Prezidentas Rolandas Paksas: Liko atsakyti į klausimą „UŽ KIEK?“

Jos pagrįstumą rodo ir toji aplinkybė, kad į skandalingą liudijimą išsyk nesureagavo globalistinė žiniasklaida: matyt, šie faktai jai buvo gerai žinomi, nes ji ir buvo šio niekingo proceso naudos gavėja ir skatintoja. Prezidentas Rolandas PAKSAS, likęs Lietuvos interesų pusėje nuo sandorio su „Williams" iki ČŽV kalėjimo, buvo neįveikiamas kliuvinys tiek savų tikslų turinčiai JAV administracijai, tiek jos penimam lietuviškų tarnų luomui, todėl ir buvo nuverstas.

Rolandas Paksas sako, kad JAV ambasados pozicija jo atžvilgiu buvo aiški ir be paskelbtų ataskaitų.

- Kodėl, jūsų manymu, medžiaga, demaskuojanti JAV vyriausybės finansuojamus procesus, tarp jų ir prezidento nuvertimą, pasirodo dabar?

- Vieną kartą „WikiLeaks" jau buvo nutekėjęs apie Lietuvą, bet, matyt, šitos informacijos slaptumo lygis buvo aukštesnis. Kodėl dabar? Tai siečiau su keletu dalykų. Visi girdėjome JAV viceprezidento Džeimso D.Venco (James D.Vance) kalbą Miunchene, kur jis pareiškė, kad Europos politikai bijo savo rinkėjų, kad čia nebėra nei žodžio laisvės, nei laisvos spaudos, nei demokratijos, ir iš karto buvo užsipultas meinstryminės žiniasklaidos: kaip jis drįsta, tai netiesa ir pan. Ir štai neilgai trukus pasirodo internete dokumentai, kurie tarsi sako: štai, žiūrėkit, kaip pas jus tvarkomasi su žiniasklaida ir su prezidentais...

Kita vertus, tuo aiškiai parodoma, kad Donaldo Trampo administracija žino, kad perversmai įmanomi, ir siunčia aiškų signalą: net nebandykite. Trečias dalykas, kurį reikėtų turėti omenyje, - Amerika yra nevienalytė. Tie 70 mlrd. dolerių, kurie buvo skiriami žiniasklaidai valdyti visame pasaulyje, yra globalistų, arba Baideno, palikimas, nuo kurio nori apsivalyti Trampo administracija.

- Kas jums buvo nežinoma tuose paskelbtuose raštuose? Ką byloja žiniasklaidos tyla?

- Atvirai sakant nebuvo naujiena, nes tos informacijos gaudavau ir iš kitur. O dėl tylos - prisimenu, kai pasirodė Strasbūro Žmogaus teisių teismo sprendimas, visą savaitę dūzgė lietuviška žiniasklaida, tikra lavina mane užgriuvo ir žurnalistų skambučiai, ir šalininkų sveikinimai. Panašios reakcijos sulaukiau ir po kiek laiko, Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetui pripažinus veiksmų mano atžvilgiu neteisėtumą, ir Lietuvos Aukščiausiajam teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį (dėl kaltinimo, atskleidus privačiam asmeniui informaciją apie jo atžvilgiu teisėsaugos institucijų pradėtą tyrimą ir slapto pokalbių pasiklausymo). Tačiau po po šios skandalingos medžiagos paviešinimo meinstryminėje žiniasklaidoje - spengianti tyla.

Grįždamas iš aerodromo net gražų palyginimą sugalvojau tai tylai iliustruoti. Kadaise su draugais, leisdami dienas gražioje saulėtoje Nidoje, vieną vakarą sumanėme nusidanginti į Slovakiją ir pasivaikščioti po jos kalnus. Kai po pusantros paros ten nusigavome, mus pasitiko praūžusio uragano, viską naikinusio savo kelyje, vaizdas: keliasdešimties kilometrų ruože buvo sugriauti namai, perpus nulaužti medžiai, suniokoti keliai... Tą pačią mintį man suponuoja ir diena, kai prasidėjo valstybės perversmas. Iš tikrųjų buvo labai graži diena, kai persigandę į mano kabinetą įsiveržė patarėjai, klausdami, ar matau, ką rodo per LNK...

