Lietuva - daug kur vis dar vadinama Litva

Tačiau lietuviai prie jo sunkiai pripranta, net patyrę diplomatai šalį vis dar dažnai pavadina Gruzija, o jei ir prisimena naująjį pavadinimą, jos gyventojus vadina ne kartvelais, o sakartvelais. O kaip gi Lietuvos pavadinimas skamba kitomis kalbomis? Jei galvojate, jog visur supras, kad atvykote iš šalies „Lithuania" ar „Lituania", tai klystate.

Daugybė versijų

2018 m. gegužės pradžioje Valstybinė lietuvių kalbos komisija patvirtino alternatyvų Gruzijos pavadinimą - Sakartvelas, o to paties mėnesio pabaigoje kartvelų kalboje įteisintas ir autentiškas Lietuvos pavadinimas.

Tačiau visose kitose šalyse, išskyrus Latviją (o ir joje kirčiuotas yra pirmasis žodžio „Lietuva", kaip ir visų latviškų žodžių, skiemuo), mūsų šalies pavadinimas skamba kitaip. Klysta tie, kurie mano, kad „Lithuania" ar „Lituania" yra tarptautiniai pavadinimai - jūsų gali ir nesuprasti, iš kokios šalies atvykote, jei ištarsite tokius vardus.

Daugelyje buvusios SSRS šalių bei daugumoje slaviškų valstybių Lietuva yra „Litva", tik kirčiuojamas yra vienur pirmasis, kitur antrasis skiemuo. Išskirtiniausiai mus vadina estai - Leedu (tariasi „Letu"), japonai - Ritoania, jidiš kalba mes esame Lite, vokiškai - Litauen, turkiškai - Litvanya, prancūziškai - Lituanie (kirčiuotas paskutinis skiemuo).

Vardo kilmė

Kaip iš tikrųjų atsirado autentiškas Lietuvos vardas, mokslininkai spėlioja iki pat šiol. XV-XVII a. paplitus romantiškajai lietuvių kilmės iš romėnų teorijai, buvo manoma, kad žodis „Lietuva" yra iškraipyta „L'Italia", mat tikėta, kad lietuviai, kaip ir romėnų palikuonys, atsikėlę iš Italijos. Vėliau buvo prisigalvota dar keistesnių Lietuvos vardo kilmės aiškinimų: esą jis kilęs iš legendinio Vaidevučio sūnaus vardo Litalanus. Lietuvos vardą imta sieti ir su lotynų kalbos žodžiu „litus" („jūros pakraštys"). Vėliau pereita prie paprastesnių variantų ir mūsų šalies pavadinimas nebebuvo kildinamas iš svetimų kalbų žodžių: Lietuvos vardas buvo kildinamas iš žodžio „lietus", o bene paskutinė versija - kad Lietuva pavadinta upelio Lietava, esančio Jonavos rajone, garbei.

Primena okupaciją

Tačiau žinomas kalbininkas Kazimieras Garšva „Vakaro žinioms" teigė, kad ir paskutinė versija yra visiškai neįtikinanti, nes tai - vos kone 10 km ilgio upeliukas.

„O formą „Litva" per okupaciją išpopuliarino rusai. Gal jiems buvo sunku ištarti „ie", „u" iškrito per ilgą laiką trumpinant. O dabar taip tebevadina, kad primintų okupaciją. Netgi Vilnių ir toliau norėjo vadinti „Wilno", kad primintų okupaciją, o lenkai tą formą naudoja iki šiol. Visos valstybės Lietuvos vardą yra pritaikiusios pagal savo tarimą, linksniavimą ir t.t.", - kalbėjo K.Garšva.

Lietuviai kerpa, latviai - cirpa

Pasak kalbininko, kodėl, pavyzdžiui, Vokietija, kaip ir Lenkija, vadinamos vardais, kurių daugiau turbūt nėra jokioje kitoje kalboje, paaiškinti dar sunkiau.

„Nuo seno susiformavusios tokios formos, tačiau neaišku, kokie tų pavadinimų likimai. Na, Vokietiją ir latviai vadina panašiai - Vacija, nes latvių kalba yra baltų kalba. Tačiau latviai vietoj „k" dažnai sako „c": ne „kirpti, o „cirpti". Tad Vacija - ta pati Vokietija, tik patrumpintas pavadinimas", - dėstė kalbininkas.

Beje, latviai turi daugiau originalių pavadinimų. Rusija ten - Krievija, Baltarusija - Baltkrievija, Estija - Igaunija, Švedija - Zviedrija, Turkija - Titara, Juodkalnija - Melnkalne ir t.t.

Siekė atsiriboti nuo Rusijos

K.Garšva prabilo ir apie Sakartvelą bei prisipažino, kad ir pats iš pradžių Sakartvelą dažnai pavadindavo Gruzija.

