Riebiausias kąsnis - Energetikos ministerija: Konservatorių klanas pelningos lesyklos svetimiems neatiduoda

„Vakaro žinių" kalbintas politologas prof. Algis KRUPAVIČIUS primena, kad nors Ž.Vaičiūnas turi ministro patirties, pirmą kartą šiame poste jis atsirado prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva ir yra jos žmogus: „Su jos parama. Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje jis buvo neformaliai vertinamas kaip prezidentinis ministras, o ne „valstiečių" ar demokratų „Vardan Lietuvos" pasirinkimas. Taigi jo politinės karjeros katapulta buvo būtent D.Grybauskaitė. Dabar į Vyriausybę jį pakvietė S.Skvernelis.

Mes matėme atvejų, kai tas pats ministras atstovavo Vyriausybę ir nuo skirtingų partijų. Bet tai yra išskirtiniai atvejai."

Nėra nepakeičiamų ministrų

A.Krupavičius sako, kad kiekviena partija iš valdančiosios koalicijos turi ne tik teisę, bet ir pareigą pasiūlyti savo kandidatus. „Partija turi teisę tai daryti.

Kartais atrodo, kad prezidentas pamiršo, jog politika yra kompromisų menas. Politikoje negali viena pusė diktuoti taisyklių, o kita jas priimti. Šiuo atveju, panašu, kad prezidentas žaidžia būtent tokį žaidimą, kai nori laimėti viską ir būtinai turėti savo kandidatą energetikos ministro poste, todėl kelia sąlygas, kurios balansuoja prie Konstitucijos pažeidimo ribos. Ypač, kai jis teigia, kad nepaskirs „Nemuno Aušros" siūlomų kandidatų.

Prezidento priesaikoje yra teiginys, kad jis bus lygiai teisingas visiems. To reikalauja ir Konstitucija. Šiuo atveju ši nuostata akivaizdžiai pažeidžiama. Prezidentas negali šios nuostatos ignoruoti. „Nemuno Aušra" yra teisėtai veikianti partija, už kurią balsavo daugiau nei 180 tūkst. rinkėjų.

Ji daugiamandatėje rinkimų apygardoje užėmė trečią vietą. Partija jau buvo ankstesnės koalicijos nare. Galų gale, Gintauto Palucko vyriausybėje partija jau buvo delegavusi tris ministrus", - sako politologas ir pridūrė, kad Vyriausybėje yra buvę ir iš teistų partijų skirti ministrai, kurie būdavo tvirtinami.

A.Krupavičius primena, kad Lietuva yra parlamentinė respublika su pusiau prezidentiniu valdymu, kur Vyriausybė yra atskaitinga Seimui: „Prezidentas turi nemažai galių, bet jos yra ribotos. Vyriausybės formavime prezidentas skiria ministrą pirmininką, o jį skirti teikia parlamento dauguma.

Lygiai taip pat prezidentas diskutuoja dėl ministro kabineto sudėties su parlamento dauguma, ministru pirmininku, bet jis nėra tas, kuris gali nuspręsti vienašališkai, kokia turi būti koalicija parlamente, kokie ministrai turi sudaryti Vyriausybę.

G.Nausėdai nereikėtų kartoti D.Grybauskaitės klaidų.

Parlamentinėje respublikoje visais atvejais galios centras yra Vyriausybė, parlamentas ir joje esanti parlamentinė dauguma. Bet ne prezidentas."

Taiko skirtingus standartus

Paklaustas, kiek įtikina prezidento argumentai dėl patirties, A.Krupavičius sako suskaičiavęs, kad Ingridos Šimonytės vyriausybėje skyrimo metu buvo net 8 politikos naujokai, neturėję jokios patirties nacionalinėje vykdomojoje valdžioje: „Pavyzdžiui, visi „Laisvės partijos" kandidatai.

Tuomet prezidentas šiek tiek diskutavo, bet tvirtino juos. Formuojant G.Palucko vyriausybę ir dabartinę, yra keli aiškūs prezidentiniai ministrai. Viena ministrė viešojoje erdvėje vertinama prieštaringai, bet prezidentas jokių sąlygų jai nekelia.

Tad standartai turi būti vienodi visiems. Negali būti vienu atveju taikomi vieni standartai, o kitu atveju - kiti. Žinoma, Lietuvos politikoje tai yra jokia naujiena. Esame dvejopų, trejopų standartų politikoje šalis. Bet dabar prezidentas balansuoja prie galimo Konstitucijos normos pažeidimo ribos. Jis vaikšto labai plonu ledu.