Taip prasidėjo tas škvalas valstybėje, kuris šlavė viską, kas pasitaikė jo kelyje. Vieni neatsilaikė, lūžo kaip tie medžiai Slovakijoje, griuvo kaip pastatai, kai kuriems pavyko išsigelbėti prisispaudus prie žemės, treti jau buvo spėję įšokti į tuos uraganinius debesėlius ir nešėsi kartu su sūkuriu, patys trypdami ir naikindami. Aš taip bandau atsakyti į klausimą, kodėl šiandien iš meinstryminės žiniasklaidos nėra jokios reakcijos. Na, tai yra nepatogu, tai galbūt gėda ir pan.

- Kai šiandien jau aiškiau, kas, anot jūsų, nešėsi su tuo uraganu, galėtumėt pasakyti, ar daug jūsiškėje prezidento komandoje būta Sorošo sekėjų?

- Sistema, prieš kurią pakėliau galvą, buvo ir tebėra ne pirštu penima. Tik dabar galiu matyti, kad nuo pirmos dienos, iškėlus savo kandidatūrą ir įsijungus į prezidento rinkimus, dar nežinant, kokie bus rinkimų rezultatai, prie mano aplinkos prisišliejo arba buvo prisiųsta žmonių, kurie turėjo atlikti vienokį ar kitokį vaidmenį. Bet buvo ir tokių, kurie liko man ištikimi, - labai didžiuojuosi, kad tokių žmonių buvo, ypač turint galvoje, kaip jiems buvo nelengva gyventi su paksisto etikete.

- Kokie buvo jūsų santykiai su tuomet Lietuvoje rezidavusiu JAV ambasadoriumi Stivenu Malu (Stephen Mull)?

- Ambasadoriai paprastai esti geri psichologai, žinantys kaip elgtis su žmonėmis ir kaip siekti numatytų rezultatų. Mano santykiai su visais ambasadoriais buvo puikūs. Mandagūs, korektiški, diplomatiški. Na, kalbant apie turinį, jis pasirodė esąs kitoks, nei bendravimo protokolas.

- Galėtumėt prisiminti jūsiškį „medaus mėnesį" su konservatoriais: kaip ir kada jis prasidėjo?

- Iš tikrųjų, tuo metu, kai įsižiebė Sąjūdis, konservatorių partija, jos vadovai, manau, daugelio lietuvių, tarp jų ir mano tėvų, ir mano žmonos tėvų šeimose buvo laikomi kone dievybe. Bet gyvenimas, kaip matot, keičiasi. Atėjęs į konservatorių partiją, labai staigiai, per metus, tapau sostinės meru. Na, ne paslaptis, kad tada buvo šiokia tokia trintis tarp premjero Gedimino Vagnoriaus, pirmininkavusio partijos valdybai, ir Vytauto Landsbergio, kuris buvo Aukščiausiosios tarybos pirmininkas.

Paskui ėmė ryškėti ir trintis tarp premjero Vagnoriaus ir prezidento Valdo Adamkaus. Mano akimis, ji buvo daugiau dirbtinė, tačiau Vagnorius, nors ir pakartotinai gavęs pasitikėjimo mandatą Seime, ėmė ir išdidžiai atsistatydino. Belieka tik jo paties paklausti, kokios buvo jo atsistatydinimo pagrindinės priežastys: ar buvo per daug dokumentų, kuriuos jis buvo patvirtinęs savo parašu, ar per toli buvo nueita dėl „Williams"?..

Nepasakosiu visų peripetijų, tik pasakysiu, kad tris kartus atsakęs, po ketvirto siūlymo, matydamas V. Adamkų, kuris atrodė įstumtas į kampą (o gal tai buvo vaidyba?), su kai kuriomis išlygomis sutikau būti premjeru. Tai buvo pirmas „medaus mėnesio" pabaigos ženklas (partijos dalis, kuri palaikė Vagnorių, mane ėmė laikyti nebe draugu), o tas mėnuo baigėsi atsisakius dalyvauti sandėryje su kompanija „Williams", kuriai, galima sakyti, „Mažeikių nafta" buvo padovanota....

- Jūs buvote vadinamas „prezidento premjeru". Ar tai reiškia, kad ir jūsų tarpusavio santykiai buvo bičiuliški?

- Man teko su dviem prezidentais bendraut: su Algirdu Brazausku ir Valdu Adamkumi. Apie pastarąjį galiu pasakyti, kad pažįstu du Adamkus: vieną jų, šiltą, empatišką, paplojantį per petį, kad viskas bus gerai ir paperkantį nuostaba dėl juodulių, kurių pas mus negali būti, pažinojau iki savo sprendimo dalyvauti prezidento rinkimuose.

