Šnipinėjimo dėmė sutepė tremtinius

Konservatorių partijos narys buvo aktyvus visuomeninėje veikloje, spaudė ranką ir Seimo nariams, ir ministrams. Jo paties nuotraukų paroda buvo atkeliavusi netgi iki Seimo.

E.Manovas aktyviai veikė ir kaip Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių sąjungos narys. Artimai su juo bendravę bendražygiai prisipažįsta tik dabar supratę, kad signalų apie šį žmogų buvo. Ir ne vienas.

Prokuratūra pranešė, kad baigtas tyrimas dėl šnipinėjimo renkant informaciją Rusijos karinei žvalgybai (GRU).

Šnipinėjimu įtariamas šiaulietis turi dvi pilietybes: Rusijos ir Lietuvos. Tad dabar Migracijos departamentas aiškinasi, kaip vyras įgavo dvi pilietybes. Jei tyrimo metu paaiškės, kad E.Manovas pilietybę įgijo pateikęs suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu, bus kreipiamasi į administracinį teismą dėl pilietybės netekimo.

Pilietybės jis netektų ir tuo atveju, jeigu institucijos nustatys, kad būdamas Lietuvos piliečiu, jis tarnavo ar tebetarnauja kitos valstybės tarnyboje, neturėdamas Lietuvos Vyriausybės leidimo.

Apie tyrimą dėl galimo E.Manovo šnipinėjimo žinojo ne tik dalis politikų, bet ir kai kurie Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių sąjungos nariai.

- Kaip sureagavote, išgirdusi, kad jūsų kolega E.Manovas įtariamas šnipinėjimu Rusijai? - „Vakaro žinios" paklausė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkės Valerijos JOKUBAUSKIENĖS.

- Mes taip nustebome, kad nėra, kaip tai žodžiais apsakyti. Visi buvome šoke, amo netekome.

- Koks jis atrodė žmogus?

- Jis save pateikė kaip kultūringą, mandagų, taktišką žmogų. Atrodo, kad protingas. O kas jo viduje, neįtarėme. Nors man vienas dalykas užkliuvo. Jis visada pasakojo, kad jo šeima buvo ištremti be teisės grįžti į Lietuvą. Pasakojo, kad Maskvoje baigė mokslus, nupirko tėvams bilietus, pasodino į lėktuvą ir parvežė čia - į Radviliškį. Bet aš žinau atvejų, kai su tokiu statusu ištremta šeima grįžo į Lietuvą ir buvo liepta per parą laiko palikti šalį. Paklausiau, ar jo šeimai taip nebuvo? Jis šiek tiek pasimetė, bet atsakė, kad tėvai čia gyveno iki pat mirties. Suklusau, bet nesureikšminau.

Jis gerai paveiksluoja, todėl pareiškė norą fotografuoti renginiuose. Visur stengėsi dalyvauti, kiekviename renginyje pasisakyti kaip patriotas, kuris labai troško grįžti į Lietuvą. Stengėsi visada būti dėmesio centre. Jis buvo ir mūsų sąjungos tarybos narys, nors buvo ne iš karto išrinktas. Labai skaudžiai tai priėmė. Guodžiau, kad gal dėl tokios rusiškos pavardės. Galiausiai jį išrinko į tarybą. Ten jis visuomet stengdavosi sėsti į antrą eilę, kažkur šalia sąjungos vadovų. Visada norėjo būti matomas, reikšmingas.

Jeigu tik jam būdavo nesuteikiamas žodis, pats puldavo, kad nori pasisakyti. Vis kalbėjo apie tai, kaip troško grįžti į Lietuvą. Išvaizdus, kultūringas, tvarkingai rengdavosi, visada su kostiumu. Vieną kartą pamačius, manau, žmonės jį įsidėmėdavo. Jis ir Arvydui Anušauskui bėgo spausti ranką, ir Laurynui Kasčiūnui.

Be to, jis buvęs karininkas, turėjo majoro laipsnį. Įprastai, kai karininkai išeina į pensiją, jiems duodami butai, bet, kiek žinau, ne Maskvoje. O jis gavo butą Maskvos centre. Mums buvo įtarimas, kodėl taip. Bet niekur nesikreipėme, tik pakalbėjome tarpusavyje, kad gal užsitarnavo, gal labai pareigingas. Visada būdavo tas „gal..." Dabar matome viską kitaip.

