originaliau nuveikti, ką nors paprovokuoti!
- Taip, visą laiką buvo noras kažką padaryti įdomiau, linksmiau. Kai prasidėjo Sąjūdis, aš dirbau"Šluotoje", ir mūsų tuometinis redaktorius Adolfas Strakšys buvo įspėjęs, kad nebūtų jokių fokusų darbo metu su Sąjūdžiu, bet aš dalyvavau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės steigiamajame susirinkime, 1988 m. birželio trečiąją vykusiame LTSR mokslų akademijoje.
Tada Vitą Tomkų į iniciatyvinę grupę išrinko, nors jo nebuvo tame susirinkime, bet ne jis vienas buvo taip išrinktas. Žmonės pasiūlė ir už jį pabalsavo. O mums Artūras Skučas išdalino lapus, kad remiame Sąjūdį ir pasirašome. Reikėjo nurodyti vardą, pavardę, adresą, telefoną. Visus duomenis!
Bijojau, kad, išėjus iš Mokslų akademijos pastato, gali mus saugumiečiai sulaikyti, bet nesulaikė. O „Šluotos" redaktorius Strakšys, kaip sakiau, buvo labai nepatenkintas, kad mes su V.Tomkumi esame sąjūdiečiai, ir pradėjo mus terorizuoti.
Tada aš išėjau į niekur. Bet tuo metu jau buvo Sąjūdžio informacinė agentūra, todėl 1988-ųjų vasarą aš pradėjau ten dirbti, nes ten nebuvo profesionalių žurnalistų ir mano pagalbos reikėjo. Tiesiog priėjau Katedros aikštėje prie pro šalį ėjusio A.Skučo ir pati pasisiūliau.
O po kurio laiko išgirdau, kad kuriasi „Respublika", tad nuvažiavau pas V.Tomkų ir prisistačiau. „Respublika" tada buvo įsikūrusi Vyskupų rūmuose, o Gedimino prospekte, kur veikė Sąjūdžio informacijos agentūra, antrame aukšte įsikūrė „Respublikos" laiškų skyrius. Čia galėjo žmonės ateiti, kreiptis pagalbos, pasikalbėti. Mane V.Tomkus ten priėmime pasodino. O kadangi man Sąjūdžio informacijos agentūroje algą nors ir visai neblogą mokėjo, bet nebuvo galima įforminti manęs kaip dirbančios, tai V.Tomkus mane „Respublikoje" įformino porą mėnesių anksčiau nei pati „Respublika" įsikūrė. Jis labai gražiai pasielgė, kad man nenutrūktų darbo stažas.
Taip ir atsidūriau „Respublikoje" - buvau labai laiminga, nes keli metai buvo nuostabūs. Eini per Katedros aikštę, pro Vyskupų rūmus, o šalia - Vidaus reikalų ministerija (VRM). Du pastatai šalia. Aš labai bijau aukščio, bet vieną dieną net nežinau, kas man šovė į galvą, dabar net neprisimenu, ar su Juliumi Girdvainiu, ar su Ričardu Jarmalavičiumi išlindome per stoglangį ant stogo ir stogu nuėjome iki VRM stogo. Nežinau, kas mums buvo pasidarę su galva, kad taip rizikuotume. Per VRM stoglangį įlindome į VRM palėpę, o ten buvo pilna visokiausių rusiškų garbės raštų, ženkliukų užsilikusių. Prisidėjome pilnas kišenes tų atminimo ženklų ir vėl grįžome stogais į redakciją.
Tais laikais buvo labai draugiškas kolektyvas. J.Girdvainis leido kolektyvo laikraštuką „Respublikoną", gyvenimas virte virė. Man atrodo, kad dabar redakcijos labai nuobodžiai gyvena. Ir plius dar V.Tomkus buvo, kuris nuolat su visokiomis idėjomis būdavo! Vieną kartą sako man: „Paklausk, kas galėtų būti laisvas rytoj. Tik tegul atsineša pasus". Ir nuskraidino mus kitą rytą į Kopenhagą! Ten dar davė „fiškių" (žetonų), kad paloštume kazino.
Beprotnamis toks buvo žavus! Žmonės net nenorėdavo po darbo skirstytis. Keli metai pirmieji buvo labai „faini", o paskui jau kažkaip viskas keitėsi.
- Kodėl išėjai?
- Pradžioje, kiek prisimenu, buvo baisi bepinigystė, net negalėdavau apatinių nusipirkti naujų. Net negalėjome sau leisti eiti pietauti į kokią kavinukę, atsinešdavome sumuštinių į darbą. Prisimenu - atvažiuoja iš kažkokio „kaboko" užsakyti cepelinai - didžiausias puodas! Ir į Vyskupų rūmus neša tą garuojantį puodą mūsų vadams, o mes liūdnai tą puodą akimis nulydėjome. Netgi ir taip buvo! O kai pasidarė neįdomu, tai aš ir išėjau!
- Bet tu dar „Respublikos" priedą „Brigitą", skirtą moterims kūrei, o J.Girdvainis - „Julių", skirtą vyrams!