Kitą Adamkų pažinau tada, kai pasakiau, kad sieksiu prezidento posto, - nekorektišką, sakyčiau, netiesą sakantį žmogų, netgi atšiauroką; kuris tikrasis Adamkus, nesiimu spręsti, bet mano atmintyje jie yra išlikę du.

Na, o A. Brazausko atžvilgiu galiu tik pagiriamuosius žodžius sakyt - politinio perversmo metu jis buvo premjeras ir visą laiką laikėsi vyriškai, kaip ir dera normaliam premjerui, normaliam buvusiam prezidentui. Ir paskutinis mudviejų pokalbis prezidentūroje buvo šiltas. Jis man sakė: „Tu dar jaunas, po kiek laiko galėsi čia sugrįžti, bet dabar atsistatydink, taip bus geriau". Paspaudėme vienas kitam rankas ir kiekvienas likome prie savo. Aš galvoju, kad perversmo organizatoriai rado būdą, kaip jį patį prispaust, nes jis, supratęs, kad greičiau pats pasilaidos, nei sustabdys tą greitėjantį uraganą, žengė žingsnį į šoną.

- Kokie ženklai einant prezidento pareigas jums rodė, kad artėja „neganda juoda"?

- Laimėjęs prezidento rinkimus, mačiau labai daug šiltų veidų salėse, gatvėse, skveruose; kalbantis su vienu ar daugybe žmonių, susidarė įspūdis tarsi mano tapimas prezidentu būtų kiekvieno žmogaus asmeninis laimėjimas. Tas jausmas lydėjo nuolatos, sukant padėkos ratą po visą Lietuvą. Bet buvo ir kitokių pavyzdžių. Sakysim, Vytautas Landsbergis prieš naujai išrinktą prezidentą pasiūlė kurti antifašistinį frontą.

Turėjau nemažai politinės patirties, mačiau, kaip kartais daromi sprendimai, mačiau, kaip traukiama valstybės paklodė į savo pusę, nebuvau naivus, tikėdamasis, kad mano programa, su kuria ėjau į rinkimus, sulauks visapusiško palaikymo. Ne be priežasties sulaukiau diplomatinių pasiūlymų: „tu gi viską pasiekei, važinėk po užsienį, kabinėk medalius, dalyvauk priėmimuose, fotografuokis, tik tu nelįsk į tą valstybę".

O mano žodis komandai, kuri atėjo dirbti į prezidentūrą, buvo toks: svarbiausi valstybės klausimai turi spręstis čia, prie šito stalo. Tą mes ir darėme. Galbūt tas perversmas ir nebūtų įsisiūbavęs, jeigu aš būčiau nepradėjęs kelti pavojingų klausimų dėl „Mažeikių naftos" privatizavimo, dėl pridėjusių rankas prie Juro Abromavičiaus žūties, dėl Bražuolės tilto sprogdinimo, dėl savanorių maišto ir pan. Viską, matyt, apvainikavo mano kategoriška nuostata ČŽV kalėjimo Lietuvoje atžvilgiu, išsakyta tuometiniam Saugumo departamento vadovui Mečiui Laurinkui...

- Ar ne Valstybės saugumo departamento pareiga įspėti valstybės Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą, kuriuo esti prezidentas, apie, sakykim,valstybės stabilumui kylančias grėsmes?

- Iki prezidento rinkimų Saugumo departamentas uoliai darbavosi rinkdamas medžiagą prieš mano asmenį, man laimėjus rinkimus, matyt, visą naktį pluošė, kad sunaikintų tą medžiagą, kurią surinko prieš mane. (Juokiasi.) Būdavo, jeigu tik ateina į Prezidentūrą vienas kitas pretendentas į kokias nors pareigas, jau kitą dieną man Saugumo departamentas atneša didžiulę schemą, rodančią, kad šitas žmogus būtinai netinka.

Dėl įspėjimų pasakyčiau priešingai: Saugumo departamentas mane bandė šantažuoti. Esą jie žino tą ir tą, todėl jeigu darysiu taip ar kitaip, rezultatas gali būti visiškai kitoks, negu tikiuosi. Man teko girdėti iš aukštų saugumo pareigūnų, kad, sakykim, vieni iš saugumo vadovų, ateidavę pas mane, prezidentą, jiems pateikdavo klaidingą informaciją apie tai, kas buvo kalbėta, leisdami suprasti, kad prezidentas dirbs ne taip, kaip reikia valstybei ir pan.

