Vito Tomkaus išpažintis: KREMLIUS MAN MOKĖJO LABAI DIDELIUS PINIGUS

Juolab, kaip supratau iš kai kurių komentatorių pasisakymų ir akivaizdžių užuominų, anksčiau ar vėliau teisybė iškils į paviršių. Faktai jau dabar lenda į viešumą. Ne paslaptis, kad egzistuoja ir dokumentai. Originalūs ir nesuklastoti. Todėl ir nutariau prisipažinti pats, ilgiau nebesikankinti ir iškloti visą tiesą: TAIP, TAI TIESA! KREMLIUS ILGĄ LAIKĄ MOKĖJO MAN LABAI DIDELIUS PINIGUS.

Žinau, kad elgiausi niekingai ir kai kurių piliečių atžvilgiu labai negarbingai. Todėl ir nesitikiu Tautos atleidimo, nors supratimo labai noriu tikėtis. Pasmerkt yra lengviausia, o suprasti gali ne kiekvienas. Juk būna situacijų, kai žmogus nebeturi jokio pasirinkimo. Kas su tuo susidūrė, tas žino, kuo visa tai baigiasi. Ne visada įmanoma atsilaikyti, kai kalba eina apie išgyvenimą arba laisvę. Kartais privalai atsiduoti ir parsiduoti svetimiems, kas lankėsi prie stoties - tas žino ir mane supras. (Kaip pavyzdys tinka ir nelaimingas atvejis su Svieta iš Baltarusijos). Ir ko tik vardan savo ir savo artimųjų ateities nepadarysi!

Todėl prašau tik vieno: išklausykite mane iki galo. Po to galėsite šaipytis iš manęs į valias, tik dabar leiskite man bent pasiteisinti. Nes noriu šį pasaulį palikti ramia sąžine. Ir nebenoriu, kad po manęs kentėtų mano vaikai ir anūkai. (Beje, Jūsų irgi.)

Prašau tik supratimo...

Jaučiu, kaip su kiekviena pastraipa rašyti darosi vis sunkiau ir bijau, kad skaitytojai priims mano atgailą kaip nevykusį pokštą. Mano galva, tokiais dalykais žmonės nejuokauja. O aš save irgi kartais laikau šiokiu tokiu žmogumi. Tuo pačiu suvokiu, kad po visokių feljetonų, kartais vykusių, kartais ne, Lietuva į mane žiūri kaip į klouną, kuris daug proto neturi, bet kartais sukelia juoką. Savotiškas juokdarys prie elitinių dvarponių, kuriam leidžiama daugiau nei kitiems mirtingiesiems.

Dėl to ne visada būna smagu. Sąžiningai prisipažįstu.

Antra vertus, prieš mane pasmerkdami, atidžiai apsidairykite aplinkui: kiek daug buvusių ideologinių darbuotojų ir užkietėjusių komunistų valdo Jūsų Tėvynę. O aš niekados jokiai partijai nepriklausiau! Ir tikrai nesigviešiau postų. (Kai prieš 20 metų į prezidentus lindau, tenorėjau gauti neliečiamybės statusą, kad nuo žydų ir gėjų galėčiau apsiginti, nes jau per teismus ruošėsi mano spaustuvę konfiskuoti! Už tai mainais buvau pasiruošęs sutaupyti milijardus - laimei, neišrinko, nes tikrai būčiau nesusiturėjęs ir kokį porą šimtų milijonų nugvelbęs, tikėdamasis, jog kaip ir dabar niekas nepastebės. Ačiū už nepasitikėjimą!)

Tiesą sakant, jaučiuosi kaip tie pokario Lietuvos partizanai, kuriuos po žvėriškų kankinimų ir mirties sovietine uniforma aprengė, apskelbė „stukačiais" išdavikais ir „žydšaudžiais", kurių nevalia nei viešai minėti, nei memorialuose įamžinti. Lietuviai seniai pardavė savo didvyrius - kiek tokių buvo nepelnytai apšmeižtų ir prakeiktų! Kuomet kažkokiems išgamoms leidžiame savo autoritetus dergti ir niekinti, visokiems išsigimėliams merams, „advokatams", „istorikams", po to šiek tiek keistai skamba priekaištai, kad niekas (išskyrus šv. Profesorių) nebenori būti Tautos vedliu.

Ar galėjo anuomet kovotojai už Lietuvos Laisvę įsivaizduoti, kad jų ainiai jų Lietuvą ir savo Laisvę į skalbimo miltelius išmainys?!

Apsidairykite, žmonės mielieji, kiek šiandien yra valdžioje tokių, kurie dėl savo gerovės pasirinko saugumą, įskundę kaimyną, suolo draugą, pasižadėję bendradarbiauti. Kažkodėl visuomenei jie priimtiniausi. Daugiausia jie yra mylimi ir gerbiami. Kai kurie net aklai šlovinami! (Gal, sakau, iš baimės, kad vėl neįskųstų?) O dėl jų represuotiems ir nukentėjusiems piliečiams net nebeleidžiama dairytis atgalios, kad niekas nebematytų, kas tada, lemtingomis Lietuvai dienomis, kokioje barikadų pusėje buvo.

