„Plutono vartų“ Pamukalėje paslaptis

Nuodingas senovės architektūros objektas

Senovės graikų Hierapolio miesto griuvėsiai dabartinės Turkijos pietvakariuose, šalia Pamukalės versmių, seniai yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. Šioje vietovėje archeologai 2013 m. tarp griuvėsių aptiko akmeninę arką, žinomą kaip Plutono vartai, kurie ilgą laiką Turkijoje buvo laikomi paslaptingų mirčių vieta.

Čia visur kabo lentelės - lankytojai įspėjami būti labai atsargiems ir nerizikuoti gyvybe dėl gražios nuotraukos. Priežastis - ne pavojus, kad statinys sugrius. O ir fotoblykstės nelabai kenkia balto kaip sniegas marmuro ansambliui su vaizdinga grota. Perspėjimas susijęs su senovės graikų padavimu, pasiekusiu mūsų dienas. Jie tikėjo, kad didingas šventyklos kompleksas - dviejų pasaulių susijungimo vieta, o šventovės papėdėje yra įėjimas į mirusiųjų dievo karalystę.

Helenai šią vietą vadino „Hado vartais" arba romėniškai - Plutono. Daugybę šimtmečių čia buvo aukojamos aukos: jaučiai būdavo atvedami prie minėtų vartų, ir po kelių akimirkų galingas gyvūnas krisdavo vietoje negyvas.

I amžiuje čia apsilankęs Antikos geografas ir istorikas Strabonas išsamiai aprašė šią vietą. „Šią erdvę, - rašė jis, - gaubia toks tirštas rūkas, kad vos galima įžiūrėti žemę. Bet kuri gyva būtybė, atsidūrusi netoli vartų, akimirksniu krenta negyva". Taip metraštininko akyse žuvo jauna graikė, per daug prisiartinusi prie anomalijos epicentro. Pats Strabonas eksperimentavo su žvirbliais: pagavęs du, paleido juos link grotos. Praskridę virš jos, paukščiai išleido dvasią.

Panašų paveikslą pamatė ir archeologai, 2013 metais nutarę nuodugniai ištyrinėti mistišką objektą. Šioje vietovėje dirbę Italijos ir Vokietijos archeologai tarp griuvėsių aptiko ir šventyklos griuvėsius, ir baseiną, ir ilgus laiptus virš akmeninės arkos - visa tai atitinka vartų į pragarą aprašymą senovės šaltiniuose. Vartai įrengti stačiakampio formos atviros arenos sienoje su laiptais ir viršuje buvusia šventykla. Kol specialistai, ruošdamiesi darbui tvarkė inventorių ir sudarinėjo kasinėjimų planą,virš griuvėsių suko ratus keletas paukščių. O netrukus kažkas iš grupės pastebėjo, kad sparnuočiai guli negyvi.

Ir patys mokslininkai pajuto šios vietos poveikį: kai kuriems pradėjo stipriai skaudėti galvas, ėmė pykinti, atsirado stiprus kosulys. Todėl buvo nuspręsta dirbti saugiu atstumu. Naudojant nuotolinio valdymo kameras buvo apžiūrėtas pavojingosios grotos dugnas, buvo atlikti įvairiausi matavimai. Specialistai išsiaiškino, kodėl „Hado vartai" yra tokie pavojingi, tik čia nėra jokios mistikos.

Priežastis - geologinis aktyvumas

Ore aplink šventyklą nustatyta gerokai didesnė už normą anglies dvideginio koncentracija, o prie pat grotos angos ji siekė 80 procentų. Kai kuriose olos dalyse anglies dvideginio kiekis siekė nuo 4% iki 53%, priklausomai nuo vietos olos viduje. Dujos išsiskiria iš aktyvios vulkaninio lūžio linijos - plyšio, einančio giliai po teritorija. Kuo arčiau urvo dugno, tuo didesnis dusinančių dujų kiekis. Šis geologinis aktyvumas ne tik kaitina garsiuosius Pamukalės šaltinius, bet ir lemia, kad iš olos kyla tiršti CO2 debesys.

„Vos keletą minučių pakvėpavus 10 procentų anglies dvideginiu, galima mirti. Ką jau kalbėti apie Hierapolio atvejį", - sakė vienas iš tyrimo grupės ekspertų, Duisburgo-Eseno universiteto biologijos profesorius H.Pfancas (Hardy Pfanz). Dujos, paaiškino jis, olos dugne sudaro tankų sluoksnį, sukurdamos pražūtingus spąstus aukojamiems gyvūnams. Jaučių ir avių, kurios buvo atvedamos aukoti, nosys yra arčiau prie žemės. Rezultatas - kone žaibiška mirtis. Kyla klausimas: Strabonas raštuose minėjo merginą, kuri neapdairiai prisiartino prie Plutono vartų ir žuvo. O kaip žyniai? Jie kasdien susidurdavo su nuodingų garų poveikiu ir likdavo gyvi.

Antikos autorius kulto tarnų atsparumą dujoms aiškino „antgamtiniais gebėjimais, duotais iš aukščiau". Šiuolaikiniai mokslininkai yra įsitikinę, kad viskas yra gerokai paprasčiau. „Ko gera, jie paprasčiausiai sulaikydavo kvėpavimą, kol atlikdavo ritualą. O piligrimai, baimindamiesi, kad Hadas pasiims juo į mirusiųjų karalystę, stengėsi laikyti saugiu atstumu - stebėdavo apeigas nuo laiptų virš grotos", - spėja ekspedicijos vadovas, Salento universiteto klasikinės archeologijos profesorius Frančeskas D‘Andrija (Francesco D'Andria). „Tai yra išskirtinis atradimas, patvirtinantis ir paaiškinantis informaciją, kurią mes turime iš senovės literatūros ir istorinių šaltinių", - sakė Romos istorijos specialistas Alisteris Filipinis (Alister Filippini), dirbantis Palermo (Italija) ir Kelno (Vokietija) universitetuose.

VI amžiuje Plutono šventyklą sugriovė krikščionys, o naikinamąjį darbą vėliau užbaigė žemės drebėjimai.

Nors Plutono vartai jau du tūkstančius metų yra tarp griuvėsių, ten vis dar yra pavojinga. Archeologams kasinėjant, anglies dvideginio koncentracija nebuvo mažesnė kaip 55 proc. Taigi, artyn geriau neiti, jeigu nesinori anksčiau laiko atsidurti Hado karalystėje.