- Jau galite žiūrėti į apkaltą, kaip į istoriją, nutikusią tarsi kitam žmogui? Ar tėvai sulaukė jūsų reabilitacijos?

- Ne, deja, nesulaukė... Sakot, reabilitacijos? Gal žmonės, kurie skaito šias eilutes, ir galvoja panašiai kaip jūs, bet tai būtų per stipriai pasakyta. Šviesaus atminimo advokatas Vytautas Sviderskis yra paaiškinęs, ką reiškia Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo pareiškimas, kad Paksui skirta bausmė neproporcinga. Neproporcingas reiškia neteisinga, neteisėta. Vadinasi, tai, kas buvo iki to, buvo neteisėta. O neteisėta veikla, siekiant pakeisti konstitucinę valdžią, vadinama valstybės perversmu.

Bet, žiūrėkite, praėjo 20 metų ir grįžome į status quo: aš galiu dalyvauti rinkimuose kaip paprastas pilietis, bet beveik milijonas rinkėjų, kurie balsavo už mane ir mano prezidentinę programą, už savo galbūt perspektyvą, buvo apgauti ir liko nusivylę. Aš jau nekalbu apie Lietuvos supriešinimą, suskaldymą, kai viskas vertėsi nuo galvos ant kojų. Manau, tų dienų įvykių įvertinimą valstybė turės padaryti ir neabejoju, kad anksčiau ar vėliau, tai būtinai įvyks.

- Kaip manote, ar išnykusios politinio perversmo galimybės šiandien?

- Jei palygintume 1926 ir 2004 metų valstybės perversmus, matytume, kad skiriasi tik instrumentai. Esmė nesiskiria. Anuomet viskas vyko pigiau ir greičiau: keli karininkai įžengė į Seimą, kelios tanketės išriedėjo į gatves, ir išgalvotu pretekstu prezidentas Kazys Grinius buvo atstatydintas. 2004- aisiais, kai Lietuva buvo be kelių minučių ES ir NATO narė, reikėjo rasti būdą, kaip nušalinimą pritempti prie Konstitucijos - prie apkaltos. Kaip tempė, mes matėm, net juokas ima.

2003 metų vasario 26 dieną prisiekiau Seime, buvau inauguruotas, spalio mėnesį prasidėjo perversmas. Kad jis buvo ruošiamas ne vieną mėnesį, rodo pusantros tonos kaltinamųjų dokumentų, iš Seimo išvežtų spalio lapkričio mėnesiais. Ar dabar tas gali įvykti? Manau, kad detaliai neišanalizavus, kas įvyko prieš du dešimtmečius, neatsakius į klausimą, „KAS?", neatsakius į klausimą „UŽ KIEK?", drąsiai gali įvykti dar kartą.

Paradoksas: Lietuva moka baudas už žmogaus teisių pažeidimus Antavilių kalėjime, bet Lietuvoje teigiama, kad kalėjimo nebuvo. Kaip reikia niekinti ir mulkinti tautą, kaip tauta turi nesitikėti nieko iš tokios valdžios, tvirtinančios, kad nebuvo, bet mokančios baudas už tai, kad buvo. D.Trampas iš tikrųjų bando apvalyt sistemą nuo panašių dalykų. Duok, Dieve, jam sėkmės.

- Jis turi ištikimą komandą, jis ėjo į prezidentus žinodamas kad jo laukia nuožmi kova... Jūs to nežinojote.

- Pasakysiu dar kartą: žinojau, į kokią kovą einu, žinojau, kad lengva nebus, gal tik neįvertinau, kad pagal Makiavelį niekas nėra pasikeitę: tie patys sprendimai suponuoja tuos pačius rezultatus. Anksčiau karalius nukirsdindavo ar nunuodydavo, dabar pasikeitusi tik valdovų ar vadovų naikinimo forma. Iki šiol pasigirsta svarstymų, kas galėjo nulemti galutinį Pakso apkaltos rezultatą, bet visa tai tebuvo ir tėra vaikų pasakos. Jau toks volas buvo paleistas, tiek pinigų įsisavinta, tiek žmonių buvo įmerkę rankas, kojas į tą purvą arba į pinigus, arba į kraują, kad šito volo visiškai niekas negalėjo sustabdyti.