Tiesa, man nebuvo lemta skausmingai svarstyti, ką rinktis: naują butą Žvėryne ar TSRS profesoriaus titulą, ar tą ir aną vienu ypu, mokslų prof.techninėje ar partinėje mokykloje, laužyti galvą dėl karjeros ar dėl patekimo į nomenklatūros gretas. Mane KGB taip užspaudė, kad nebeturėjau kišenėje nei skatiko. Man žūtbūt reikėjo išgyventi, išlaikyti savo šeimą, užauginti vaikus, o jau buvau iš visur išmestas ir niekam Lietuvoje nebereikalingas. Nors dar neseniai skaitytojų laiškai tuntais plaukdavo, kuriuose apstu buvo komplimentų ir palaikymo. Dėl kitų, nuskriaustų bei pažemintų, visas savo jėgas paaukojęs, dėl Sąjūdžio veiklos likęs vienas be darbo ir be jokio palaikymo, palūžau...

Dabar daug kas sako, kad pinigai nekvepia ir nesmirdi. Bet aš su tuo nevisai sutinku. Man kai kurie banknotai kažkodėl atsiduoda dujomis, Mažeikių nafta, atliekų perdirbimo įmonėmis bei naujais švedų bankomatais. Gaila, kad nei STT, nei FNTT, nei VSD, nei prokurorai jau nebeturi uoslės kaip anksčiau, kuomet sekliai nusikaltimus per kilometrą užuosdavo. Gi dabar jiems faktus bei įrodymus gali panosėn kišti - nebeužuodžia. Ko gero, apsikrėtė patriarxo sloga, kuri lietuvių visuomenei yra daug pavojingesnė už COVID-19. Tūkstantį kartų daugiau lietuvių dėl jos mirė, nusižudė arba į svetimas šalis išdardėjo.

Deja, tais laikais man net nebuvo galima emigruoti... Nors kai kas galėjo ramiai sau keliauti po Australijas ir atgal, po Amerikas ir Sovietų Sąjungą kaip dideli ekologiškos srities specialistai, o man net į Prancūziją pas artimiausius gimines žydus tik iš ketvirto karto pavyko išvažiuoti.

Aš nesiteisinu. Ir tikrai nenoriu kitų menkinti, kad pats save pateisinčiau. Tik konstatuoju konkrečius faktus! Kurie, žinau, kad nieko nereiškia, netgi kai kam padeda įsiamžinti, kaip didžiausiems Lietuvos patriotams. O aš į tai nepretenduoju. Nes niekada nesistengiau nei svetimoms, nei savoms valdžioms įtikti. Visą gyvenimą dėl savęs ir kitų kovojau. Daug kam tai nepatiko, bet mane visada palaikė Lietuvos žmonės. Anais laikais sovietiniai, vėliau nepriklausomi žmonės. Žinojau, kad išauš X diena ir aš užkliūsiu.

Vieną gražią dieną taip ir atsitiko...

Vargu, ar priimsite mano pasiteisinimą, kad didžiąją dalį gautų pinigų išleidau savo nepriklausomai spaudai. O man mokami Kremliaus pinigai buvo labai dideli. Tiesą sakant, net nebežinau - kiek. Galėjau imti ir keliems mėnesiams ir dar daugiau į priekį, bet būtinai privalėjau pasirašyti. Įtariu, kad gaudavau ženkliai daugiau nei kiti. Prisiekiu, taip dariau ne aš vienas. Ten pat savo parašus dėjo ir profesorius Vytautas Landsbergis, kurį šiandien Vilniaus meras jau skelbia miesto Garbės Piliečiu, ir profesorė Kazimiera Prunskienė, kuri tapo „Gintarine Ledi" pirmoji pasaulyje išgarsinusi Lietuvą, galėčiau vardinti ir kitus, bet nenoriu, nes jie daug mažiau Lietuvai nusipelnę ir iš Lietuvos pasipelnę.

Juk žmonės nėra akli. Visi puikiai viską mato ir supranta. Tik, deja, nieko nebegali padaryti, nes visa valdžia, teisėsauga ir žiniasklaida yra patriarxo klikos uzurpuota. Jau vien „KGB agentų" įslaptinimas neribotam laikui pasako daugiau negu reikia. Be to, viskas demagogiškai it figos lapu buvo pridengta: atseit, jei bus atskleistos skundikų pavardės, rusų specialiosios tarnybos juos pradės šantažuoti. Absoliutus idiotizmas! Rusai patys juos užverbavę, iki šiol dar nežino ir nesupranta - ką?! Jei kas tuos „sąrašinius" šantažuoja, tai tik patys konservatoriai, kurie juos ir užšifravo, kad neribotą laiką galėtų jais kaip panaudotais prezervatyvais naudotis. Teisėjus, prokurorus, spec.tarnybų pareigūnus visokiausius. Todėl ir neįmanoma apeliuoti nei į jų sąžinę, nei į pareigingumą. Galima tik užjausti ir pasigailėti, kol dar mūsų visų nenubaudė ir nesusodino.

Kol kas, ačiū Dievui, visiems paskirtas tiktai namų areštas. Kiek tai užtruks jau priklausys ne nuo jų, o nuo naujų pasaulio šeimininkų. Arba - nuo žmonių geros valios ir pilietiškumo, kurio mums taip trūksta. (Atsiprašau, kartais rašydamas užsisvajoju.)

Pasakysiu tik tiek: profesorius viską darė sąmoningai ir savo valia, aiškiai žinodamas, ko siekia ir kam tarnauja. O aš, kaip jau minėjau, taip elgtis buvau priverstas. Nes mane taip elgtis privertėte Jūs patys.

Patys mane pasirinkote, TSRS liaudies deputatu išrinkote ir į Kremlių dirbti su paradais bei palydomis išlydėjote! Negalėjau gi priešintis Tautos valiai. Norom nenorom teko Kremliuje dirbti.