Jis buvo aktyvus, visur skelbėsi, tapo vos ne žurnalistu. Nors mes esame tik tremtiniai. Aš vieną kartą pasakiau, kad jis atiduotų fotoaparatą, nes jis yra tik mūsų fotografas, o paveiksluoja kone visą Lietuvą. Tada jis neva nuvažiavo į Maskvą, ten jam sūnus padovanojo telefoną. Pradėjo paveiksluoti su telefonu ir pasakė: „Man su telefonu net geriau paveiksluoti. Nes kai su fotoaparatu, visi atkreipia dėmesį, o su telefonu dabar jokio įtarimo aš nesukeliu." Nežinau, kodėl jam tokie žodžiai išsprūdo.

- Jis dažnai vykdavo į Maskvą?

- Į Maskvą jis važiuodavo du kartus per metus porai savaičių. Ten jo šeima, vaikai. Taip pat ir dėl pensijos.

Galiu pasakyti, kad vis jis atrodė toks neaiškus, bet tikrai tai nurašėme kaip bereikalingą mūsų įtarimą. Bet poros žmonių jis neįtikino. Vienas jų jau miręs, bet sakė: „Jis turbūt žinias veža į Maskvą." Dar vienas žmogus taip pat sakydavo, kad Eduardas jam įtartinas, kad juo netiki.

Jis labai dažnai paveikslavo Lietuvos gamtos vaizdų. Buvo surengęs nuotraukų ciklą „Lietuva tremtinio akimis". Jo šis ciklas, beje, buvo net Seime eksponuojamas, o vėliau padovanotas Šiaulių vyskupijai. Na kaip gali įtarti tokį žmogų... Dabar jau kitaip atrodo. Ne tik dėl to buto Maskvoje.

Aš pati tremtyje išbuvau dešimt metų ir žinau, kad jeigu esi ištremtas be teisės grįžti į Lietuvą, tu taip paprastai negrįši ir čia ramiai nebūsi. O jam - nieko. Nupirko bilietus ir susodino į lėktuvą. Į lėktuvą netgi. Pagalvojau tada: kodėl saugumas jiems nieko nesakė, kaip taip galėjo būti? O jis grįžo 1997 m.

- Ta šeimos grįžimo istorija - išgalvota, ar jau tada žmogus galėjo turėti kažkokių ryšių?

- Dabar jau net nežinau, ką pasakyti. Manau, kad turėjo ryšių. Kitaip jis taip ramiai nebūtų išbuvęs. Be to, jis ir Šiauliuose gavo butą kaip tremtinys. Mes, kiti tremtiniai, negavome.

Pasitikėjome, o paaiškėjus, kad jis toks žmogus, nebežinome, kuo galime pasitikėti, ką galvoti ir kaip jaustis. Vienas į kitą žiūrime ir galvojame, ar yra daugiau tokių. Jau vieni kitais nebepasitikime.

Begalinis nusivylimas. Juk tiek girdėjome jo istorijų, kiek jis daug pasakodavo apie savo brolelį Jonuką, kuris mirė tremtyje iš bado. Ir jeigu po to jis parsidavė ir tarnavo tiems, kas mus trėmė ir kankino, tai yra šeimos, tėvų išdavystė. Nežinau, kokie motyvai turėtų būti. Nerandame paaiškinimo.

- Kokią informaciją jis galėjo rinkti jūsų organizacijoje?

- Sunku pasakyti. Žinau, kad jis paveikslavo Lietuvos vaizdus. Zokniuose kasmet fotografavo lėktuvus. Bet tai buvo parodos, kurias visiems galima lankyti, vieša informacija.

- Pareigūnai sako, kad jis gavo atlygį už savo darbą.

- Kiek žinau, jis pensiją gaudavo iš Maskvos. Mums aiškino, kad jis kiekvienais metais turi vykti į Maskvą pasitikrinti sveikatą, pasirodyti, kad jis gyvas. Vieną kartą vykdavo prieš Kalėdas, kitą kartą vasarą. Sakydavo, kad ten ir sūnus yra, kuriam butą padovanojęs, ir dukra gyvena.