„Be to, keista, kodėl gruzinai yra kartvelai, o Gruzija - Sakartvelas. Ir galvodavau, kam to reikia. Aišku, kartvelus galima suprasti, kad jie nori būtų vadinami taip, kaip skamba kartveliškai, galbūt ir nuo Rusijos nori labiau atsiriboti, kuri šalį iš seno vadina Gruzija. O mums vargas laužyti liežuvį ir vis prisiminti, kad pavadinimas pakeistas. Manyčiau, tai nėra labai pagrįstas kartvelų noras", - apie Sakartvelo pareikštą pageidavimą Lietuvai pakeisti šalies pavadinimą atsiliepė kalbininkas.

Kuo lietuviškiau

Lietuvoje yra labai populiaru kai kurių šalių pavadinimus išversti į lietuvių kalbą, todėl šios valstybės gyventojas net nesuprastų, jog kalbama apie jo šalį. Pavyzdžiui, Kot d'Ivuarą vadiname Dramblio Kaulo Krantu, Montenegro - Juodkalnija ir t.t.

„Na, tų šalių gyventojams tai gal ir nepatinka, bet patinka man. Aš net nežinočiau, kaip užsienietiškus pavadinimus ištarti. Antano Smetonos laikais pavadinimus ir vardus versdavome dar laisviau. Kai 1939 m. atgavome Vilnių, tada veikusi vietovardžių ir vardų komisija sudarinėjo žodyną ir patarė rašyti ne Dzeržinskis, o Diržys arba Diržėnas, ne Volkanovskis, o Vilkonis ir panašiai", - pasakojo K.Garšva.

Komentuoja Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka:

„To, kad pakeitėme Gruzijos pavadinimą į Sakartvelą, nevertinu nei teigiamai, nei neigiamai. Sakartvelo valdžia paprašė mūsų (ir ne tik mūsų) pavadinimą pas save pakeisti, tai mes, norėdami išlaikyti gerus santykius, tą ir padarėme.

O šiaip jau valstybių pavadinimai dažnai keičiami - Birma virto Mianmaru, daug Afrikos šalių pavadinimų pasikeitė, tad čia - nieko keisto", - „Vakaro žinioms" sakė A.Valotka.

Jam nekliūna ir tai, kad kai kurių valstybių pavadinimai išverčiami į lietuvių kalbą ir Lietuvoje tampa oficialiais jų pavadinimais.

„Taip susiklosto istoriškai, kai kuriuos pavadinimus verčiame, kai kurių ne. Ir tai būdinga ne tik valstybių pavadinimams. Tarkime, vertėjai visada diskutuoja, kaip ten Afrikoje - ar Menkių kyšulys yra, ar Kodo kyšulys („cod" anglų kalba reiškia menkė, - aut. past). O kai kitur jokių klausimų nekyla, Floridos juk neverčiame į gėlėtąją, Nevados - į snieguotąja. Kokios tradicijos susiklosto, tokių ir reikia laikytis bei nepuldinėti į šonus", - dėstė inspekcijos viršininkas.

Pašnekovo teigimu, nieko keisto, kad kai kurias šalis mes vadiname visiškai kitaip, nei jos yra vadinamos kitomis kalbomis. Vokietija tik pas mus Vokietija, o kitur - ir Deutschland, ir Germany, ir Germanija, ir Alemania.

„Kaip saviti pavadinimai atsiranda - į kiekvieną atvejį reikia žiūrėti atskirai. Nepasigilinus sunku pasakyti, kodėl mes suomius ir vadiname suomiais, kaip jie save vadina, kai kiti vadina „finais" ir panašiai. Kiekvienas atvejis yra individualus", - akcentavo A.Valotka.

Gal kaip Sakartvelas į mus kreipėsi, prašydamas jo nebevadinti Sakartvelu, taip ir mes bent jau į draugiškas valstybes turime kreiptis, kad jos mūsų nebevadintų „Litva", kaip vadina Rusija?

A.Valotka taip nemano, mat „Litva" visiškai nesusijusi su laikais, kai Rusija mus buvo okupavusi.

„Taip, kokia nors Kirgizija ar Tadžikistanas šį pavadinimą veikiausiai perėmė iš Rusijos, tačiau tikrai ne Vakarų Europos šalys, nes rašytiniuose šaltiniuose vardas „Litva" minimas ne vieną šimtą metų. Be to, šis pavadinimas taikomas prie kiekvienos valstybės kalbos fonetikos ir t.t.

Man atrodo, protingiausia būtų ne paprašyti mūsų nebevadinti „Litva", o padaryti tai, ką daugiau nei prieš 100 metų padarė Estija. Ji panaikino „h" savo lotyniškame pavadinime ir vietoj „Esthonia" atsirado „Estonia". Kaip ir lotyniškame Lietuvos pavadinime buvo „h" - „Lithuania". Jei mes būtume išmetę tą „h" (kiek pamenu, tokia iniciatyva net buvo kilusi, berods, Gedimino Kirkilo Vyriausybės laikais), tai visi mažiau taip šlykščiai kraipytų tą mūsų pavadinimą pagal anglišką pavyzdį. Ir tartų kaip taria ispanai ar portugalai - „Lituania". Štai tam tai tikrai pritarčiau", - reziumavo A.Valotka.