<...>

Dabar įtampos auga ir galime tiek prisišaudyti į kojas, kad mažai nepasirodys.

Visoms pusėms reikėtų sustoti, atsisėsti ant „nusiraminimo kėdučių", rasti logiškus ir visiems naudingus sprendimus. Tuomet situacija bus suvaldyta."

Interviu su žurnalistas, redaktoriumi Valdu VASILIAUSKU:

- Ar dabartinis konfliktas tarp R.Žemaitaičio ir prezidento iš esmės yra todėl, kad Energetikos ministerija neoficialiai priklauso prezidentūrai, o dažniausiai jai vadovauti skiriami konservatorių aplinkos žmonės?

- Be jokios abejonės taip. Visa kita yra tik anturažas ir teatras. Tikroji priežastis yra kova dėl energetikos ministro posto. Prezidentūrą ir mūsų elitą ištiko didžiausia panika, kai paaiškėjo, kad pagal koalicijos sutartį energetikos ministro portfelis atiteko „Nemuno Aušrai", kuri vienintelė į savo rinkimų programą yra įrašiusi „Igničio" akcijų grąžinimą valstybei.

Kam kilo grėsmė? Gelminei valstybei, kuri nepriklauso nuo rinkimų rezultatų ar Vyriausybės. „Ignitis" yra pagrindinė gelminės valstybės širdis - pagrindinis finansų šaltinis, maitinantis konservatorius, juos aptarnaujančią žiniasklaidą ir kitas struktūras. Visiem užtenka iš čia pinigų.

Pagrindinė grėsmė kilo valdymui, kurio istorija prasidėjo 2012 m., kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė kadencijos pabaigoje reformavo valstybines įmones ir pakeitė jas į akcines bendroves. Akcijos priklauso valstybei, o valdymas buvo pavestas nepriklausomoms valdyboms. Tuomet kontrolė išliko valstybėje.

Bet viską baigė S.Skvernelio Vyriausybė, kuri dar kartą reformavo įmonių valdymą ir numatė, kad nepriklausomose valdybose turi būt ne mažiau kaip 50 proc. nepriklausomų narių. Taip valdybose valstybės atstovų liko mažuma, o visi kiti - užsieniečiai, komercinių struktūrų atstovai.

Taip akcinės bendrovės, kurių akcininkė yra valstybė, tampa visiškai nepriklausomos nuo valstybės. Jas valdo nepriklausomos valdybos. Taip mūsų visų turtą valdo kažkas kitas, o valstybinės įmonės pelną neša įtakos grupėms ir netgi atskiroms šeimoms. Pavyzdžiui, „Lietuvos energija", o dabar „Ignitis" milijonus nešė Gabrieliaus Landsbergio šeimai per Karalienės Mortos mokyklų tinką.

Taigi, visai šiai situacijai kilo reali grėsmė, todėl prasidėjo klyksmas iš visų pusių. Iš karto sureagavo prezidentūra, kuri jau nusimetė visas gerovės valstybės kaukes. Iš tos baimės pirmiausia buvo pareikšta, kad Ingos Ruginienės vyriausybėje Ž.Vaičiūnas turi likti. Tą reakciją buvo galima prognozuoti žinant G.Nausėdos aplinką.

Jo patarėjas, Aplinkos ir infrastruktūros grupės vadovas yra Ramūnas Dilba, kuris Finansų ministerijoje dirbo su I.Šimonyte. Taigi, konservatoriams nėra svetimas.

Po to S.Skvernelio vyriausybėje jis ėjo Susisiekimo ministerijos kanclerio pareigas, o vėliau dirbo ir Energetikos ministerijos kancleriu. Kitaip tariant, jis buvo Ž.Vaičiūno kolega. Natūralu, kad prezidentūra žūtbūt reikalauja grąžinti šį ministrą. Bet nei Ž.Vaičiūnas, nei R.Dilba nebuvo energetikai. Jie yra politologai.

Dirbdami S.Skvernelio vyriausybėje jie įvykdė dalinę „Ignitis" privatizaciją ir pakeitė valdybų sudarymo principus.

- Atrodo, kad, pradedant nuo konservatoriaus Arvydo Sekmoko, jau tuoj bus du dešimtmečiai kaip Energetikos ministerija yra konservatorių įtakoje, nepriklausomai nuo to, ar jie yra valdantieji?

