Vardas „Jėzus" - pasaulyje vienas žinomiausių. Mokslininkus visada domino ši asmenybė, pagrindinė krikščionybės figūra. Įdomu, kad vardas, prie kurio visi įprato, gimtojoje Išganytojo kalboje išvis nebuvo naudojamas.
Kristaus laikų aramėjų kalba labai skyrėsi nuo jos šiuolaikinės versijos. Vardą „Jėzus" sudaro raidės, kurios apskritai nebuvo naudojamos aramėjų rašto sistemoje ne tik tais laikais, kai Mesijas gyveno Žemėje, bet ir praėjus daugeliui amžių po jo mirties! Tad koks gi tikrasis Kristaus vardas?
Originalų vardą pakeitė vertimai
Per visą krikščionybės istoriją, kuriai jau 2 tūkstančiai metų, vardas „Jėzus" buvo daugybę kartų keičiamas.
Jis keitėsi kaskart, kai būdavo verčiamas į kitas kalbas. Iš pradžių jis pakito verčiant iš aramėjų į hebrajų, paskui jį keitė graikiška, vėliau lotyniška transliteracija. Tik XVI a. atsirado angliškas vertimas, o, pavyzdžiui, į rusų kalbą Šventojo Rašto tekstai buvo išversti tik XIX a.
Pirmasis visą Šventąjį Raštą iš vadinamosios Liuterio Biblijos (t. y. vokiško vertimo) į lietuvių kalbą 1579 - 1590 m. išvertė Karaliaučiaus evangelikų liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas.
Kai kas iki šiol mano, kad „Kristus" - tai pavardė. Bet ne, tai graikiškas žodis (Christos), kuris išvertus reiškia „Pateptasis". Tikrasis Išganytojo vardas, kaip mano ekspertai, veikiausiai skambėjo taip: Ješu Nazarin.
Gimtoji Jėzaus Kristaus kalba
Jėzus ir jo mokiniai gyveno Judėjoje. Šiandien tai - Izraelio ir Palestinos teritorija. Regioną valdė Romos imperija. Nustatyta, kad Jėzus užaugo Nazareto mieste, o sritis, kurioje buvo jo gimtasis miestas, vadinosi Galilėja.
Tyrinėtojai mano, kad Jėzaus ir jo apaštalų gimtoji kalba buvo aramėjų.
Ši kalba atsirado dabartinės Sirijos teritorijoje ir Jėzaus laikais buvo paplitusi po visus Artimuosius Rytus. Sprendžiant iš Galijėjoje išlikusių papirusų, ši kalba buvo labiausiai paplitusi tarp gyventojų žydų ir tikriausiai būtent ją Jėzus vartojo kasdieniniame gyvenime.
Ankstyvosiose Evangelijos versijose yra išlikę kai kurie aramėjiški žodžiai. Ši kalba turi panašumų su hebrajų, bet vis dėlto tai yra atskiros kalbos. Jėzaus laikais hebrajų kalbą daugiausia vartojo dvasininkai per apeigas, panašiai kaip seniau katalikų bažnyčia - lotynų.
Žydų religinis elitas hebrajiškai skaitydavo religinius tekstus ir diskutuodavo šiomis temomis, bet kasdieniniame gyvenime ja nekalbėjo. Mokslininkai yra įsitikinę, kad Jėzus puikiai mokėjo ir hebrajų kalbą bei galėjo susikalbėti graikiškai.
Vardas „Jėzus", kurį šiandien vartoja dauguma krikščionių - toks pat graikų palikimas kaip ir „Kristus". Originale Išganytojo vardas skambėjo „Ješua" arba trumpesne forma „Ješu", vėliau vartota rabinų. Tyrinėjimai rodo, kad įvairios šio vardo variacijos buvo labiausiai paplitę vardai I amžiaus Galilėjoje.
Tais laikais pavardžių nebuvo, ir ne tik tarp žydų. Romos elitas tradiciškai turėdavo keletą vardų, o pavardės - vėlesnių laikų išradimas. Senovėje vietoj pavardės buvo sakoma, iš kokios giminės arba iš kur yra kilęs konkretus žmogus. Pavyzdžiui, Marija Magdalietė - moteris vardu Marija yra kilusi iš Magdalos vietovės.
Biblijoje Kristus dažnai vadinamas „Jėzumi iš Nazareto" arba „Jėzumi Nazariečiu", tai yra, visas jo vardas buvo Ješua Nazarietis. O visiškai tikslaus Jėzaus vardo skambėjimo šiandien praktiškai nebeįmanoma atkurti. Mesijo vardo skambėjimas priklausė ir nuo graikų kalbos įtakos. Mokslininkai mano, kad pats Jėzus greičiausiai tardavo savo vardą „Jachšua" arba labai panašiai.
Kaip „Ješua" virto „Jėzumi"
Kyla klausimas: jeigu to meto žydai puikiai žinojo, kaip skamba Mesijo vardas, iš kur atsirado „Jėzus"? Paslaptis paprasta - žodžio skambesio perkėlimo iš vienos kalbos į kitą procesas, vadinamas transliteracija.
Kai Evangelijų autoriai graikiškai rašė Naująjį Testamentą, aramėjišką vardą Ješua bandė paversti įprastesniu graiko ausiai.
Tuo metu Senasis Testamentas jau buvo išverstas į graikų kalbą. Vertėjai buvo priversti žydiškiems vardams suteikti graikišką skambesį, nes daugelio reikalingų raidžių jiems atkurti graikų kalboje tiesiog nebuvo. Taip aramėjiškas vardas Ješua buvo pakeistas į „ Iēsous". Vėliau, kai vienuoliai pradėjo versti Bibliją į lotynų kalbą, atsirado dar vienas lingvistinis pakeitimas, kuris pasauliui ir padovanojo įprastą „Iesus" (Jesus, liet. Jėzus), prigijusį dabartinėje kalboje.