Paskutinį kartą kai matėmės su juo, tai buvo sausio 12 d. Šiaulių Katedroje vyko mišios, tada minėjimas prie savivaldybės. Po minėjimo jis priėjo prie manęs ir pasakė, kad išvažiuoja į Panevėžį, lyg pas kažkokias gimines. Tai buvo ketvirtadienį, pasakė, kad grįš pirmadienį arba antradienį. Atsimenu, kad atsisveikindamas nebuvo linksmas, labiau susimąstęs. Gal vyko kokią užduotį daryti.

Kai atėjau pirmadienį į būstinę, kažkoks vyriškis pasakė, kad ieško Eduardo, nes jo jau ieško pusseserė, negali susisiekti telefonu. Tas vyras nuvyko į butą, iškvietė tarnybas, bet jo nerado. Vėliau sužinojau, kad jis Kaune, gali būti, kad sulaikytas. Tos giminaitės aš nepažįstu, per daug neatviravo, bet galvojome, kad gal kokia avarija įvyko. Paskui viskas ėmė aiškėti, butas buvo užplombuotas, krata padaryta, rastas kompiuteris.

Jis jau tada buvo sekamas. Nežinau, kur jį sulaikė. Sako, kad bute net virdulys dar verdantis buvo.

Aš pati buvau apklausta vasaros viduryje kaip Šiaulių skyriaus pirmininkė. Buvo pasakyta nieko neskelbti, kol nėra tyrimo pabaigos.

Iki šiol negaliu suprasti, kaip žmogus gali būti tokiu dviveidžiu. Reikia turėti sugebėjimų vaidinti nuskriaustą avinėlį, o iš tiesų elgtis visai kitaip. Jis gi vos ne verkdamas kiekvieną kartą pasakodavo apie savo broliuką, apie tai, kaip mama badavo, kaip jis pats gėrė mamos ašaras. Lyriškai taip pasakodavo, mes visi kone verkdavome jo beklausydami.

- Ar ta istorija buvo išgalvota?

- Jis tikrai buvo tremtyje. 1945 m. buvo ištremtas, kai jam buvo treji. Rodė nuotraukas, kai buvo tokio amžiaus, po to, kai buvo pirmoje klasėje su broliu tremtyje. Ten jis mokėsi. Jo brolis yra net knygą išleidęs apie jų šeimą. Jis pats redagavo. Turi literatūrinių sugebėjimų, lyriškai pasakodavo, o mes mielai klausydavome, kaip kregždutės link Lietuvos skrisdavo tremtyje. Visiems užkalbėdavo dantį, mes jo klausydavome išsižioję. Dabar ir juokas, ir ašaros ima. Tai didžiulė nuoskauda, esame labai nusivylę, kad žmogus gali taip meluoti. Protu nesuvokiama.

Jis gi buvo toks patriotas! Pasakodavo, kad kai nuvažiuoja į Maskvą, su draugais karininkais eina į pirtį, ten geria alų ir visi keikia Putiną. Vis sakydavo, kad karininkai labai nemėgsta Putino. Dabar juokingai skamba. Matyt, taip kūrė savo įvaizdį.

Žinote, mes, tremtiniai, daugelis esame kažkiek suvargę žmonės. O jis visada užsigrūdinęs, įdegęs, sportiškas.

- Nuo 2005 m. E.Manovas priklausė konservatorių partijai. Pasakojo, kokie jo tikslai joje?

- Taip, buvo konservatorių partijos narys, kaip ir aš priklausė Šiaulių skyriui. Iš pradžių eidavome dviese, bet aš paskui išėjau iš partijos Šiaulių tarybos, o jis pasiliko. Per daug ten jis kalbėti neturėjo ką, daugiausiai klausydavosi. Ar tas išklausytas žinias paskui siuntė, nežinau. Nežinau, kodėl pasirinko šią partiją. Nors mes, tremtiniai, į kitas partijas ir nestojame pagal savo pažiūras. Nors dabar bijau, kad ten jau kas antras atrodo panašus į Manovą. Baisu net galvoti, įtarimų pilna.

Dabar viską apmąstant, signalų buvo, bet mes nereagavome, negalėjome patikėti. Negaliu už Eduardą atsiprašyti. Bet kadangi tai buvo mūsų organizacijos narys, visi jaučiamės susitepę, kad su juo bendravome. Lyg kartu būtume purve išsivolioję. Turime daugiau apie tai kalbėti, gal susimąstys tie, kurie yra pardavę savo sielą.