- Beje, A.Sekmokas taip pat niekada nebuvo energetiku. Būtent jo laikais buvo pradėta vaikyti energetikos profesionalus iš „Lietuvos energijos". O nuo sovietinių laikų Lietuva garsėjo kaip turėjusi stipriausius energetikos kadrus. Bet juos pakeitė vadybininkai ir visokie sekmokai. Žymusis Rokas Masiulis taip pat nėra energetikas, jis auditorius.

Taip atsitiko, nes konservatoriai, atėjus D.Grybauskaitei ir Andriui Kubiliui, pamatė, kad didžiausi pinigų srautai yra energetikoje. Jie šią sritį užvaldė. Nuo tada Energetikos ministeriją valdo vadinamojo Šv. Roko brolija. Niekas nesikeičia iki šiol.

Todėl dabar vyksta tokia panika. Labai įdomu pažiūrėti, kas labiausiai klykia - paaiškėja, kad tai yra konservatorių žmonės. Nors G.Nausėda yra socialdemokratų sąjungininkas ir globėjas, tačiau šiuo metu jis pateko į tam tikrą interesų konfliktą ir, stabdydamas Vyriausybę, valdantiesiems sudavė didesnį smūgį nei opozicija ir Tapinas kartu sudėjus. Regis, kad G.Nausėda yra apsodintas konservatorių žmonių.

- Teikiant R.Masiulio kandidatūrą, jis buvo pavadintas kandidatu iš po skverno, nes laikomas konservatorių žmogumi, o ministerija priklausė Darbo partijai, kuri ir teikė šį kandidatą. Prezidentė D.Grybauskaitė patvirtino, nors į „darbiečių" kandidatus reagavo kietokai.

- Net ne kietokai, o priešiškai. Kaip dabar G.Nausėda reaguoja į „Nemuno Aušrą". Tai buvo operacija, per kurią R.Masiulis buvo patvirtintas. Viktorui Uspaskichui, matyt, buvo pasakyta, kad taip reikia, ir jis taip padarė. Įsivaizduokite, koks infarktas dabar gali ištikti gelminę valstybę, jeigu staiga pasikeistų įprastas valdymas ir Energetikos ministerija būtų grąžinta žmonių išrinktai Vyriausybės vadžiai. Dabar žmonės gali rinkti, ką nori. Bet jeigu lieka nepasikeitęs „Ignitis" valdymas, viskas liks kaip anksčiau. O visa kita bus tik pigus teatras.

- Konservatorių energetikos ministras Dainius Kreivys per vieną įmonę turėjo netgi „Ignitis" akcijų. Ar tai yra normalu?

- Normalioje valstybėje pirmiausia būtų atskleisti visi tikrieji „Ignitis" akcininkai. Beje, tarp juridinių „Ignitis" akcininkų yra ir SEB bankas - buvusi G.Nausėdos darbovietė. Tad šia tema jis turėtų būti kiek kuklesnis, tačiau yra užėmęs labai aktyvią poziciją.

Jeigu valdančiosios koalicijos partnerės būtų vieningos, jos nesudėtingai pastatytų prezidentą „į vietą". Bet kadangi ir socialdemokratų partijoje yra suinteresuotų, kad „Igničio" valdymo modelis liktų toks, koks yra, šiuo susiskaldymu naudojasi prezidentūra ir jos patarėjai.

- Taigi energetikų klanas nėra tik sąmokslo teorija.

- Žinoma, kad ne. Tai rodo visų svarbių šios srities asmenų istorijos. Jie visi užima vadovaujančiais pozicijas energetikos, o kartais pereina į susisiekimo sistemą, kur taip pat yra daug pinigų. Keičiasi tik pozicijos, bet ne pavardės.

Vienintelis R.Žemaitaitis yra pasiryžęs keisti šią situaciją, todėl tapo didžiausia kliūtimi formuojant XX Vyriausybę. Todėl jis ir tapo vieninteliu krislu G.Nausėdos akyje. O pats prezidentas, jau akivaizdu, priklausomas nuo to klano. Dabar jau viskas yra akivaizdu ir net nesislepiama. Tai labai ryškus valstybinės oligarchijos pavyzdys, kai iš valstybės turto lobsta privatūs akcininkai, asmenys ir net atskiros oligarchinės šeimos, kaip Landsbergio, Kreivio ir kitų.