- Taip, kituose dienraščiuose to dar nebuvo, o po to dar kilo idėja kalbinti garsių žmonių antrąsias puses. Atsimenu, kaip važiavau pas premjero Adolfo Šleževičiaus pirmąją žmoną Birutę, kuri vėliau tragiškai žuvo.
Kai mus, respublikonus, kaltindavo - ai, ten jie papirkti kokios nors partijos ir t.t., todėl taip stengiasi ką nors demaskuoti, aprašyti, aš visada sakiau, kad iš tikrųjų viskas priklauso, kiek žurnalistas turi talento ir noro dirbti. „Respublikoje" galėjai rašyti, ką nori. Man politiniai dalykai buvo absoliučiai neįdomūs. Vertindavau žmones ne politiškai, bet „arba kiaulė žmogus, arba ne kiaulė".
Tiesa, norėdama prisidurti pinigų, dar bandžiau dėstyti viename technikume, kaip bendrauti su spauda, kas yra atstovas spaudai, bet nepagalvojau, ką reiškia su auditorija bendrauti. Atsimenu, viena „mergička" atsistojo ir manęs paklausė, koks yra V.Tomkaus zodiako ženklas!
- Kaip sutarei su „Respublikos" redaktoriais?
- Vito Lingio aš bijojau - jo ironijos. V.Tomkaus irgi bijojau. Nebijojau Ryčio Tarailos, nes su juo „Vakarinėse naujienose" teko dirbti. Nežinau, labai sunku atgaminti visas emocijas. Labai daug kas priklauso, kaip mes patys sugebėjome darbą „Respublikoje" vertinti, kaip pasinaudojome tomis galimybėmis, kurias redakcija suteikė, o galimybių buvo tikrai didelių. Galėjai su bet kokia beprotiška idėja eiti pas V.Tomkų ir jis visiems pasirašydavo. Bet turėjai turėti tų idėjų.
Tiesa, išvargindavo ilgi gamybiniai susirinkimai. Baisu buvo, kad tavęs ko nors paklaus - ir nežinosi, ką atsakyti. Arba būtinai turi paruošti kažkokią sensaciją, o iš kur ją paimsi?
Bet vis vien nesuprantu, kodėl kai kurie buvę respublikonai nenori prisiminti tų laikų, nors ten praėjo didelis gabalas mūsų jaunystės. Gal bijo prisiminti dėl to, kad „Respublikos" dabartinis įvaizdis nekoks. Jei Celofaną žurnalistu paskyrė, tai, atsiprašau! Bet iš laiko perspektyvos tikrai negalėčiau gėdytis, kad kadaise buvau respublikonė. Tikrai ne!
Aišku, kad „Respublika" yra meilė visam gyvenimui! Atsimenu, kaip su fotografu Broniumi Talaikiu po visą Lietuvą važinėdavau, o jis turėjo tokį posakį „Kokia graži ta Tarybų Lietuva!"
Taip skaudu, kad B.Talaikio jau nėra, ir R.Tarailos jau nėra. Ir J.Girdvainio nėra. Kai jis įeidavo į redakciją - iškart visi nušvisdavo. Vien už tai jam algą reikėjo mokėti, kad jis sugebėdavo visus prakalbinti, prajuokinti.
- Dar papasakok, kokia ten istorija apie tai, kaip gabenai į Lietuvą prostitutę.
- Prisimenu tuos laikus, kai prostitutės iš Lietuvos vagonais važiuodavo į užsienius. Man Užsienio reikalų ministerijoje kažkas pasiguodė, kad reikia parsivežti Izraelyje žuvusios lietuvės prostitutės palaikus. Man iš karto kilo idėja. Einu pas V.Tomkų, sakau, kad noriu į Izraelį skristi. Ir V.Tomkus pasirašė.
Bet Izraelio oro uoste mane sustabdė, iškvietė visą būrį rusiškai kalbančių pareigūnų, nes aš kaip žurnalistė privalėjau gauti iš mūsų URM akreditaciją, o čia atvažiuoja kažkokia be nieko! Bet į Izraelį vis dėlto įleido, aš ten visą savaitę prabuvau. Tos mirusiosios kūno neparvežiau, bet perdaviau drabužių - įkapes, kurias man perdavė žuvusios merginos tėvai. Lietuvos ambasadoje visa tai palikau.
Brigitos Balikienės CV:
1976 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete baigė žurnalisti- kos studijas
1973-1981 m. dienraščio „Vakarinės naujienos" korespondentė
1986-1987 m. žurnalo „Buitis" korespondentė
1987-1989 m. žurnalo „Šluota" skyriaus vedėja, korespondentė
1989 m. Lietuvos Sąjūdžio informacinės agentūros SIA žurnalistė
1989-1997 m. dienraščio „Respublika" skyriaus redaktorė, priedo moterims „Brigita" redaktorė, spec. korespondentė
1997 m. LNK televizijos autorinių laidų grupės redaktorė
1998-2000 m. dienraščio „Lietuvos žinios" korespondentė
2000-2001 m. žurnalo „Istorijos" korespondentė
